Kažkada išsikalbėjome su drauge apie vyriškus ir moteriškus kvepalus. Ji sakė, kad nedrįsta kvėpintis ne tik pour homme, nors ir labai mėgstamais, bet ir šiuo metu vis labiau populiarėjančiais unisex (abiem lytims) aromatais. Pasak draugės, jai atrodo, kad moteris turi būtinai dvelkti gėlytėmis, bet jokiu būdu ne kokiais smilkalais, tabaku ar mediena.
Ir nenuostabu – juk mes taip užaugome. Tuo metu niekas nekalbėjo apie jokias nišas ir jokius unisex. Iš vaikystės puikiai atsimename, kad tėčio odekolonas kvepėjo bergamote ir mediena, o mamos kvepalai – rožių ar bijūnų aromatu. Todėl mintis pasipurkšti iš vaikinams skirto buteliuko draugei atrodo kone šventvagiška.
Bet kvapų skirstymas į lytis iš tiesų yra mūsų aplinkos diktuojamas konstruktas. Tarkim, vidurio rytuose tiek moterys, tiek vyrai renkasi stiprius, prieskoninius, ryškius kvapus (iš ten kilo ir populiarioji oriental kvepalų grupė, pastaraisiais metais pamėgta ir mūsų krašte). Vyrai ten taip pat nesibodi gėlių – rožių, jazminų ir kt. aromatų, kurie vakaruose laikomi labai moteriškais.
Pradedant nuo pradžių, kvepalai, kai tik atsirado, toli gražu nebuvo skirstomi į tinkamus vienai ar kitai lyčiai. XVII–XVIII a. tą patį odekoloną naudodavo ir vieni, ir kiti, nors tuo metu tai buvo labiau higienai, dezinfekcijai skirta priemonė nei kvapnus aksesuaras. Beje, iki šių dienų tebegaminamas odekolonas, kurį labai mėgo pats Napoleonas, – teigiama, kad naudojamas autentiškas, porą šimtų metų siekiantis receptas.
Tačiau viskas apsivertė, kai parfumerija tapo labiau mados, o ne higienos dalyku. Ankstyvame XX a. savo garsiuosius kūrinius pristatė „Guerlain“ ir „Chanel“, o tuomet kvepalus gaminti ėmė ir kiti mados namai.
Kur mada – ten ir rinkodara. Būtent ji nulėmė tai, kad daugelio suvokimu tikra ir klasiška moteris kvepia „No.5“. Dizaineriai, siekdami pritraukti savo tikslinę auditoriją, ėmė skirstyti kvapus į vyriškus ir moteriškus ir ši praktika prigijo taip stipriai, kad ir šiais laikais nuėjus į standartinę kosmetikos parduotuvę pamatysite ryškią lentynų skirtį tarp „for her“ ir „for him“.
Su šiuo lyčių padalijimu prigijo ir dar vienas stereotipas: odekolonai skirti būtent vyrams, o parfumuotas vanduo – moterims. Nors odekolonai, kaip jau minėjau, imti kurti dar tada, kai juos naudojo visi ir visos, kas tik išgalėjo. Šis žodis tiesiog reiškė kvapnų gaminį, susidedantį iš, pagrinde, citrusinių natų, skleidžiantį pakankamai lengvą aromatą. Taip pat odekolonais vadinama ir ta parfumerijos dalis, kurią sudaro mažesnė eterinių aliejų koncentracija nei, pavyzdžiui, kvepaluose, parfumuotame ar tualetiniame vandenyje ir kt. Vis dėlto anglakalbėse valstybėse šis terminas imtas vartoti nurodant produktą, kuriuo kvėpinasi vyrai, jau nepriklausomai nuo jo koncentracijos. Iš čia ir prilipo tikėjimas, kad moterys kvėpinasi kvepalais, o vyrai – odekolonais.
Šis stereotipas labai gajus iki šiol. Ta pati jau minėta draugė, ko gero, pasukiotų pirštą prie smilkinio, jei pasiūlyčiau pasikvėpinti odekolonu, nors iš tikrųjų jis puikiausiai tinka abiem lytims. Vienas įdomesnių pavyzdžių – iš Jungtinių Valstijų kilę kūrėjai „Atelier Cologne“. Jie gamina vien tik odekolonus, tačiau daro juos stipresnės koncentracijos, kad būtų ryškesni ir ilgiau išliekantys ant odos, bet išlaiko citrusų pagrindą. Tiesa, ant buteliuko rašoma ne įprastas Eau de Cologne, o Cologne Absolue – taip gamintojai vadina savo sukurtą kvepalų rūšį. Beveik visi „Atelier Cologne“ aromatai žymimi kaip unisex, nors vienas odekolonas yra skirtas ir tik moterims – ne vyrams!
Riba, skirianti vyriškus ir moteriškus kvepalus, kuo toliau, tuo labiau nyksta. Ypač tai jaučiasi nišinėje parfumerijoje – nuėjus į kokį butiką, prekiaujantį tokiais gaminiais, greičiausiai nerasite atskirų lentynų, skirtų vienai ar kitai lyčiai. Nors ir tarp nišos yra nemažai kvapų, skirtų tik kažkuriems vieniems, vis dėlto dauguma jų nurodomi kaip unisex. Jei patinka, tai ir kvėpiniesi!
Netgi garsusis „Baccarat Rouge 540“ yra laikomas tinkamu abiem lytims. Ir nors gali būti sunku įsivaizduoti, kaip kvepėtų vyras, naudojantis šiaip jau moterų numylėtus kvepalus, tie, kas bandė (bent jau iš mano aplinkos) – neatsigynė tų pačių moterų komplimentų. Viena mano draugė juokėsi, kad niekada nemanė, kad „Baccaratu“ galėtų kvepėti vyras, bet kai užuodė, suprato, jog tai patys vyriškiausi kvepalai.
Parfumerijos genijus Francis Kurkdjian viename interviu pabrėžė, kad aromato tinkamumas nepriklauso nuo lyties, todėl jis, kurdamas naujus kvepalus, negalvoja, kas juos vartos – moterys ar vyrai. Anot jo, klaidinga manyti, kad kažkurios kvepaluose naudojamos medžiagos, pvz., tabakas, medis ir pan. tinka tik vyrams, o kažkurios (rožės, jazminai ir t.t.) tik moterims. Parfumeris tvirtina, kad visos kvapnios medžiagos yra universalios ir svarbu tik tai, ką iš jų padarysi. Juk, pavyzdžiui, iš šilko gali pasiūti ir kaklaraištį, ir suknelę, sakė jis.
Kaip bebūtų, Lietuvoje vis dar dažnai manoma, kad kvepalai apskritai yra moterų žaisliukas, o vyrams domėtis parfumerija – nepriimtina. Gilioje provincijoje dar galima išgirsti sakančių, kad tikras vyras turi darbu kvepėti (t.y. prakaitu), o ne kažkokiais tai brangiai kainuojančiais kvepiančiais vandenukais. Todėl labai nustebau, kai, pradėjusi gilintis į parfumeriją, ėmiau lankytis įvairiose virtualiose užsienio kvapomanų bendruomenėse. Statistikos tikrai neišvesiu, tačiau didesnė aktyvių narių dalis čia yra būtent vyrai, o „Youtube“ daugiausiai peržiūrų sulaukia vyrų darytos kvepalų apžvalgos.
Taigi, šalin stereotipus ir kvėpinkitės kuo tik panorėję, nebijodami atrodyti nevyriškai/nemoteriškai. Nustebsite, kokie įvairiausių kvapų horizontai atsiveria ištrynus dirbtinai nubrėžtas ribas. Aš jau pasirūpinau, kad mano vaikino lentynoje atsirastų daugiau unisex negu pour homme.