Šiandien kostiumuoti vyrai iš televizijos ekranų aiškina apie neregėtą ekonominį pakilimą – jau 2018 m., praėjus 10 metų po krizės, darbo užmokestis padidėjo 46 proc., vidutinė pensija – 48 proc. Tačiau Antanas stebi naujienas iš Didžiosios Britanijos. Prasidėjus krizei, Antano garažas ištuštėjo – užsukdavo vienas kitas klientas per mėnesį. Paklausęs pusbrolio patarimo, jis susikrovė daiktus ir įsidarbino sandėliuose, menkai pažįstamoje šalyje. Antanas džiaugiasi, nebereikia „mozotis“ rankų – jis prisistato kaip Anthony, o feisbuke – storekeeper. Anglų žinios po tiek metų emigracijos minimalios, o ir nelabai supranta darbo metu pavestas užduotis. Tačiau Anthony žino, jog į Lietuvą nebegrįš, nes Didžioji Britanija jį gerbia ir neliepia dirbti nešvaraus darbo.
Prasidėjus krizei Kristiną atleido vieną pirmųjų. Kaip aiškino direktorius, mažinami etatai. Tačiau Kristina nekvaila. Išnagrinėjusi vaikiškų prekių rinką, gautą išeitinę išleido vaikiškiems drabužiams ir žaislams iš Kinijos. Atsidariusi internetinę parduotuvę, prisistatė kaip vaikiško prekės ženklo įkūrėja. Suradusi pažįstamą siuvėją ir dekoratorę, greitai išpopuliarėjo, todėl verslas tapo itin sėkmingas. Vėliau Kristinai gimė mintis rašyti knygą apie vaikų auklėjimą – žinoma, rašė ne pati, ant viršelio uždėjo savo nuotrauką su būriu vaikų, pirmame puslapyje išspausdino „autorės žodį“ apie nelengvą mamų dalią ir voilá – knyga tapo bestseleriu. Kristina po dešimties metų prisistatinėjo ne buhaltere, o vaikiškų drabužių ir žaislų kūrėja, verslininke bei rašytoja.
Kaip susiklostė Justės gyvenimas? Kantriai dirbusi mokykloje ir pusryčiams valgiusi grikius, Justė juto, kad kokybiškai gyventi iš mokytojos algos ji negali, ypač rajone. Susikrovusi lagaminus, ji persikėlė gyventi į didmiestį. Kurį laiką savarankiškai dirbusi vertėja, pastebėjo, jog socialiniuose tinkluose susilaukia daug dėmesio, todėl ėmė intensyviai kelti į internetą daug turinio iš kasdieninio savo gyvenimo. Šiandien Justė yra influencerė, atstovauja žinomiausiems prekių ženklams, taip pat yra dalyvavusi pokalbių laidoje apie šiuolaikinę madą ir nuomonės formavimą. Justė prisistato kaip TV ir socialinių tinklų žvaigždė, motyvatorė, mados šauklė. Turėdama tūkstantinę gerbėjų armiją, ji drąsiai žeria pastabas politikams, kritikuoja mamas dėl skiepų ir prašo savo sekėjų skirti pinigų Afrikos vaikams.
Visos istorijos kažkur girdėtos, tiesa? Gyvename aplinkoje, kurioje šie pseudo specialistų pasakojimai įvardijami kaip profesinė sėkmė. Mėgindami įtikinti, kad darbo rinkoje tvirtas pozicijas, pastovią klientūrą ar geidžiamus darbdavius jie užsitikrino profesinių žinių ir sukauptos patirties dėka, „luoši specialistai“ užliūliuoja savo auditoriją. Panagrinėkime kiekvieną istoriją atskirai.
Antanas dirba krovėju viename iš Didžiosios Britanijos sandėlių. Tačiau socialiniuose tinkluose prisistato kaip sandėlininkas. Dėl anglų kalbos barjero jis negalėtų dirbti tokio darbo – geri kalbos įgūdžiai reikalingi tvarkyti įmonės duomenų bazę, palaikyti nuolatines atsargas sandėlyje, nuolatos bendrauti su tiesioginiu savo vadovu (pavyzdžiui, pranešti apie produkcijos neatitiktis). Taip pat svarbu, jog šioje pozicijoje dirbantis žmogus dažniausiai bendrauja ir su tiekėjais, pavyzdžiui, organizuoja produkcijos grąžinimą. Taigi ir vėl anglų kalba Anthony kištų koją. Visgi auditorija neužduoda Antanui klausimų. Dažnu atveju atrodo natūralu, kad asmuo užsienio kalbą per dešimt metų emigracijos įvaldo kuo puikiausiai.
Kristina auditorijai prisistato kaip drabužių ir žaislų kūrėja. Tačiau jos verslas pradedamas ne nuo žaliavos pirkimo gamybiniams procesams, o galutinio produkto įsigijimu užsienyje, tad su kūryba nieko bendro neturi. Atliekami maži pakeitimai (samdoma dekoratorė), kad produkcija taptų nors truputį autentiškesnė ir parduodama internetu. Tai paprasčiausias perku – parduodu principas. Anksčiau minėta knyga apie vaikų auklėjimą taip pat nesusijusi su Kristinos kaip rašytojos profesija. Prie kūrinio ji prisidėjo tik pateikdama pastabas ir „autorės žodį“ – samdytas personalas sudėliojo įtaigų tekstą, nufotografavo ją viršeliui. Tačiau visgi Kristina prisistatydama verslininke neklysta – už visų procesų stovėjo ji.
Įdomiausia yra Justės sėkmės istorija. Pristatydama save kaip motyvatorę, žvaigždę, ji neklysta, nors vargu, ar galėtume tai vadinti profesija. Kadangi turi didelę internetinę auditoriją, Justė reklamuoja populiariausius prekės ženklus, o televizijos laidos su ja – labiausiai žiūrimos. Influencerės reklamuojama produkcija sulaukia daug dėmesio, klausiama, kur galima būtų šias prekes įsigyti, todėl reklamos internete vis daugėja. Prekės ženklai pateikiami kaip produkcija, kurią „privaloma turėti“ – esantys ir Justės stalčiuose ar lentynose.
Pavyzdžiui, filmuojama pilna vonios spintelė maisto papildų, „gerinančių savijautą, suteikiančių energijos“. Tačiau Justė apie galimą šalutinį poveikį nutyli. Buvusi mokytoja nevengia ir aštrių pasisakymų skiepų, politikos, vaikų auklėjimo, emigracijos temomis. Turėdama didelį peržiūrų skaičių, šiais klausimais sulaukia daug dėmesio, taip formuodama nuomonę temomis, kuriose kompetencijos trūksta. Gyvendama socialiniame burbule, Justė vengia kritikos, blokuoja aršius komentatorius – išvalyta socialinė terpė tampa puikiu jos atspindžiu. Visgi sekėjų auditorijos ir televizijos jai suteiktas žvaigždės ir influencerės statusas yra teisingas, tačiau taip, kaip ji valdo minią ir kokią informaciją skleidžia – etiškai abejotina.
Tad apie ką aš čia? Mus nuolat supa „luoši specialistai“. Įstatymų neišmanantys buhalteriai. Kažkur rūsy kursus baigusios manikiūristės. Picų tinklai, kepantys apgailėtinas picas. Krepšininkai, panorę tapti politikais. „Luoši specialistai“ mums pasakoja apie savo žinias, nors nuo picų krenta pigiausia „šlapenka“, o buhalteriai vos suskaičiuoja iki trijų. Mes išsižioję stebime tas profesionalų sėkmės lenktynes ir kartais stebimės, kaip žmogus, vakar šokęs baletą, šiandien save vadina ekonomistu. Bet, mielieji, ar ryžtumėtės kraujagyslių šuntavimo operacijai pas kardiochirurgą, kuris tik apytiksliai žino, kaip atverti krūtinės ląstą iš Youtube video?