Prieš dvidešimt metų pavasarį buvau komandiruotėje Sankt Peterburge. Tuo metu Rusija ruošėsi prezidento rinkimams ir vyko arši kandidatų kova. Klausiausi ir žiūrėjau kaip vieni kitus šmeižia, įžeidinėja, viešina tikras-netikras kompromituojančias medžiagas, viešai skalbia savo priešininkų apatinius. Kartais būdavo įdomu, kartais linksma, bet dažniau juokinga. Visame šiame triukšmingame rinkiminiame chaose krito į akis V. Putino rinkiminė kompanija, tiksliau beveik jokios kompanijos. Nedalyvavo debatuose, nieko nejuodino, neįžeidinėjo, nesmerkė ir nežadėjo „aukso veršių“. Viešose vietose iškabino kreipimąsi į Rusijos piliečius, paskraidė lėktuvu ir be triukšmo, tyliai, laimėjo rinkimus, ir tapo visos tautos prezidentu.
Tą kartą turėjau nemažai laisvo laiko tai išeidavau pasivaikščioti po miestą. Vieną vakarą sustojau prie knygų pardavėjos. Kaip buvo tais laikais įprasta prie parduotuvės ant stalo sukrautos knygos – rinkis, mokėk pinigus ir neškis. Nustebau knygų įvairove. Buvo galima rasti buvusių priešų – draugų atsiminimus, pabėgusių į užsienį disidentų ar tiesiog išdavikų įžvalgas, rekomendacijas ir įvairių valstybės paslapčių paviešinimų. Ant nedidelio stalo centrinėje Sankt Peterburgo gatvėje karaliavo visiška spaudos, nuomonių, turinio laisvė ir šalia nebuvo jokio cenzoriaus ar milicininko. Paėmiau į rankas Vermachto generolo Heinz Guderian atsiminimų knygą. Pavarčiau ir uždaviau pardavėjai, kaip supratau po kelių akimirkų, labai kvailą klausimą – „ar jūs skaitėte, įdomi?“ Man tiesiai į akis pažiūrėjo solidaus amžiaus moteris. Nemačiau jos akyse pykčio, neapykantos tik liūdesį.
„Tokias knygas gali skaityti tik tie, kas nematė tikro karo. Matau esi užsienietis, ne vietinis, pagal akcentą iš vakarų“ Linktelėjau galvą. „Prieš skaitydamas nueik į Piskaryovskoye Memorial , gal praeis noras skaityti.“. Žiūrint į jos akis nedrįsau ką nors atsakyti. Sumokėjau, pasiėmiau knygą ir nuėjau. Sekančią dieną apsilankiau memoriale. Buvau sujaudintas, bet knygą perskaičiau. Knyga nepaliko jokio įspūdžio. Karinė kronika , pergalės, pralaimėjimai, klaidos ir t.t. Nors šis generolas nepriklausė tiems kurie tiesiogiai naikino žmones, bet jei jis būtų apsilankęs tose kapinėse. Memuarus būt parašęs kitaip, arba net nedrįsęs girtis savo karinėmis pergalėmis. Manau kiekvienam kalbančiam apie karą, šlovinančiam vadų karo genialumą, derėtų pasivaikščioti tokiose vietose. Po to įvykio paskaičius kokį rašinį apie karą matau knygų pardavėjos akis ir Piskaryovskoye Menorilą, o skaitydamas apie mūsų pokario laikmetį prisimenu dviejų senjorų dialogą.
Prieš eilę metų teko dalyvauti didelėje kaimo šventėje. Mane pasodino prie stalo šalia dviejų solidaus amžiaus senjorų. Jie nedalyvavo šventiniame šurmulyje, o gyveno savo užstalės gyvenimą. Linksmos šventės dalyviai jų nematė, todėl neužilgo pastebėjau tuščias lėkštes ir taureles. Nutariau „pašefuoti“ ir įsijungti į jų dialogą. Kalbėjo apie savo jaunas dienas kurios sutapo su baisiu karo ir pokario laikmečių. Mano didžioji dalis giminės kaimo žmonės , tai apie tą laikotarpį yra tekę girdėti įvairių pasakojimų iš pirmų lūpų, bet šį kartą išgirdau konkrečią, vieno žmogaus istoriją. Visų smulkmenų nebepamenu, bet pabandysiu atpasakoti senjoro lūpomis.
„Atėjus pirmam tarybų valdžios etapui, paprasti kaimo žmonės nesuprato, kas bus, ką duos nauja valdžia ir ko laukti. Kadangi tėvukas buvo raštingas ir neblogai susigaudė matematikoje tai jį paėmė darbuotis į naujos valdžios raštinę. Nespėjo nieko jis nuveikti, tapti tarybiniu piliečiu , nes atėjo vokiečiai. Tėvukas buvo tvirtai įsitikinęs, kad niekam nieko blogo nepadarė ir niekur nebėgo. Nutolus frontui, prasidėjo baltaraiščių ir vokiečių siautėjimai. Gaudė ne tik žydus, bet ir prisidėjusius prie tarybinės valdžios kūrimo. Vieną vakarą kaimynai perspėjo, kad ateina, baltaraiščiai ir tėvukas spėjo pasislėpti. Baudėjai nužiūrėjo motiną, ją apstojusius septynis vaikus nusispjovė ir išėjo, bet išeidami nušovė šunį. Nesuprantu kuom tas šuo nusikalto, bet daugiau nebesilankė, nes tėvukas nebuvo rimtas tarybinis aktyvistas kurį reikėjo būtinai sugauti.
Mūsų kaimas buvo nuošaliau pagrindinių kelių, miestų, nebuvo didelių miškų tai palyginus buvo ramu. Girdėdavau, kad kažką pagavo, nušovė, masiškai sušaudė žydus, bet nelabai tuo domėjausi. Buvau vyriausias vaikas, tėvukas menkai tegalėjo padėti, nes buvo pasiruošęs kiekvieną akimirką sprukti slėptis, tai man teko didžioji namų ūkio našta. Karas mūsų namus aplenkė. Išliko troba ir mes visi išgyvenome. Pasitraukus vokiečiams, sugrįžus tarybinei valdžiai, daugelis vėl pasimetė. Vieni pasitraukė su vokiečiais, antri ėmėsi kurti šviesų rytojų, treti pasitraukę į mišką laukė amerikonų, ketvirti ėjo tarnauti tiems kas pirmesnis įremdavo į nugarą šautuvą, o paprasti žmonės tiesiog troško taikos, ramybės. Deja tos ramybės dar ilgokai teko palaukti.
Nors kariniai veiksmai vyko toli nuo mūsų namų, bet sulaukus pilnametystės būtų tekę eiti į kariuomenę ir gal keliauti į frontą. Kaip kiekvienas normalus žmogus labai bijojau padėti galvą kažkur toli nuo namų, todėl su naujakurių sūnumi, savo bendraamžiu, užsirašėme į liaudies gynėjus – paprastai pasakius – stribus. Kaip minėjau mūsų apylinkėse nebuvo didelių miškų ir nevyko kovų su partizanais. Žinojau, kad jų yra, kartais juos vakare sutikdavau, bet jie mūsų nelietė, mes jų. Jie gyveno savo gyvenimą miške, mes savo – kaime. Mus pasiekdavo neramūs pranešimai apie įvairaus lygio kovas, žudynes, areštus trėmimus, bet mūsų rajone kol kas viso to nebuvo.
Davė šautuvą, beveik tokio dydžio kaip aš ir apvilko milinę iki žemės. Mama kai pamatė vaiką – kareivį, nors buvo užkietėjusi ateistė, pradėjo žegnotis. Tėvukas vėl dirbo raštinėje, pažinojo naują valdžią tai paprašė, kad manęs ir draugo nesiųstu toli nuo namų. Instruktoriai pamokino kaip šaudyti, kaip elgtis su įvairiais sprogmenimis, minomis , bet mums nereikėjo lakstyti po miškus ir gaudyti partizanų. Mūsų pagrindinė pareiga buvo rinkti nuo karo likusius sprogmenis. Surinktus sudėdavome į krūvą ir susprogdindavome. Buvo labai įdomu.
Tą lemtingą dieną, iš surinktos sprogmenų krūvos pasiėmę keletą granatų nuėjome prie upės pasprogdinti vakarienei žuvų. Nepamenu, kaip ten gavosi, kad sudėti sprogmenys liko be apsaugos ir prie jų atėjo pasikrapštyti keletas vietinių vaikigalių. Driokstelėjo stipriai. Telefonų tais laikais nebuvo, bet kaimiečiai ir centras labai greitai viską sužinojo. Pirmieji atlėkė vietiniai. Iš vaikų teliko tik keletas kaulelių. Žmonių pyktis buvo didelis. Nė nepajutome kaip mus visus nuginklavo, atsirado virvės ir jau tempė prie artimiausio medžio pakarti. Nežinau kiek tie ketinimai buvo rimti, bet turiu prisipažinti, kad mano ir mano bendraamžio kelnės buvo pilnos. Išgelbėjo atlėkę netoliese buvę kareiviai. Tas įvykis tapo pretekstu tolimesniems nemaloniems įvykiams. Sekančią naktį į kaimą atėjo vyrai iš miško. Mūsų namus aplenkė ir nuėjo pas naujakurius. Mano vienmetį striboką ir visą jo šeimą ryte rado nužudytus. Nežinau kaip tai pavadinti – kova su okupaciniu rėžimu, ar kerštu už susisprogdinusius vaikus, bet jau po poros dienų atvyko kareiviai ir prasidėjo apylinkių „šukavimas“. Mane ir dar kelis geltonsnapius į mišką neleido. Kai nutilo šaudymai, pasiuntė pasivaikščioti mums gerai pažįstamu mišku ir paieškoti ar nėra kur kas pasilėpęs. Ėjau link pelkės. Iš už krūmo stryktelėjo žmogus, paleido kelis šūvius ir pasileido bėgti. Nesitaikęs iššoviau, parkritau ant žemės ir vėl iššoviau. Dar kažkas iššovė. Spėjau pamatyti kaip bėgantis suklupo, bet tuo pašoko ir aidint pavieniams šūviams dingo miško tankmėje. Neužilgo išgirdau keiksmus, garsius šūkavimus, kelis šūvius. Bėglį aptiko palindusį po keru netoliese esančioje pelkėje. Mačiau kaip jį vedėsi ir pažinau. Tai buvo vaikinas iš gretimo kaimo ir dar jaunesnis už mane. Jam buvo peršauta ranka. Nežinau ar aš ar kas kitas pataikė“
Šalia sėdėjęs vyras kilstelėjo sužalotą ranką ir įsiterpė – „A... mane užtiko. Prašiau , kad netemptų lauk iš po kero, o tas tempia ir ramina, nebijok tu nepilnametis tau nieko nebus, o po keru sušalsi ir numirsi. Gal ir teisus anas buvo. Buvau nepilnametis, gailėjausi, nieko nebuvau nužudęs, tai paauklėjo ir neužilgo paleido“
– O kas naujakurių šeimą išžudė, – piktai paklausė pasakotojas.
– Ne aš. Aš galulaukėje sargyboje buvau. Baisu, klykimas šaukimas, ašaros, šūviai, – senjorui net ašara ištryško.
– Nežliumbk, išgerk ir užkask už tuos kurie tada nekaltai žuvo, –burbtelėjo pasakotojas ir pratęsė savo istoriją.
„Kai viskas aprimo, parvedė mane į rajono centrą, bet neilgai tarnavau. Ne prie širdies buvo tarnyba. Pasibaigus neramumas, mirus Stalinui pasitraukiau iš tarnybos ir tęsiau normalų ramų gyvenimą. Nežinau , kas tada buvo teisus kas teisesnis, bet paprastas kaimo žmogus norėjo naktimis ramiai miegoti, o dienomis arti žemę ir visai nesvarbu kokios spalvos ta žemė nes ji prie visų valdžių vienodai juoda“.
Žiūrint į du žilagalvius senukus ir klausantis jų pasakojimų matėsi, kad tai eiliniai kaimiečiai, baisaus laikmečio pasatyti skirtingose barikadų pusėse ir tokių buvo šimtai, tūkstančiai. Neabejoju, kad tie du senjorai susitaikė, atleido vienas kitam tų laikų skriaudas ir nedideliu laiko tarpu iškeliavo Anapilin.
Ne taip seniai prie vienos valdžios šlovinome vienus, dabar šloviname kitus, o aš manau, kad tos kartos žmonėms nereikia tų šlovinimų, jiems visiems reikia paprastos ramybės.
Jau taip yra susiklostę, kad naujos valdžia dažniausiai senuosius paminklus griauna, stato naujus ir gyvena nuo vienų asmenybių kulto iki kitų, nuo vienų savo tautos piliečių žeminimo iki kitų.
Artėja rinkimai. Vėl tos pačios kalbos pažadai primenantys 2000 Rusijos prezidento kalbų ir pažadų balaganą. Vieni žada kapoti galvas elitui, kiti iškart po pergalės rinkimuose „Naują Rytą“, treti ruošiasi išsiasfaltuoti kelią į kalną link laimės žiburio ir t.t.
Martinas Liuteris Kingas sakė „I have a dream“, manau, daugelis iš mūsų taip turi svajonę – turėti valdžią, kuri sugebėtų suvienyti skirtingų pažiūrų, įsitikinimų piečius, surasti aukso viduriuką, per jį nutiesti kelią į gerovės valstybę ir tapti visos tautos valdžia.