Šiemet klostosi kaip reta. Po tarptautinės politinės įtampos eskalavimo, globalios pandemijos ir ūkinio nuopuolio dar kilo masinių protestų ir riaušių galingiausioje supervalstybėje: JAV ikoninius didmiesčius po viruso apniko ir nusiaubė vandalai, kai kur karantiną pakeitė komendanto valanda. Po George Floydo mirties gegužės 25-ąją Mineapolyje kilę neramumai įprastomis sąlygomis gal nebūtų išplitę taip plačiai it gaisras. Tačiau esamomis ypatingomis aplinkybėmis atoveiksmis nusirito nacionaliniu ir net tarptautiniu mastu, iki pat Lietuvos, ir dažną, tad ir mane, sukrėtė asmeniškai.

Nors didžiumą dėmesio užkariavo riaušininkai, vis dėlto dauguma išėjusiųjų į gatves JAV ir svetur buvo taikūs protestuotojai. Nešini Floydo atvaizdais, jie skandavo: „Tei-sin-gu-mo!“ Aišku, jei esmė būtų vien paskiras asmuo, tai tokie protestai vis kitur kiltų po keliskart kasdien ir niekad nesibaigtų (nes teisingumą vykdo ne šventieji, ir nėra tobulos sistemos). Bet Floydo drama ir herojinis įvaizdis tapo itin pagavus nepaprastu metu, kai tvyro įtampa ir psichologinis nuovargis, ir jis momentiškai išplito be kita ko todėl, kad simboliškai atliepė bendražmogiškas, taigi ir mano, margas patirtis, būsenas bei reikmes.

Esi buvęs užpultas ir apdaužytas už tai, kad kalbi savo gimtąja kalba? Esi buvusi užspausta į kampą grasinant peiliu, nes esi moteris, ir visgi pasipriešinai bei išsivadavai? Esi gūžęsis nuo gaujos, provokuojančios grasinimais dėl to, kad esi kitos odos spalvos? Jeigu taip – me too. Mano priešstata bet kokiam besąlygišką viršenybę įsikalbėjusiam smurtautojui – policininkui ar profesionaliam riaušininkui, baltam ar spalvotam, tautietei ar kitatautei – yra tvirta ir aiški it daiktas. Ją suformavo žinios ir patirtis, išgyventas ar artimiausioje aplinkoje stebėtas etninis, rasinis, seksualinis, ideologinis suprematizmas. Ji lyg verstų atliepti: „Tei-sin-gu-mo!“ Tik savo priešstatos taip sviesti ir švaistyti, kur pasitaikė, nenoriu ir negaliu; su ja, kaip su bet kokiu kitu vertingu daiktu, turiu atitinkamai ir elgtis. Ypač šiuo ypatingu metu, kai sąmyšis begalinis, triukšmo daug, ir, antai, lyg devalvavus „rasizmą“, šaukiama jau apie „rasizmo pandemiją“, – žodžiu, kai pykčio ir įsiūčio daugiau negu prasmės.

Stebėtojos žvilgsniu: atvejo poveikis, pobūdis, pavojus

Radikalų ir profesionalių riaušininkų sudrumsti taikūs protestai, JAV sostinėje bei kitur plėšikų ir vandalų siaubiamų viešų ir privačių erdvių vaizdai iš pradžių šokiravo. Paskui glumino protesto akcijų ir lozungų įvairovė, – pasitvirtino psichologų įžvalga, kad minioje kanalizuojamos individualios traumos ir realizuojamos kuo įvairiausios reikmės. Tuomet apniko ir karčiai prajuokino paikas viltingas lūkestis, kad kuris nors prezidentas ar visuomenės autoritetas atsistos ir paaiškins, kas čia darosi ir koks turi būti tas teisingumas, dėl ko vyksta gatvių karas. O galop grįžo stabilus įspūdis, kad juk nieko naujo nenutiko, tik amžinai trūksta pagarbos žmogiškumui, asmens orumui ir žmogaus teisėms, – sau, kitam, aplinkai. Jokio kito teisingumo nebus pasiekta net (mažai tikėtinos) pačios geriausios baigties atveju.

George Floyd nužudymas, grafiti ant sienos „Aš negaliu kvėpuoti“
Geriausia baigtis būtų nuosekli ir pasekminga, analitinė ir reziumuojanti diskusija: kas, kaip, už ką čia kariavo, kur būta teisingumo ar prasmės, ir kas iš to, kur link einame toliau. Tik kada gi tokią idilę matėme savo visuotinės skubos ir nuolatinės kaitos amžiuje? Paprastai apsiribojama dvejopa būtinybe: skubiai apmaldyti visuomenę ir užtikrinti valstybės reikmes. Tad veikiausiai vėl pasikartos banali greita seka: rezonansinis įvykis, minios ir politinis spaudimas, oficiali rezoliucija ir, pagal reikmę, kažkieno atstatydinimas ar suėmimas, it atpirkimo ožio ritualinė auka (užsitęsus procesams ir slopstant viešam spaudimui, kaip žinia, „ožys“ šiais laikais neretai lieka laisvas ir sveikas drūtas, tik šalin pavarytas).

Šitaip galvojant, po George Floydo mirties besikartojanti heroizavimo ir krizės eskalavimo bei suvaldymo chrestomatija labai nė nedomintų. Tačiau yra keli „bet“. Globali pandemija, sutrikdytas ūkis ir socialiniai ryšiai, JAV artėjantys rinkimai, niūri ar neaiški pokoronavirusinio pasaulio ateitis sutvenkė daug nerimo. Papildomi sukrėtimai įaudrina mases ir įtraukia įvairiausias grupes. Teisingumo šaukiasi, kas tik netingi. O juk istorija jau regėjo, kaip suirutėje susipaniojusią minią ima guosti monstrai ir uzurpuoja valdžią. Progos tykančias radikalias politines jėgas sunkiau pričiupti nei juodaskvernius Antifos anarchistus. Tad padėtis verta atidos ir atsargos, išlieka jautri ir gali lengvai kisti.

Pirma – tvarka, tada – teisingumas?

Žiniasklaida skelbia, kad nuo Mineapolio per visas Jungtines Valstijas nusirito apie keturis šimtus protestų; dalis jų virto riaušėmis; kone į pusę valstijų įvesti Nacionalinės gvardijos kariai.

Tai – ne išskirtinis, veikiau tipinis atvejis, kai neramumams slopinti JAV pasitelkiama kariuomenė ir kai policinis-militaristinis atsakas ilgai visaip interpretuojamas. Tik šįkart be viso to dar tebesitęsia pandemija, daugeliui graso bedarbystė bei nuostoliai, kai kur tebevyksta dėl koronaviruso pavėlintas išankstinis balsavimas ir vis artėja prezidento rinkimų diena, lapkričio 3-ioji. Sklandus demokratinis procesas per karantiną jau buvo iššūkis, tad kaip laviruoti įvedus dar ir komendanto valandą? Ar Biblija nešinas prezidentas Donaldas Trumpas pateisins prisiimtą tvarkos ir teisingumo vado vaidmenį? Tiesiog stulbinama, kokio pagreičio ir masto pasiekė šis vieno nusikaltimo išskeltas reiškinys. Kas dabar beklauso George Floydo giminaičių, kurie prašo tik taikos, ramybės ir sklandaus tyrimo?

Protestas dėl George Floyd nužudymo
Gegužės 25-ąją Mineapolio policijos pareigūnas Derekas Chauvinas šaltakraujiškai nužudė viduryje gatvės suimamą juodaodį Georgą Floydą. Floydas buvo surakintas ir parblokštas ant žemės, duso po kaklą prispaudusiu policininko keliu, prašė nežudyti ir mirė filmuojančių praeivių akivaizdoje. Ekspertams patvirtinus mirties priežastį, Chauvinas buvo apkaltintas žmogžudyste, atleistas ir suimtas kartu su trim kitais pareigūnais. Chauvinas per beveik 20 metų tarnyboje esą buvo keliolika kartų apskųstas dėl galimai netinkamo elgesio, bet nusižengimai liko neįrodyti. Minesotos valstija inicijavo žmogaus teisių tyrimą Mineapolio policijos departamente, kuriam, beje, vadovauja pirmasis juodaodis šefas, anksčiau pats su grupe kolegų oficialiai skundęsis dėl rasinio diskriminavimo tarnyboje. Būtų reta sėkmė, jei tyrimas perkirstų nors šį vieną lokalų problemų mazgą; o juk jų yra didžiulis tinklas.

Primygtinai spaudžiamas įvertinti Donaldo Trumpo polinkį jėga slopinti neramumus, Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau tylėjo 21 sekundę ir teištarė kelis sakinius apie tai, kad rasizmas yra ir šiapus valstybės sienos ir kad nuo jo kenčia patys kanadiečiai. Nors politiniam lyderiui derėtų komunikuoti verčiau žodžiais nei pauzėmis, tyla buvo efektinga. Juk susitelkus vien į – taip, patyčias kultivuojantį ir taip, galimai poste liksiantį – JAV prezidentą problema supaprastinama, kaip sakoma, it siekiant žemai kybančio vaisiaus. Rasizmas, baltasis ir kitoks suprematizmas yra idėjiškai ir funkciškai įvairus, skvarbus, ginklu nesutramdomas ir antikūnais nesunaikinamas; kokia kova būtų tinkamiausia?

Kasdien sau protestuoju

Gyvenu palyginti taikiu metu, saugioje aplinkoje. Bet nuo mažens žinau, kaip žaloja pačią sielą, kai sumuša arba apstumdo, tarkime, už lietuvišką kalbą okupantų karininkų apsėstame gimtame Vilniuje ar už baltą odą kitos rasės atstovų užimtame vagone Čikagoje. Žinau, kiek siaubo įvaro grubus milicininkas Maskvoje ar policininkas Vašingtone. Žinau, kad už peilį baisesnis yra begalvis, grasinąs seksualiniu smurtu. Žinau, kaip neapsakomai šlykštu, kai lyg padorus visur priešų žvalgąs bendrapilietis priremia it ginklu – „už ką tu balsavai, ką-ą-ą?“ – grimzdamas iki nuovokos žemumų.

Todėl atvirai nusistebiu, kai, tarkime, Vankuveryje plaukiant keltu skaisčiaveidė pakeleivė pirštu baksnoja: va, šioje saloje įsikūrusi mano sesė ir kiti padorūs turčiai, o šią tai nugyveno nevalos čiabuviai. Apkabinu Kanados kinę, kurią Toronte nuo jaunystės painiojo su čiabuviais ir speisdavo lauk iš kavinių ar net iš darbo, o dabar iš tolo aplenkia, it ji būtų kalta dėl koronaviruso. Noriu užkalbinti nebeatpažįstamo gymio Viktorijos benamį, kurio būvis ir kvapai atima žadą. Suklūstu, kai per protestus pareigūnai užrakina ir it tvirtovę gina miesto policijos departamentą (dabar man berašant, pranešta apie netoliese pareigūnų nušautą moterį, jos artimieji įtaria buvus rasinio preteksto). Stebiu, skaitau, einu savanoriauti ir į policiją, ir į socialinės paramos centrą. Taip sau kasdien ir protestuoju, – nors mano „Facebooko“ profilis spalvotas, be akcinio juodo fono.

Gražina Kristina Sviderskytė / savanorystė Viktorijos (Kanada) policijos departamente
Paprastai tariant, nebuvo, nėra ir nebus dzin. Niekada, iki masinių protestų ar po jų. Ir kiek patyriau gyvendama skirtingais laikais, skirtingose aplinkose okupuotoje ir laisvoje Lietuvoje, taip pat šen bei ten JAV ir Kanadoje, tai vienintelis paveikus ir tikras priešinimosi išteklius ir būdas yra individuali pagarba žmogiškumui, asmens orumui, žmogaus teisėms. Jokio prisitaikėliško išglebimo, pamaiviško teisuoliškumo, tingaus politkorektiškumo. Tik stabili orientacija, kuri neleidžia teisinti, ignoruoti ar toleruoti besąlygišką viršenybę įsikalbėjusio smurtautojo, – bet kokio, bet kur. Su pagarba yra ta bėda, kad ji kartais painiojama su garbinimu, taigi – su bukumu ir nejautra, kurių tikrai niekam nereikia ir netrūksta. Bet nesupratimo ir nesusipratimų bent aplink save galiu mažinti. Tam juk ir duotas laikas, laisvė, valia, ryšiai ir kalba. To užtenka. Mano gyvenimas yra šiek tiek juodas, bet labiau spalvotas, jis svarbus, gražus ir tęsiasi dabar, šiandien.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)