Alegorinėje „Pasakėčioje apie bites“ Bernardas de Mandeville'is vaizduoja avilį, pilną dūzgiančių bičių, kurios gyvena pasiturinčiai ir prabangiai. Šis avilys kaip visuma visais atžvilgiais yra klestintis. Tai, kas vyksta avilyje, analogiška tam, kas vyksta klestinčioje visuomenėje. Vienos bitės valdo didžiulius turtus, o kitos pasmerktos kasdieniam nykiam darbui, kad pelnytųsi duoną. Bet įdėmiau įsižiūrėjus į avilio bites, pasirodo, kad čia ištisai klesti negarbinga, sukta veikla. Kai kurios bitės tuo užsiima atvirai, visiškai nesislapstydamos. Tai veltėdžiai, suteneriai, vagys, pinigų klastotojai, šarlatanai, apgavikai ir t.t. – sukčiai bendriausia prasme.
Tačiau, klausia Mandeville'is, ar šios bitutės savo veiklos motyvais kuo nors skiriasi nuo visų kitų, ir atsako į šį klausimą nedviprasmiškai: tamsiais savo darbeliais visos bitutės yra vienodos. Visų, net solidžiausių, profesijų atstovai iš esmės yra tokie pat. Jis pateikia ištisą tokių garbingų profesijų galeriją. Tai ir advokatai, kuriems nesvarbūs jų klientų reikalai ir kurie tyčia daugina tuščius ginčus, nes tai leidžia jiems daugiau uždirbti; tai ir gydytojai, kuriems turtas svarbiau už jų pacientų sveikatą; tai ir kariškiai, kurie rūpinasi šiltomis vietelėmis, o ne tėvynės gynimu ir t.t. Prekeiviai, žinoma, itin nenori, kad juos apgaudinėtų, bet patys mielai tuo užsiima.
Ir vis dėlto, nepaisant visas profesijas apėmusių visų įmanomų ydų, iš jų susidedanti visuomenė tarpsta ir klesti. Ydos ne tiktai nekenkia bendrai visuomenės gerovei, pastaroji neįmanoma be jų, nes nėra tokios ydos, kuri nebūtų tai visuomenei reikalinga ir naudinga. Tarkime, godumo aistra galų gale atsiskleidžia kaip išlaidavimo vergė. Tuštybė duoda darbo milijonams neturtingųjų, kuriančių išgyvenimui nereikalingas prabangos prekes. Pavydas ir puikybė pasirodo esą darbštumo tarnai. Naujų madų vaikymasis išjudina prekybą. Narcisizmas, egocentrizmas leidžia rastis nuostabiausiems meno kūriniams. Tik garbėtroškos yda skatina išradingumą, mokslo pažangą, technikos naujoves ir galų gale kuria įvairiausius gyvenimo patogumus. Tokia nuolatos didėjanti prabanga net ir skurdžiajai visuomenės daliai, neturtingiesiems, leidžia gyventi nepalyginamai geriau negu jie gyveno anksčiau.
Pasakėčios atomazga dramatiška. Klestinčio avilio bitės ima reikšti nepasitenkinimą atvirais kitų bičių (ne savo!) sukčiavimais ir nedorybėmis. Iš kitų bičių (ne savęs!) pradedama reikalauti doro elgesio. Skundai pasiekia Jupiterį, kuris supykęs nutaria išvalyti avilį nuo jame įsigalėjusių moralinių ydų, ir savo pažadą įvykdo.
Pagaliau bičių širdis užpildo dorybės. Jos baisisi savo buvusiais tamsiais darbais ir atgailaudamos pradeda gyventi dorai, t. y., priešingai negu iki tol. Jos užjaučia viena kitą ir stengiasi viena kitai padėti. Advokatai ir teismai tampa beveik nereikalingi, kalėjimai ištuštėja. Gydytojai gydo tik tas ligas, kurias gerai išmano. Kunigai, nejaučiantys tikro pašaukimo, atsisako savo veiklos. Visur įsivyrauja saikingumas ir taupumas. Prabangos dalykai pasmerkiami kaip beprasmiai. Viskas tampa kuklu ir paprasta. Ir avilys pradeda nykti, daugybė bičių išmiršta. Pagaliau saikingumas ir kuklus gyvenimo būdas visiškai paima viršų, ir išlikusios bites, patenkintos savo dorovingumu, išskrenda į tuščią medžio drevę.
Šią pasakėčią, kaip ir pridera tokiam literatūros žanrui, Mandeville'is užbaigia moralu: tik kvailiai gali siekti didį avilį padaryti doru. Norėti kuo daugiau patogumų ir malonumų ir neturėti dorovinių ydų – tik utopija: „apgavystės, prabanga ir tuštybė turi egzistuoti, nes visa tai mums naudingaˮ.
Kodėl Mandeville'is visas bites laiko doroviškai vienodomis ir ydomis tarsi sulygina respektabiliausių profesijų ir tų, kurias visuomenė linkusi smerkti, atstovus? Todėl, kad jo manymu, iš prigimties žmogus yra egoistas, visada siekia malonumo tik sau. Nei įstatymais, nei prievarta jo pakeisti neįmanoma. Proto argumentais žmogaus įtikinti taip pat negalima. Mandeville'is proto ir neaukština. Jis mano, kad instinktus nugali ne protas, bet dar stipresnis instinktas, todėl paveikti žmogaus elgesį galima tiktai vienus afektus nukreipiant prieš kitus.
Laukinį žmogų daug kur ribojo baimė, o civilizuotoje visuomenėje baimę galima pakeisti žmonėms dirbtinai diegiamais gėdos ir garbės jausmais, daugiausia – pataikavimu, nes prieš gyrimą, savo išskirtinės vertės pripažinimą iš prigimties egoistiški žmonės pasirodo bejėgiai: kiekvienas žmogus save patį bent jau slapta laiko pasaulio centru, ir jam labai svarbu, kad tai pripažintų ir kiti.
Tačiau kokie yra tikrieji tokios pataikavimu diegiamos moralės motyvai ir kokie yra realūs to diegimo rezultatai? Svarbiausias motyvas, pasak Mandeville'io, – nauda valstybei. Tačiau valdantieji anaiptol nėra nuoširdūs dorovės sergėtojai, ir šią dirbtinę dorybę jie propaguoja ne todėl, kad patys yra dori. Jie suinteresuoti moralės palaikymu, nes dori žmonės lengviau valdomi. Valdantieji neatsisako savo ydų, bet siekia, kad ydų atsisakytų jų valdiniai.
Bet ir valdiniai šiuo atžvilgiu nėra kitokie, jie tokie pat egoistai ir jei paklūsta, tai tik todėl, kad jiems tai naudinga. Tad dorybė, Mandeville'io nuomone, galų gale tėra tik veidmainystės sukuriama regimybė. Vadinamiesiems civilizuotiems žmonių santykiams to ir užtenka. Be apsimetinėjimo civilizuotas bendravimas būtų neįmanomas. Jeigu mes sakytume vien tai, ką iš tikrųjų galvojame, greitai pradėtume nekęsti vienas kito. „Visose civilizuotose visuomenėse žmones nuo pat lopšio nepastebimai moko būti veidmainiais...ˮ Auklėjimas, mokykla, pagal Mandeville'į, mus išmoko ne tikrosios dorybės, o tik išugdo veidmainiavimą, sugebėjimą slėpti tikruosius savo polinkius ir elgesio motyvus. Tai – ne dorybė, o geros manieros, etiketas.
Ne daugiau dorybės Mandeville'is įžvelgia ir žmonių tarpusavio santykiuose. Bendraudami su kitu mes arba turime tikėti tuo, ką kitas sako, arba tuo, ką regime savo akimis, t.y., kito realiais darbais. Jei tikime žodžiais, mes naivūs, o jei suprantame, kokie yra darbai, matome, kad dorovei juose vietos nėra. Taigi žmonės apgaudinėja arba save, arba kitus, ir yra arba naivūs kvailiai, arba apgavikai. Gailesčio ir užuojautos, žmonių paramos kitiems, apskritai bet kokio altruizmo tikrasis motyvas, Mandeville'io nuomone, taip pat tėra žmonių savimeilė. Žmonės tiesiog mėgaujasi, galvodami apie kitų žmonių jiems adresuojamus pagyrimus. Tas naivuolis, kuris rimtai patiki kitų dorovine retorika, iškart skaudžiai susibraižo širdį, o dažnai ir piniginę.
Natūralu, kad tada iškyla klausimas, ar apskritai esama dorų žmonių? Mandeville'is sako, „kad net romiausias žemėje žmogus turi prisipažinti, jog dorovingo veiksmo atlygis, tas pasitenkinimas, kuris po tokio veiksmo atsiranda, jam yra tam tikras malonumas, kurį jis suteikia sau, mąstydamas apie savo vertingumąˮ. Itin turtingi žmonės gali klaidingai atrodyti dori, nes labdaromis demonstruoja esą dvasinį kilnumą. Tačiau, klausia Mandeville'is, iš kur ir kaip atsiranda ta prabanga, kurioje jie gyvena, kas tą prabangą jiems sukuria? Ir atranda, kad su dorybe tikroji prabangos kaina visai nesuderinama.
Žmogus iš prigimties ne tik egoistas, bet ir tingus, darbas nėra jam įgimtas poreikis, todėl žmonių veiklumą skatina tik begaliniai žmogaus norai ir tos nuolatinės kliūtys, su kuriomis jis susiduria bandydamas tuos norus patenkinti. Žmonijos istorija – skausmingas savisaugos instinkto diktuojamas jų prisitaikymas prie gamtos ir prie vieni kitų: „Badas, troškulys ir nuogumas – pirmieji tironai, kurie verčia mus veikti; paskui juos seka didieji mūsų patronai, globojantys visų menų ir mokslų, amatų, profesijų ir užsiėmimų plėtrą: išdidumas, tingumas, juslumas ir nepastovumas. O didieji prievaizdai – šykštumas, pavydas ir savimeilė – įsako visuomenės nariams dirbtiˮ.
Ir iš visos tos slogios ydų maišalynės kaip iš rūko išnyra klestinti visuomenė, puikus prabangoje besimaudantis avilys. Pagaliau atsiranda ir harmonija: kiekvienas blogis, kiekviena moralinė yda pasirodo reikalinga visuomenei ir prasminga. Galinga ir turtinga visuomenė iškyla prieš akis kaip visa išausta iš blogio siūlų, iš tamsiųjų žmogaus sielos pusių. Dorovinės ydos yra neatskiriamos nuo didžių ir galingų visuomenių bei jų turto. Kovoti su jomis – beprasmiška, ir išmintinga politika yra ta, kuri, tai suprasdama, ydas panaudoja visų visuomenės narių gyvenimui gerinti, nes tai nesantaikos ir chaoso priešnuodis. O didžiausia nelaimė žmonėms būtų, jei vyriausybių ar pavienių moralistų kova su žmonių nedorybėmis būtų sėkminga.
Tačiau ar toks ekonominis žmogus būtinai turi būti antimoralus, o moralinis žmogus – būtinai antiekonomiškas? Mandeville'is rašė: „Aš pasiryžęs garbinti dorybę visur, kur tik ją sutikčiau, tačiau su ta išlyga, kad nebūsiu įpareigotas dorybe laikyti to, kame nematau savęs išsižadėjimo, arba nebūsiu įpareigotas apie žmonių vertybines orientacijas spręsti pagal jų žodžius, kai prieš mano akis yra jų gyvenimasˮ.
Ar šie iš XVIII amžiaus ataidintys Mandeville'io idėjų varpai vis dar gali skambinti mums? Nemigos naktį galima į šį tekstą vietoj „žmonėsˮ įsirašyti „ašˮ, „Jonasˮ, „Onutėˮ, „politikas x“, „įžymybė y“. Įsirašius „aš“, prašniukštinėti savo elgesio motyvus, klausiant, ar dauguma mūsų elgesio motyvų, kuriuos skelbiame esant nesavanaudiškais, iš tiesų yra tokie. Kodėl kam nors padedame? Kodėl pasirinkome būtent tą profesiją? Kodėl rašome straipsnius, nors apie tai rašyta šimtus kartų? Kodėl keliame į socialinius tinklus foto „Ir aš ten buvau“ arba „Labas rytas, skanios kavos visiems fb draugams“? Kodėl ką nors sveikiname su gimtadieniais, nors tų žmonių nelaikome savo draugais? Dėl jų ar dėl saves? Ir taip toliau. Svarbiausia, kad atsakymai būtų „ne spaudai“, net ne sutuoktiniams, tėvams, vaikams, o tik sau. Nes tik tada nuo jų nukris veidmainystės šydas.
Mandeville'is rašė, kad kas nori tapti absoliučiai doras, turi būti pasirengęs maitintis gilėmis. Taigi kai matote santūrų kukliai gyvenantį žmogų, kuriam mažai ko reikia, matote ir dorybę ar beveik ją. Visi kiti besimaitinančių gilėmis portretus pasikabina namie ant sienos kaip gražius romantinius žanrinės tapybos paveikslus – neskausmingą patvirtinimą sau ir kitiems, kad žodžiais „aš už dorybę“, nes darbais…ai, kam čia riboti save, gyvenimas tik vienas ir toks trumpas. Jei to maža, galima pasitelkti mėgstamą sunkiasvorį argumentą – Evangeliją pagal Joną: „kas be nuodėmės, tegul meta į mane akmenį“ ir taip įgyti savotišką indulgenciją daryti visas pasaulio nuodėmes.
Paguoda – kad iš tiesų dorybės pačios savaime pasauliui reikia visai mažai – kaip druskos sriubai.
Filosofijos – taip pat. Ir Mandeville'is į savo darbą žiūrėjo blaiviai, pasakėčios įžangoje pabrėždamas, kad nei nuo rašymo, nei nuo skaitymo žmonės nesikeičia. Todėl savo rašymą jis laikė nekenksmingu kaprizu, ieškant ne kitų žmonių pritarimo, o tik teikiant malonumą sau.
Toks pats yra ir šis straipsnis.