Tai nėra Olimpinės žaidynės, kur šalia yra varžymosi ir politikos elementai. Beje, visiškai akivaizdu, kad šou elementas Olimpinėse žaidynėse yra be galo svarbus – juk didžioji dalis publikos visame pasaulyje žiūri kaip tik atidarymo spektaklį ir gera pusė paskui varžybomis net nesidomi.
Tai nėra ir „Oskarai“, kuriuos su daugybe išlygų galima pavadinti profesiniais apdovanojimais, nors realiai ten pinigai varžosi su dar didesniais pinigais ir visi tie pinigai uždirbami ne kur kitur, o parduodant pramogą plačiausiai įmanomai auditorijai. Bet „Oskarai“ mūsų galvose vis tiek tarsi lieka apie kažkokią vieną „rimtą“ sferą. „Eurovizija“ mums taip pat tarsi ne vien lengvabūdiška pramoga, tai tarsi originalių dainų konkursas, o štai jau vien kiek politinių aistrų kasmet kelia...
Visais minėtais atvejais esame linkę teisinti savo susidomėjimą ir gerą įžymybių vardų žinojimą tuo, kad čia ne vien apie šou, čia yra ir „rimtesnis“ objektas. Žodžiu, kiek galėdami vengiame vienas kitam parodyti, kad mums tiesiog patinka žiūrėti kaip kas nors blizga.
„Žmonių“ apdovanojimai, man regis, kaip tik moko atsipalaiduoti. Taip, ten irgi bandoma išgryninti objektą, bet sutarkime, kad jis labai jau apibendrintas: „žmonės, kurie savo darbais, idėjomis ir iniciatyva keičia šalį ir visuomenę“. Buvo galima pasakyti ir dar paprasčiau: „sėkmingi žmonės“. Man atrodo, tai geriausiai atlieptų paties žurnalo sėkmės idėją: ten rašo apie sėkmingus žmones, kurie linkę apie savo sėkmę papasakoti. Štai ir viskas. Yra pilna sėkmingų žmonių, kurie nėra linkę pasakoti ir apie tokius nerašo, juolab sėkmę kiekvienas mūsų turi teisę suprasti savaip. Žodžiu, tai – ne profesinis ir ne analizės leidinys. Tai – spalvinga pramoga, kas savaitę pasiekianti sau ištikimą auditoriją ir džiaugsmą patiria tie, kas pasirenka nekelti jam beprasmiškų reikalavimų.
O tokių reikalavimų po transliacijos prisiskaičiau daugybę. Nenustebino. Seniai aišku, kad yra žmonių, kurie nesupranta, kad kritika dėl „tuštybės“, „susireikšminimo“ ir panašiai, šou žanro atveju yra beprasmė, nes tokia kritika rodo žanro nesupratimą. Patys šou dėsniai reikalauja kuo labiau sureikšminti viską ir visus, kas yra scenoje. Patys šou dėsniai reikalauja tam tikros banalios raiškos. Kad ir kokie protingi būtume, mus tikrai labiau palies paprasti ir aiškūs dainos apie meilę žodžiai, o ne sudėtinga ataskaita apie neuronų griūtį, pamačius adekvačią psichofizinę struktūrą, tiesa?
Ne tik žanro nesuprantama, bet dar ir nevengiama paveidmainiauti ir pasitelkiami teiginiai kaip „va kitur tai padaro šou“ arba dar geresnė sąvoka: „rimta pramoga“. Nežinau, kas turima galvoje sakant „rimta pramoga“, bet tokiais atvejais visuomet norisi pasiūlyti sąžiningai įsiklausyti į liaudies dainų žodžius.
O štai kai dėl „kitur padaro šou“...
Leiskite pradėti iš toliau. Man regis, kad daugelis mūsų tebeturi dar „na, kuo dabar čia mus nustebinsi“ kultūrą ir apriorinį skepsį viskam, kas skirta tiesiog nerūpestingai pramogauti. Šis skepsis, manding, yra būdingas post-totalitarinėms visuomenėms dėl kelių priežasčių. Pirmoji – tuo metu buvo labai mažai nerūpestingų pramogų ir buvo laikas, kai tokios „neaiškaus tikslo“ pramogos buvo net sąmoningai naikinamos, nes reiškė laisvę, o laisvė kėlė pavojų sistemai. Sistemoje gi buvo labai svarbūs statuso ir galios santykiai. Tokiose visuomenėse tarp scenos ir auditorijos visada yra tam tikra konkurencija, tam tikra kova. Mat sceną visada stengėsi kontroliuoti galią turintieji, kuriems auditorija natūraliai priešinosi. Lygiai taip pat auditorija atidžiai sekė kas vyko scenoje ir teikė tam didelę reikšmę, ieškojo ten paslėptų prasmių, o kovotojai su sistema bandydavo tyliai prasmukti į sceną ir pasinaudoti jos galia. Žodžiu scenos ir auditorijos santykiai buvo sunkūs, sudėtingi, brangūs, kokie tik nori, bet ne lengvabūdiški. Lengvabūdiškumas visada buvo pavojingas, įtartinas ir todėl šiandien kai kuriems mūsų yra vis dar baisu tiesiog džiaugtis, nesukant sau galvos dėl gilios prasmės ir nebijant, kad nukentėsi.
Tuo tarpu kas bent kartą gyvenime buvo dideliuose amerikietiškuose (ir itališkuose, ir ispaniškuose) šou, žino, kad ten egzistuoja kitokie scenos ir auditorijos santykiai. Ten veikiama pagal bendradarbiavimo principą, o tasai principas teigia, kad šou sukuria ne tik tai, kas vyksta scenoje, bet ir kaip tas vyksmas yra priimamas salėje. Kitaip sakant, kiekvienas amerikietis ar italas supranta, kad šou yra skirtas linksmintis tiems, kas NORI linksmintis.
Štai dėl ko minėtose šalyse auditorija entuziastingai reaguoja, mielai palaiko ir apskritai stengiasi gerai praleisti laiką. Štai dėl ko koks nors Peter Gabriel savo koncertiniams filmams naudoja medžiagą iš Italijos koncertų, nes ten yra šiltai reaguojanti publika išraiškingomis akimis, o tai gražiai atrodo ekrane.
Ir taip, kai kuriems mūsų tebėra sunku suvirškinti, kad šou yra tai, kas gražiai atrodo ekrane. Šou savo esme, net paties angliško žodžio „show“ kilme sako, kad tame žanre yra svarbiausia „atrodyti“, o ne „būti“. Niekam nerūpi kaip tau „yra“, visi atėjo pažiūrėti kokį tekstą tu išmokai, ką pasiruošei ir kaip tu atrodai. Iš čia ir kyla mūsų svaičiojimai apie tuštybes ir susireikšminimus. Šou dalyviai tiesiog vaidina savo vaidmenis mūsų džiaugsmui, toks yra žanro dėsnis ir tų, kurie jį ignoruoja, mes nežiūrime.
Beje, kai kuriuos galbūt paguos paaiškinimas, kad šou žmonės yra paslaugos teikėjai, mes perkame jų paslaugas, tai normalu, jie nėra mūsų valdovai, jie neprivalo būti mums elgesio modeliai, mes neprivalome įsiklausyti į jų nuomonę apie gyvenimą, jie nėra mūsų mokytojai, nesinervinkime, atsipalaiduokime, mūsų taurus pasaulis nėra pavojuje, jei tik mes patys jam nekenksime. Šou nėra tikrovė, bičiuliai, tai išmonė vienpusėse dekoracijose...
Dar daugiau: nuo šių šou taisyklių mūsų tikras gyvenimas, mūsų geras skonis ir mūsų kultūra tikrai nenukentės, nes skirtingai nuo totalitarinės praeities, mes dabar galime rinktis taip, kaip visur pasaulyje. Ir normalu vieną dieną eiti pažiūrėti Čiurlionio darbų, o kitą pasidžiaugti nerūpestingais blizgučiais per teliką, nes yra poilsio diena. Tose pačiose JAV ar Italijoje yra vietų, kur auditorija ir scena turi sudėtingas santykių tradicijas (La Scala premjerose, pavyzdžiui) ir kur joks kokybės niuansas nepraslysta pro išprususios publikos akis arba ausis. Tai sakau, norėdamas, akcentuoti, kad nerūpestinga pramoga nėra privaloma, kad jeigu jūsų skonis ir poreikiai kiti, jūs turite galimybę eiti kur jums geriau ir neturite prievolės žiūrėti ir niekinti.
Bet žiūrėti ir niekinti kol kas pas mus madinga.
Bet... kokia prasmė? Nebent niekinti kai kam ir yra pramoga, kurios į nieką nekeistų?
Tuo tarpu į paprastesnius džiaugsmus linkusi auditorija galėjo pailsėti prie televizoriaus ir pažiūrėti į kostiumus, apšvietimą, pažįstamus veidus salėje, paklausyti muzikinių numerių, keleto kandžių replikų (iki Vakarų šalių šou įprasto kandumo mums dar toli, beje, bet apie tai kitą kartą) pamatyti daug sėkmingai veikiančių ir kuriančių žmonių. Ir kaltai pasvajoti...
Baigdamas dar panervinsiu, kad jeigu mes Lietuvoje turėtume bent pusę tiek kokybišką politiką, kiek turime kokybišką originalią televizinę produkciją, tai tikrai gyventume kaip Estijoje...