Parašiau ir nusiunčiau. Nesitikėjau, bet gavau atsakymą ir, kas maloniai stebina, iki šiol neiškvietė į saugumą, nors, ką gali žinoti, gal jau seka. Taigi dalinuosi savo laišku.
Bingo! Sušaudyti. Lukiškių aikštėje, be teismo, be „troikės“ posėdžio prie sienos ir šlovė drakonui žudančiam kitus drakonus. Per kiekvieną Gegužės 9-ąją prie sienos grupelę mažų „drakoniukų“, prieš Seimo rinkimus – grupę didesnių „drakošų“, o prieš prezidento rinkimus – vieną drakoną, bet riebų.
Beje, kam šaudyti. Parakas, šoviniai, kareivius atsivežti, parvežti – juk tai pinigai iš visų mokesčių mokėtojų kišenių. Manau, ne visi sutiks aukoti savo mokesčius tokiai atrakcijai, tai gal geriau iš rėmėjų lėšų pastatykime giljotiną. Pigu, paprasta. Kelios lentos, kietos skardos gabalas, virvagalys ir nereikės pergyventi, kad sudrebės kareivuko ranka ir mokesčių mokėtojų apmokėta kulka nepasieks tikslo. Giljotina pro šalį nekerta ir, kas svarbiausia, turime apsiskelbusį tautos budelį. Pakabinam per visą aikštę plakatą „Kirsk savus, kad svetimi bijotų“ ir užkuriame „Tautišką Giljotiną“. Anūkai galės atvesti senelius, kuriems patinka filmas, „Niekas nenorėjo mirti“, vaikai – tėvus, kurie skaito rusiškas knygas, kaimynas kaimyną, kuris žiūri RTR, apgautos žmonos – vyrų meilužes, kurios užsitemps raudonus apatinius, valstiečiai – prakutusius ūkininkus, kurių darže atras kolorado vabalų, o patriotai tuos, kurie Georgijaus juostelę įsisega. Visus nukirsdinti Lukiškių Giljotina, o po to Dievas atsirinks savus.
Išsigandote? Nebijokite, tai įžvalgos tariamąja nuosaka, kuri užkelta ant gerai nušlifuoto postamento. Jį radėjo šlifuoti Lietuvos politikos patriarchas, toliau uoliai šlifuoja jo įpėdiniai ir suka tautą link Lukiškių aikštės. Neilgai būtų tekę laukti atpildo dienos, bet, laimei, vieno žinomo piliečio nervai neišlaikė ir pasilipęs ant postamento garsiai įvardijo pirmąją auką. Nepraslydo, nes ne ant to pataikė. Išsigando ne tik savas elitas, bet ir kaimynai skruostus išpūtė. Galima pagalvoti iki šiol nežinojo, nematė ar neskaitė mūsų spaudoje, žodžio laisvės pagimdytus rašinius, straipsnius, komentarus ir negirdėjo viešų, įvairaus lygio ponų pasisakymų. Negi niekas negirdėjo, kaip tauta vadinama „šunauja“, „subinlaiže“. Politikus, verslininkus – melagiais, vagimis, paprastą liaudį –buduliais, runkeliais, vyresnę kartą – nurašytą, padalintą į buvusius, esamus, raudonus ir baltus, stribus, miškinius. Komentarai po rašiniais lenktyniauja vienas su kitu kas įmantriau, skaudžiau įžeis, pažemins ar pasityčios iš konkretaus asmens, jo požiūrio, nuomonės, tautybės, kitos valstybės nacionalinio simbolio ir t.t. Keisčiausia, gerbiami ponai, kad visa tai vyksta ne prie virtuvės stalo kilnojant stikliuką, o viešumoje – apie tai žino aukščiausioji valdžia, bet nieko nedaro. Reiškiasi, kad toleruoja.
Susidaro įspūdis, kad mūsų žodžio laivės pagrindinis kriterijus – tai galimybė viešai pasityčioti, apdergti, parašyti kuo „murzinesnį“ komentarą ir net neraudonuoti. Kiek ilgai gyvensime tokioje murzinoje laisvėje ir kur tas taip baisiai sumurzintas Baltijos kelias mus nuves? Nauji–seni politikai žada nuvesti tautą į šviesų rytojų, gerovės valstybę, bet man atrodo, kad tas murzinos laisvės kelias greičiau mus nuves į Krištolinę naktį.
Kaip ir daugelis dabartinių politikų esu vyresnės – tarybinės kartos pilietis. Man nepasisekė, kaip mūsų dabartiniams politikams, iš lopšio įkristi tiesiai į nepriklausomą Lietuvą. Aš 30 metų pragyvenau tarybinėje santvarkoje, bet to neslepiu, neišsižadu ir nesigėdiju. Kaip ir daugelis mūsų kartos žmonių mokiausi, dirbau, mylėjau, auginau vaikus ir nemačiau tokio tautos susiskaldymo, koks yra dabar. Jei už tai, kad žmogus pasisako už draugiškesnius santykius su visais kaimynais, skaito knygas, klauso žinių, žiūrį filmus įvardytos priešiškos šalies – jį reikia šaudyti? Tai tada ir mane statykite prie sienos, nes aš dar ir dabar paskaitau, pakalbu „priešų“ kalba, pažiūriu jų filmų ir paklausau žinių.