Jei šiais laikais be vargo galima įsirašyti garsą, vėl ir vėl iš naujo stebėti patikusio koncerto pakartojimą, nufotografuoti norimą vaizdą, kvapo išsaugoti tiesiog neįmanoma. Kaip rašė Tania Sanchez, kvepalų pasaulio ekspertė, parfumerija yra labiausiai nuvertinama meno rūšis, nes kvapai tokie laikini. Kol paveikslai išlieka kelis šimtus metų, aromatą užuodus jau po kelių sekundžių ar minučių liks tik prisiminimas.
Ir vis dėlto, įsivaizduokit, jei būtų įmanoma užfiksuoti ir kokioje nors laikmenoje išsisaugoti savo slaptos simpatijos kvepalų aromatą. Arba scrollinant per Instagramą užuosti patiekalo, kuriuo pasidalino geriausia draugė, kvapą. Arba užeiti į elektroninę kvepalų parduotuvę, ir virtualiai pauostyti norimą įsigyti prekę. Arba žiūrint dokumentiką apie Amazonės džiungles pajusti, kaip kvepia egzotiškos gėlės. Man, tiek dėmesio skiriančiai kvapams, tai skamba kaip svajonė.
Panašu, kad ne man vienai. Tai, kad perduodant garsus ir vaizdus trūksta kvapo, pastebėta jau prieš gerus 80 metų. 1960-aisiais išleistas filmas žadėjo tikrą revoliuciją. Su šūkiais reklamose „First they moved (1895)! Then they talked (1927)! Now they smell!“ (Pirma jie judėjo! Tada jie kalbėjo! Dabar jie kvepia!), Los Andželo kino teatre parodytas filmas „Scent of Mistery“. Drugeliui leidžiantis ant persikų medžio, salėje pakvipo saldžiais persikais. Vaizduojant vakarienę, žiūrovai galėjo užuosti duonos ar vyno kvapus. Na, arba turėjo užuosti.
Iš tiesų salėje kvapai maišėsi vienas su kitu, buvo per stiprūs, tad rodant pabaigos titrus jau buvo sunku ir suprasti, kas per aromatas tvyro ore. Be to, jis buvo toks stiprus, kad kai kurie žiūrovai ėmė skųstis galvos skausmu ar net pykinimu. Po tokios premjeros, šio filmo nuspręsta nerodyti kitur, jis perdarytas į „bekvapę“ versiją ir pervadintas į „Holiday in Spain“.
Po daugiau nei pusės amžiaus, 2015-aisiais, šis filmas badytas atkurti dar kartą. Iš originaliai planuotų trisdešimties kvapų liko tik apie pusė, o publikai jie pateikti jau naudojant naujas technologijas. Vis dėlto ir šįkart filmas buvo parodytas tik trijuose miestuose ir idėja, kad filmai nuo šiol turėtų kvepėti, taip ir neprigijo.
Tiesa, tai nebuvo vienintelis mėginimas paversti kiną užuodžiama medija. Atėjusiems pažiūrėti 1981-aisiais išleistos amerikiečių komedijos „Polyester“, žiūrovams buvo išdalinamos kortelės, kurias nutrynus galėjai užuosti kvapą. Bet ir šis sumanymas taip ir liko pritaikomas tik šiam filmui.
Vis dėlto tai nebuvo vieninteliai bandymai virtualiai perduoti kvapus. Kai kurie olfaktorinių juslių gerbėjai tiki, jog tai bus kitas žingsnis tobulinant virtualią realybę.
Per pastarąjį dešimtmetį sukurtas ar mėgintas sukurti ne vienas prietaisas, galintis persiųsti kvapą. Pavyzdžiui, 2013-aisiais Japonijoje sukurtas ekranas su mažais ventiliatoriukais kampuose, kurie paskleidžia norimą aromatą iš į ekraną įmontuotų talpų.
O dar po metų, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, iš Paryžiaus į Niujorką, naudojantis iPhone programėle, buvo nusiųsti šampano ir macaroonsų kvapai. Programėlėje iš 32 kvapų paletės buvo įmanoma sudaryti apie 300000 skirtingų kombinacijų ir jas nusiųsti į prietaisą, pavadintą oPhone Duo, kuris sukurtą kvapą paskleidžia.
Kvapus perduoti taip pat mėginta per SMS žinutes, virtualios realybės akinius, net žadintuvus, tačiau kol kas dar niekam nepavyko paversti „technologinių“ kvapų mūsų kasdienybės standartu. Ar kada nors pavyks? Nežinia. Luca Turinas, biofizikas ir kvepalų kritikas, kalbėdamas apie „Scent of Secret“ filmą, įvardijo priežastį, kodėl jis taip niekada ir nesusilaukė sėkmės. Mokslininkas sakė, kad kvapai, priešingai nei spalvoti televizoriai, neturi pirminio rinkinio, iš kurio būtų galima sukurti begales kombinacijų. „Negali sukurti milžiniškos kvapų paletės, kaip gali su spalvomis (vos trys bazinės spalvos)“, – sakė jis, taip įvardindamas fundamentalią kvapų technologijų problemą.
Ir vis dėlto, kodėl žmonėms taip maga kvapus perkelti į virtualią erdvę ir taip įgyti galimybę juos išsaugoti? Greičiausiai todėl, kad būtent uoslė – pojūtis, labiausiai skatinantis prisiminimus. Pauosčius kvapą, kuriuo kvėpindavausi mokykloje, rodosi, akimirkai vėl tampu paaugle juodai raudonais plaukais, kenčiančia nuo nelaimingos meilės. Magnetukas, parsivežtas iš Barselonos, negrąžina mintimis į atostogas taip, kaip kvepalai, kuriuos vežiausi būtent į tą kelionę. O kai ilgametis širdies draugas iš savo lentynos išsitraukia seniai užmirštą tualetinį vandenį, aš iškart prisimenu pirmus pasimatymus, pokalbius iki paryčių ir ilgus pasivaikščiojimus mieste.
Kad kvepaluose slepiasi prisiminimai, atradęs buvo ir garsusis amerikiečių dailininkas, menininkas Andy Warholas, kuris taip pat buvo didelis parfumerijos gerbėjas. Pasakojama, kad tam, jog išsaugotų prisiminimus, vienu kvapu jis kvėpindavosi tik tam tikrą laiką, du – tris mėnesius, o tada tuos kvepalus, su užrašyta data, padėdavo į lentyną, net jei jie dar ir nebūdavo atsibodę, ir imdavo naudoti kitus. Taip uostydamas senus savo kvepalus jis prisimindavo tam tikrą išgyventą laikotarpį.
Panašiai yra kalbėjusi ir aktorė Emma Stone. Ji vis kitokius kvepalus renkasi kiekvienai rolei, todėl jie jai esą primena atitinkamą gyvenimo etapą filmuojant vieną ar kitą filmą.
Taigi kvapų išsaugojimas virtualioje erdvėje tikrai skamba viliojančiai, tačiau kol kas sunku įsivaizduoti, kad techniškai būtų įmanoma atkartoti autentiškus kvapus. Ypač, jei kalbama ne tik apie gamtoje sutinkamus ir visiems pažįstamus aromatus (kaip braškės ar apelsinai), o ir apie subtilius parfumerijos gaminius, kurių formulės žinomos tik patiems gamintojams. Greičiausiai, savo gyvenime tokios technologijos nesulauksiu.
Bet gal ir gerai. Gal tas laikinumas ir suteikia parfumerijai tiek grožio. O labai svarbūs kvapai, kurie primena tam tikrus gyvenimo etapus, juk šiaip ar taip lieka atmintyje ir užsimerkus, labai norint, juos galima pajusti.
***
Daugiau kvapnių istorijų, nuotraukų ir kvepalų aprašymų rasite mano Instagram paskyroje @kristinakiiscents.