Pakėliau akis į dangų, pažiūrėti, kur gi tas ilgaplaukis ten mus kviečia. Ir tada suvokiau, kokį stebuklą matau sau virš galvos. Net ir tokiomis liūdnomis aplinkybėmis, bet aš – optimistė, todėl vadinu tai stebuklu: pirmą kartą gyvenime mačiau dangų tokį žydrą, švarų, tyrą, be vienintelio lėktuvo kelio dryželio, be vienintelio įdrėskimo, neįtikėtina...
Turbūt tokį dangų matydavo žmonės prieš šimtą metų… O dabar jis mums simbolizuoja uždarytą ir sustojusį pasaulį, kai dideli atstumai tapo nebeįveikiami, o asmeniniai atstumai – privalomi.
Liūdnas, bet, sutikite, tauriai gražus tas nekaltas, nesuraižytas, nesukarpytas, žydras dangus. Ir kokio svorio istorinį momentą jis simbolizuoja bei liudija! Ir aš visame tame dalyvauju – mažas žmogeliukas, mažas taškiukas, mažas atomas visatos mastelyje, turintis didelę viltį, kad daugiau gyvenime neteks pamatyti tokio gražaus, vientiso, bet to prakeikto koronaviruso ištuštinto dangaus.
Tada prisiminiau Jėzaus SMS ir plačiai nusišypsojau. Ironija ir net labai juodas humoras mane visada gelbėjo didžiausiose tamsybėse, vėžio sirgimo ir chemoterapijos labirintuose, artimųjų netekčių liūne, kituose karčių gyvenimo siurprizų verpetuose …. Tad šypsena ir dabar pabandžiau nuvyti liūdną šiandienos pasaulio realybę apraudančią mintį, kad ko jau ko, o kylančiųjų pas Jėzų šį pavasarį iš tiesų netrūksta, deja…
Bet jei jau taip filosofiškai pasižiūrėti į šį Dievo sūnaus pareiškimą, tai gal mes viso šito korona chaoso ir sanitarinės katastrofos akivaizdoje iš tiesų turime pakilti link jo? Bet ne kūnu, o širdimi, mintimis, protu?
Kas, jeigu virusas mus mokina prieš Velykas ne šveisti namų langus (kaip tradiciškai darome tiek dėl savęs, tiek dėl to, kad visi taip elgiasi prieš šventes, ir ką kaimynas pasakys, jei neišsišveisi), o blizginti savo širdžių langus ir plačiai juos atverti? Kam? Naujiems vėjams, nes likimas mums lėmė gyventi įdomiais laikais ir nuo to nepasislėpsi, neužsidarysi, kaip nuo viruso karantine. Todėl reikia ruoštis širdimi ir protu – naujoms, ne vien teigiamoms, bet ir neigiamoms patirtims, brangioms ir skaudžioms pamokoms, malonės ir gerumo momentams, netgi išbandymams, nes per aspera ad astra – per kančias į žvaigždes, tobulėjame, judame į priekį tik kentėdami, deja.
Kas, jei tas ilgaplaukis mus kviečia ne mirti, bet kaip tik atgimti – pakilti virš kasdienybės, virš šiokiadieniais pasipūtusių, o mirties, nežinomybės akivaizdoje drebančių savo ego? Atitolti nuo buities ir daugiau galvoti apie būtį? Tapti daugiau filosofais, klausinėjančiais ir ieškančiais atsakymų, nei iš tiesų taip nieko ir nežinančiais visažiniais bei visagaliais, kokiais buvome iki šiol?
Filosofo įgūdžių labai prireiks naujajam homus post coronus, kuriuo mes visi tampame, virusui pagreitinus evoliuciją ir atvėrus, atrodo, visas įmanomas Pandoros skrynias su žmonijai skirtomis negandomis. Jie pravers tiek gyvenant čia ir dabar šiandienos nebekontroliuojamame, neprognozuojamame pasaulyje, tiek pasiruošiant naujai erai, kuri išauš, jeigu išvis išauš, po pandemijos.
Kodėl verta atgimti filosofu? Nes filosofams gyventi lengviau, jie išmoksta susitaikyti, prisitaikyti ir matyti prasmę ten, kur kiti mano tik banalią nelaimę, kaip pasakė mano pažįstama vynininkė, kai jos vynuogyną nusiaubė kruša – per penkiolika minučių išdaužė visus vynuogių žiedus, sužlugdydama būsimą derlių ir visą metų uždarbį.
Galbūt todėl pravartu pasinaudoti Jėzaus kvietimu pakilti, tai yra atitrūkti (su sveiku protu, o ne fanatiškai, aišku) nuo materijos ir daugiau mąstyti apie dvasinius dalykus, amžinas tiesas ir vertybes, kurios per amžius lieka tos pačios, neatšaukiamos nei keičiantis religijų vėjams, nei skambant skirtingiems madingų guru ar politinių lyderių lozongams? Tik mes kažkodėl tas vertybes ne karo ir ne maro metais pamirštame, dėl savo komforto ar godumo ignoruojame, arba tik garsiai ir vaizdingai deklaruojame Instagramo paskyrose ar savo susikurtuose visuomeniniuose įvaizdžiuose.
Gal gyvenimo laimė iš tiesų ne Maldyvuose (nors neslėpsiu ir neveidmainiausiu, žiauriai norisi į juos ar kur kitur nulėkti, bet nėra gyvybiškai būtina, galima teleportuotis ir svajonėse), o paprastume, meilėje, gamtoje, tyloje, pagarboje, artimųjų apsuptyje, sveikame kūne ir dvasioje, skaniame namų maiste – kol jo ir namus dar turime, ačiū ir už tai, draugo ar mamos šypsenoje išskaidytoje pikseliais ekrane, stringant internetiniam ryšiui?
Kas, jei šis buvimas izoliacijoje, sustingime mus moko – fizinis artumas dar nereiškia tikrojo artumo? Nes tikra meilė, ne ta gaivališkoji eros pagal Aristotelį, o ta giluminė, žmogiškoji, pasiaukojanti agape arba draugiškoji storge, kaip tikras ryšys žmogaus su žmogumi, iš tiesų gyvena ne ranku paspaudime, bučiniuose, apkabinimuose, sėdėjime greta prie vieno stalo, bet daug giliau – širdyje ir mintyse?
Kas, jei iki karantino mes skambindavome tėvams ir seneliams dažniau iš pareigos arba ir išvis užmiršdavome per darbus bei pramogas, o dabar skambiname iš tiesų, nes pagaliau labai aiškiai protu ir širdimi suvokiame, kaip mylime juos ir kaip bet kada galime nebeturėti kam paskambinti….
Nes virusas savo žiuželiais ir plaukeliais it kokiu piktu visatos ar likimo pirštu priminė – ne naujiena, aišku, bet mes visi kažkada kilsime pas Jėzų ar leisimės pas šėtoną, čia jau pagal nuopelnus ir Šv. Petro nuotaiką. Ir gali būti, kad labai greitai, taigi, gyvenkime iš tiesų dabar, mylėkime dabar, skambinkime ir kalbėkime dabar, nes rytojus kabo ant viruso ūselio.
O kas, jei virusas, prieš kurį nėra nei vaisto, nei vakcijos, mums, mažiems egoistiškiems žmogeliukams, yra vakcina prieš mūsų veidmainystę ir komformizmą? Dabar visi rauda, kad dėl karantino draudimų negalės kartu susėsti prie Velykų stalo. Bet prisiminkime pernai ir visas kitas Velykas – internetas būdavo pilnas ne tik kvailų sveikinimų ir juokelių apie kiaušinių tvirtumą, bet ir rypavimų apie persivalgymus, papildomus kilogramus, nesibaigiantį maisto kimšimą ir neįdomius giminių pasisėdėjimus.
Jei jau taip ilgaplaukis Jėzus paimtų už rankos, spusteltų kiek pikčiau ir lieptų prisipažinti, kiek kartų iki koronos galvojote, kaip nenorite, tingite važiuoti pas tėvus ar uošvius Velykų, nes atvažiuos jūsų taip nevirškinamas Jonas, Skaistis, Džilda ar Džustinas ir kankins visus nuobodžiomis kalbomis, neskaniais desertais, žviegiančiais neišauklėtais vaikais, visur myžčiojančio mopso viauksėjimu ir t.t. ir t.t.?
O kiek kartų savo noru važiavote švęsti Velykų su chebra į Toskaną – ir tada gi taip sąžinė negraužė, kad tėvai vieni namuose liūdnai kiaušinukus ridena?
O kiek kartų beveik skyrėtės su vyru ar žmona, tris savaites prieš Velykas surėmę ietis dėl hamletiško klausimo – pas kieno tėvus šiemet švęsite tą prisikėlimo šventę, kurios po tokių ginčių ir švęsti nebesinorėdavo?
O apie finansinį prisikėlimą po švenčių galėdavote ir išvis pamiršti arba atidėti tai tolimai ateičiai, nes artimiausius kelis mėnesius tekdavo klausytis iš finansinės gėdos raudonuojančios nuogos kreditinės kortelės aimanų. Mat buvo labai svarbu ją ištuštinti pantagriueliškoms XXL Velykų vaišėms, pernelyg besistengiant įtikti, patikti, nustebinti, o svarbiausia, nustelbti ir parodyti, kad pas jus irgi kaip pas žmones ar net geriau.
Todėl mąstydama apie visą tai, apie pasaulinės tragedijos filosofinę prasmę ir mūsų galimybę pakilti širdimis aukštyn, optimistiškai manau, kad šios 2020-ųjų istorinės virtualiosios ir internetinės Velykos kaip tik rizikuoja būti pačios jaukiausios, įsimintiniausios ir gražiausios, kokių esame jau seniai neturėję.
Nes kai fiziškai atskirti, bet virtualiai kompiuterių ekranais sujungti sėdėsime prie „bendro“ stalo, tikiu, kad darysime tai ne iš pareigos būtinai švęsti, nes tokios tradicijos ir nepatogu prieš gimines neatvažiuoti, o iš širdies. Nes noras būti kartu, pajusti artumą bus tikras, nesuvaidintas, giluminis. O su kuo nenorėsime sėdėti prie virtualaus stalo, galėsime lengvai išsisukti prisidengdami prastu interneto ryšiu – „oj, atsiprašau, labai trūkinėja, atsijungiu“, nebereikės kankintis ir veidmainiauti.
Dar vienas virtualių Velykų privalumas, kadangi taip valgyti „per ekraną“ prie kompiuterių bus nepatogu ir aviukas rizikuoja atšalti, o vynas užlieti klaviatūrą, tai būsime kartu kiek trumpiau. O tai reiškia, neturėsime progos nusiristi iki buitinių ar giminės ginčų – to neatskiriamo švenčių atributo, dėl ko daugelis ir zyzia, pardon, zyzdavo iki koronos, kaip nemėgsta didžiųjų švenčių.
Aš virtualaus šventimo ir artumo repeticiją jau pasidariau kovo pabaigoje, kai su savo barzdotu prancūzvaikiu švenčiau jo 24-ąjį pavasarį. Susitarėme laiką ir susijungėme visi ekranus tuo sutartuoju laiku, tarsi į svečius būtume ėję. Tik tiek, kad aš ir vaiką užauginęs jo patėvis sėdėjome savo svetainėje Prancūzijos kaime, vaiko biologinis tėtis su naująją šeima – bute viename Vilniaus gale, o barzdotas jubiliatas su sužadėtine – kitame sostinės krašte. Bet tie keli ar tūkstančiai kilometrų nesutrukdė jausti artumo ir smagiai beveik valandą pusantros švęsti karantininį gimtadienį bei gyvenimą. Rodėme senas, dar popierines vaikystės nuotraukas per kompiuterio akį-kamerą, juokėmės iš į ekranus lendančių katinų, vaikas vyniojo per kurjerius pristatytas ar iš anksto, tarsi nujaučiant būsimą izoliaciją, įteiktas dovanas, pasakojome prisiminimus, svajones, linkėjome…
Buvo tikrai smagu ir visai neliūdna. Nes meilė, skirtingai nei virusas, gyvena mūsų širdyse ir labai sėkmingai gali būti perduodama mintimis bei laidais, nebūtinai fizinio kontakto metu. Nes be tos nematomos, bet visur prasiskverbiančios meilės, mus dar sieja buvę prisiminima, o kasdien bendraudami net per atstumą mes kuriame naujus.
Ir taip, dabar mes negalime fiziškai keliauti, matytis su šeima ir draugais, švęsti gyvenimo ir Velykų drauge, bet nepamirškime, nenuvertinkime sukauptų prisiminimų galios – mes visada galime teleportuotis mintimis į tą laimingos praeities momentą ir pajusti artumą. Nes prisiminimai – tai šildanti antklodė, sauganti nuo pernelyg žvarbių realybės skersvėjų, nepamirškime užsikloti ja. Dar, aišku, galima svajoti apie ateitį ir visas būsimas Velykas, tik tai gana trapus kelias – šioje nežinomybėje, kurioje dabar esame pakibę, iš gražių svajonių pynimo greitai galima įsivelti į nerimo minčių apie ateitį liūną, atsargiai.
Ir bent jau per šventes padarykime sau paslaugą – negalvokime, kas bus rytoj ir kaip, iš ko, už ką, su kuo reikės tam rytojuje gyventi. Būkime kaip Scarlett O’Hara iš „Vėtrų nunešti“ – apie nemalonius, sunkiai išsprendžiamus, nuo mūsų nepriklausančius dalykus nutarkime pagalvoti rytoj arba po švenčių, atgimę filosofais.
P.S. Velykoms gavau dovanų iš ūkininko aviuko kulšį, kurią ketinu lėtai kelias valandas troškinti aluje ir patiekti su kukurūzų koše polenta, pagardinta džiovintais baravykais – solidarumo reveransas mano mylimai Italijai.
Po to piršinėtomis rankomis ir kauke pasipuošusi supakuosiu bei nunešiu lauknešėlį su Velykų patiekalu nuo mūsų stalo kaimynui našliui, kuriam paprastai aš arba Jurgis nešame jo duoną, pardon, bagetę kasdieninę, mat monsieur yra toj itin viruso pamiltoj rizikos zonoj. Nelabai elegantišką, bet kare kaip kare, saugumo sumetimais paliksiu vaišes už durų, per stiklą saugiai palinkėjusi „Joyeux Paques“ – linksmų Velykų.
Nes jis filosofas, jis žino, viskas praeina, praeis ir korona, ir ekonominis krachas, ir Velykos, virtualios ar tikros, jos vis tiek įvyks. Nes su virusu už lango ar be jo, akivaizdu – nedaug kas nuo mūsų priklauso šiame pasaulyje ir gamtoje, nieko mes nekontroliuojame, nebent savo emocijas ir aviuko kulšies troškinimo laiką bei temperatūrą. Tad džiaugsimės mes ar liūdėsime tą Jėzaus atgimimo dieną – tai jau mūsų reikalas ir mūsų jėgoms įveikiama užduotis. Aš renkuosi būti laiminga. Nes, kaip sakė Volteras, mes neturime kito pasirinkimo kaip būti laimingais, kadangi tai geriausias būdas išlikti sveikiems. O sveikata šiais laikais daug brangiau ir prabangiau nei kelionė į Maldyvus. Taigi, būkime sveiki ir filosofiškai nusiteikę bei atgimę širdyje.