Priklausomybė nuo El Diego: auksinis Buenos Airių berniūkštis pagarbintas nuo Minsko iki Vatikano

Diegas Maradona (1960–2020) mirė tikrai ne iš kuklumo: gyveno taip plačiai – ar, kaip bočiai sakydavo, palaidai, – kad darbo užteks ir šimtui biografų. Talentas, šlovė, turtai, meilės romanai ir skandalai, narkotikai, ekstravagancija, politiniai performansai, neoreliginis asmens kultas... Futbolo genijumi ir stebukladariu pramintas atletas, kurio manevrai ir smūgiai garsėjo „Dievo rankos“, „dangaus dovio“ bei panašiais palyginimais, taip uoliai kurstė mitą apie save, kad tarsi visai pagrįstai kartais teigiama, jog jo pagrindinė meistrystė buvo knisti žmonių protus. Bet įstabus protų knisimas, kaip ir kitos jam priskiriamos supergalios, tėra didžiojo „El Diego“ mito dalis ir anaiptol nepadeda suprasti D. Maradonos fenomeno.

D. Maradonos išskirtinė šlovė gretinama su rokenrolo karaliaus, postmoderniuoju mesiju tituluoto Elvio Presley (1935-1977) kultu muzikos pasaulyje. Jo fenomeną verta aiškintis nuo esmės: atskiriant asmenį ir herojų, tikrą žmogų iš kūno bei kraujo ir mintinį darinį iš pasakojimų bei vaizdinių.

Kasdienėje, buitinėje kalboje asmuo ir herojus yra tas pats. Nesigilindami sakome: Maradona (arba Sabonis, arba dėdė Jonas) yra mano herojus. Turime stabtelėti ir akimirkai susikaupti, kad įžvelgtume, jog asmuo ir herojus yra atskiros kategorijos, visiškai skirtingi, nors ir susiję dalykai – kaip originalas ir jo projekcijos, variacijos, transformacijos. Pavyzdžiui, dėdė Jonas yra tam tikro amžiaus, sudėjimo, kvalifikacijų bei pasiekimų ir daugeliu kitų objektyvių kriterijų apibūdintinas asmuo; bet dėl subjektyvių įsitikinimų, patirčių ir aplinkybių man jis gali būti idealas, kolegai – stuobrys, o kaimynui – sugėrovas: visas spektras originalo projekcijų nuo herojaus iki antiherojaus. Panašiai yra ir garsiojo futbolininko atveju, tik projekcijos įvairesnės ir spektras platesnis dėl jo ypatingos personalijos ir pasaulinio žinomumo. Realus asmuo, Diego Armando Maradona, buvo viso labo vieno pavidalo ir vieno egzemplioriaus individas, ribotas kaip koks nors dėdė Jonas: galva, rankos, kojos, veiklos, titulai – labai norint, viskas suskaičiuojama ir išanalizuojama. Bet populiarus herojus turi N pavidalų ir N egzempliorių: tai yra neaprėpiamos įvairovės, nesuskaičiuojamų formų ir idėjų visuma – vadinkime jį El Diego.

Diego mirė. Tegyvuoja El Diego!

Maradonos šlovės ir net religingo garbinimo esmė yra ta, kad jis laiku ir vietoje, kaip kirvis kotą, atitiko tėvynainių argentiniečių ir bendrai Lotynų amerikiečių el pibe de oro, auksinio berniūkščio ir sãvo bičo įvaizdį, o po to taip pat sklandžiai ir sėkmingai, sąmoningai ir atvirai dėjosi esąs viskas ir niekas, unikalus ir universalus, nepakartojamas ir bet koks, kokio tik kam nors reikėjo ar norėjosi. „Aš esu bebalsių balsas, aš atstovauju žmonėms. Aš esu toks, kaip jie, – aiškino jis El Diego prigimtį 2004 m. išleistoje autobiografijoje. – Man tik kiša prie veido mikrofonus, ir aš gaunu progą už juos pakalbėti. O tiems žmonėms niekas nė karto neduoda tokios progos, niekad per visą jų suknistą gyvenimą.“

Ak, pibe de oro. El amor incondicional por Diego: ir kaip po tokio išpažinimo tūlas neuždegs žvakelės Maradonos bažnyčioje, Iglesia Maradoniana? Taip ir maga įsliuogti į suvenyrinius 10-uoju numeriu paženklintus marškinėlius su kultiniu užrašu D10S (nuoroda į šventąją trejybę – Diego, futbolą ir Dievą, ispaniškai Dios) arba apsitempti vardinius treningus iš nuotraukomis išmarginto audinio: daug Diego galvų, rėžiančių kalbą į prie veido prikištus mikrofonus.

El Diego mitui ir herojaus kultui netrukdo tas faktas, kad bebalsių balsas – šauklys, užtarėjas, pranašas – neišgelbėjo pasaulio, neatpirko tautiečių ar bent savo palikuonių „suknisto gyvenimo“ ir dėl atgrasių ydų bei silpnybių pakenkė savo karjerai, tapo veikiau etikos ir moralės antipodu negu etalonu. El Diego, kaip ir kitiems herojams nuo senovės graikų iki šių dienų, galioja taisyklė: herojus būtinai yra (dėl kažko, kažkieno požiūriu, apskritai, kuo bendriau) šaunus ir visai nebūtinai yra geras. Ir dar: herojus ne gimsta ir miršta kaip niekingas organizmas, o yra kolektyviai kuriamas mintiniame lygmenyje ir gyvuoja tol, kol yra aktyvūs mito puoselėtojai, pasekėjai, kurstytojai ir bendrakūrėjai. Antropologai, sociologai ir filosofai ieško ir neranda El Diego fenomene ko nors perdėtai ypatingo, vien aistros futbolui žaismę. Taigi pašvilpkite, minčių kontrolieriai ir moralės sargai: Diego, pibe iš Buenos Airių priemiesčio, spardė kamuolį kaip dievas, o kas vėliau iš to išėjo – nebe jo reikalas, žmonės ką nori, tą šneka, kuo tiki, tą ir daro. Maradonos bažnyčios V įsakymas skelbia: La pelota no se mancha, kamuolys purvu neaplimpa. Kaip užuojautoje parašė 2019 m. geriausiu žaidėju FIFA pripažintas argentinietis Lionelis Messi, Diego yra amžinas. Amen.

Atletas – herojus: arenų dievas

Futbolo fanai dar šimtą metų ginčysis, ar D. Maradona buvo geriausias, ar buvo už jį geresnių: tam ir yra fanai, kad virtų aistros. Bet oficiali versija tokia: 2000 m. gruodžio 11 d. Romoje FIFA paskelbė argentinietį D. Maradoną ir brazilą Pelé geriausiais šimtmečio futbolininkais. Gerbėjai išaukštino D. Maradoną kaip neprilygstamą, unikalų atletą: internetu daugiausia balsavo už jį ir 2002 m. FIFA surengtoje apklausoje jo antrą įvartį į Anglijos ekipos vartus 1986 m. FIFA pasaulio taurės rungtynėse išrinko geriausiu istorijoje.

Tačiau net jei taip, tai vis dėlto nereiškė, negalėjo ir net neturėjo reikšti, kad jis buvo neprilygstamas, unikalus asmuo, vilties šviesulys ir sektinas pavyzdys ateities kartoms. Sporto filosofai seniai gilinasi į etikos ir moralės problemas ir patvirtina gilią prieštarą tarp idealų ir realijų: ne, profesionalūs sportininkai nėra dorybių įsikūnijimai ir vertybių puoselėtojai. Užsienyje ir Lietuvoje esama sociologinių duomenų, kad atletų baisiai nejaudina idealai, jiems apskritai mažokai rūpi kito asmens gerovė. Kai kurios visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad, nepaisant sirgalių meilės profesionaliam sportui, vyrauja įsitikinimas, esą mėgėjai atletai yra vertybiniu požiūriu pranašesni už profesionalus; bendrą nuostatą neigiamai veikia garsenybių dopingo skandalai ir kitokie sukčiavimo atvejai, žiniasklaidos pagarsinami paklydimai ir nuopuoliai. Dorybė sporte, kaip ir daugelyje kitų kolektyvinių veiklų, yra ne standartas, o procesas, aukščiausia siekiamybė, orientuojantis idealas. Ne veltui steigiami vardiniai fondai ir skiriami apdovanojimai atletams ne už nepriekaištingą techniką, o būtent už vertybinę laikyseną. Pavyzdžiui, lietuvių kilmės amerikiečių futbolo superžvaigždės Dicko Butkaus fondas JAV skatina sąžiningą varžymąsi ir atsidavimą bendruomenei. O olimpiečiams teikiamas Kanados mėgėjo maratonininko Terry Foxo prizas už narsą, humanizmą, tarnystę ir atjautą (1980 m. 22-ejų T. Fox tapo nacionaliniu herojumi, kai, susirgęs kaulų vėžiu, po kojos amputacijos ėmė treniruotis ir iki paskutinės komplikacijos bei hospitalizacijos nubėgo 5373 km: vėžio tyrimams skirtas jo labdaringas „Vilties maratonas“ pateko į Gineso rekordų knygą; po jo mirties iki šiol jo vardu vėžio tyrimams surinkta per pusę milijardo eurų).

Taigi kai knieti ginčytis, ko vertas D. Maradona futbolo aikštyne ir ypač už jo ribų (mat, baigęs žaidėjo karjerą, neblizgėjo net ir trenerio pozicijoje), vertėtų prisiminti pačią esmę: kas yra sportas, kuo sportininkai yra ir kuo turėtų būti ypatingi? Kai kurie tyrėjai, pasigedę įtikinamų argumentų aktualijose, atleto-herojaus idealą kildina iš antikos laikų ir grindžia jį istorine tradicija. Senovės graikų olimpinėse žaidynėse atletai esą imituodavo mitologinių pusdievių žygius, kurie per kančią, kovą, katarsį atskleisdavę aukščiausias galias ir dorybes; už dieviško triumfo akimirksnį rungtyse šie iškiliausi mirtingieji simboliškai buvo vainikuojami pragaištančiu, suvysiančiu laurų vainiku. Kaip apibrėžė sporto filosofas Bernardas Suitsas, sporto rungtis yra „savanoriška pastanga įveikti nebūtinas kliūtis“. Argi ne tai perteikia herojaus archetipas, monomitas, herojaus kelionė? Argi ne tam pasmerktas tūlas ašarų pakalnėj? Futbolo aikštėje rungiasi, aišku, ne dievai. Bet įveikdami nebūtinas kliūtis ir išplėšiantys dieviško triumfo akimirksnius atletai žiūrovų miniai teikia viršracionalaus estetinio pasigėrėjimo ir net religinio išgyvenimo. Kaip rašė garsus Urugvajaus sporto žurnalistas, kai sukasi kamuolys, sukasi pasaulis. Taip 10 sekundžių trukusi geniali D. Maradonos priešininkų vartų ataka tampa transcendentalia legenda, herojiniu mitu ir kultu.

El Diego yra triumfo akimirksnių kūrėjas, sutartinai garbstomas arenų viešpats. Žinomai nuodėmingo mirtingojo reikalai – tarp jų visokie stimuliantai nuo perteklinių angliavandenių iki kokaino ir efedrino, dėl kurio teigiamo testo jis 1994 m. gėdingai nebaigė Pasaulio taurės rungtynių, – su tuo neturi nieko bendro.

Medijų cirke – ekscentrika, atrakcionai

Herojaus mite bei kulte antikos tradicijos, kultūrų kontekstai ir sąveikos dar persipynę su šiuolaikine sporto ikona – grandioziniu kolektyviniu kūriniu, kuriame įvaizdis yra viskas. Mūsų šimtmetyje dėl informacijos ir ryšių technologijų tas įvaizdis niekada nėra baigtinis, begalybę kartų atkuriamas ir nuolat perkuriamas. Maždaug apie 2005-uosius tyrėjai fiksuoja medijų maniją, kai bent Argentinoje kasdienės spaudos visos svarbesnės skiltys neapsieidavo be El Diego. Jo visur buvo pilna – net ten, kur jis kojos nebuvo kėlęs ir žodžio nebuvo ištaręs. Jis buvo abėcėlė ir žodynas, juo ir per jį buvo suvokiamas pasaulis.

Kelios kartos, žvelgdamos iš „generacijų kalėjimų“, pagal savo reikmes ir supratimą perkūrinėjo šio herojaus tipus. Kiek jų buvo? Tyrėjai pradeda skaičiuoti nuo keliolikos: leftistas, nacionalistas, šventasis, bedievis, elitinis, liaudiškas, tyras, puolęs, dovis, prekė, žmogus, ženklas. Žvaigždė yra žvaigždė tol, kol apie ją yra ką rašyti. D. Maradona keitėsi pats ir keitė aplinką: it cirko arenoje šmėkščiojo idiliška šeima, meilužės, nesantuokiniai vaikai, roko žvaigždės, komunistiniai diktatoriai, popiežius ir, sako, mafijozai. Patrakęs atrakcionas žiniasklaidai, kolektyvinei atminčiai ir vaizduotei! El Diego populiariai suvokiamas kaip ultramoderni neoreliginio kulto ikona: joks sportininkas nepelnė tokio besąlygiško garbinimo. Italijoje Neapolio miesto taryba net vienbalsiai nutarė jo garbei pervadinti stadioną, kuriame jis porąkart išvedė „Napoli“ ekipą į istorines pergales ir, anot mero, prisikėlimą bei atgimimą: atia, senoli Šv. Pauliau, nuo šiol Stadio San Paolo yra Stadio Diego Armando Maradona. Bet El Diego yra daug daugiau nei apeiginis stabas.

D. Maradona negimė herojumi ir negalėjo juo pats apsišaukti. Herojus užsimezgė iš atleto genijaus, asmens dramos ir universalios reikmės: žmonėms reikia herojų, čia nieko nepakeisi. Odes ir gėlą, raudas ir pagiežą, kurie pratrūko po garsenybės mirties lapkričio 25-ąją, apskliaustų posakis: patys muša, patys rėkia. D. Maradona anapilin kolektyviai išlydėtas be jokio saiko ir tvarkos. Argentiniečiai pasiskelbė tridienį nacionalinį gedulą, laidojimo rūmų darbuotojai peržengdami padorumo ribas fotografavosi su velioniu, fanai raudojo kniūbsti prie altorių ir blizgino relikvijas, cinikai juos kvailino ir keikė, žinovai svarstė El Diego tapsmą ir paveldą, žygius ir žlugimą, skaičiavo turtus, vaikų motinas ir palikuonis, o pamaldieji su popiežiumi, argentiniečiu futbolo aistruoliu Pranciškumi, priešakyje meldėsi už „futbolo poeto“ sielą.

Kaip apibrėžė oficialusis Vatikanas, D. Maradona buvo nepaprastas žaidėjas ir trapus (suprask, paprastas) žmogus. Anot The New York Times apžvalgininko, jo asmenybės tamsumos tik išryškino jo šviesos kontūrą. Tačiau turbūt užvis svarbiau, ilgalaike ir bendriausia prasme, jis yra ir liks šelmis pibe, akimirkos triumfo virtuozas El Diego: herojus tūkstančiu veidų, kolektyviai sukurtas ir perkūrinėjamas pagal tūkstantmetes tradicijas ir dabarties reikmes, kaip daugelis kitų mitinių veikėjų nuo antikos laikų iki šių dienų.