Miniažmogiai ir jų naujasis elitas – nuomonės formuotojai: O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P

„Šiandien šviečia saulė“ – parašė „Facebooke“ eilinis žmogus. 10 „like‘ų“. „Šiandien šviečia saulė“ – parašė iš „Įžymybių“ skyrelio žinomas žmogus. 1000 „like‘ų“. „Kaip puikiai jūs parašėte“, „Ačiū, kad pasidalijote“, „Tik jūsų dėka aš išvydau saulę“, „Geros saulės šviesos ir jums“. Net tada, kai už lango lyja lietus, o žinomas žmogus parašo, kad šviečia saulė, minia ras pateisinimą – „Saulė šviečia jūsų širdyje“. Kodėl žinomų žmonių saulė šviesesnė? Todėl, kad jie žinomi. O kas juos užritina ant žinomumo kalvos? Minia.

Miniai reikia ne tiesos, o vadų, todėl ir lietingą dieną minia rėkia, kad šviečia saulė, jei tas, kurį ji laiko vadu, taip pasakė. 19 amžiaus pabaigoje Gustavas Le Bonas „Minios psichologijoje“ teigė, kad „minia niekad nesiekia tiesos, ji nusisuka nuo akivaizdaus dalyko, kuris jai nepatinka, ir mieliau garbina klaidą, jei tik ta klaida kažkuo ją vilioja. Todėl tas, kuris moka suklaidinti minią, lengvai tampa jos šeimininku, o kas siekia tiesos, visada yra minios auka.“

Postmodernizmas, paskelbęs, kad nėra vienos tiesos, o tik daugelis lygiaverčių istorijų, sulygina žmones panašiai, kaip estetinė chirurgija moteris, kai net „Google“ vaizdų paieška nebeatskiria vienodai pripūstų lūpų ir išplėstų veršio, žiūrinčio į naujus vartus, akių.