Viena iš svarbiausių klimato kaitos neigimo priežasčių yra laiko distancija. Kai kalbame apie tai, kas įvyks po penkiasdešimties ar šimto metų, mes natūraliai nelinkę to sureikšminti. Jeigu iki šiol modeliuojamas planetos klimatas ir grėsmingos prognozės vis dar atrodė kaip ateities iššūkis, šie įvykiai parodė, kad klimato kaitos temoje įprastai minimi 2050-ieji ar 2100-ieji atėjo anksčiau.
Ekstremalūs karščiau Australijoje ir jų pasekmės aiškiai rodo, kad suvaldyti kaistantį klimatą turime vis mažiau laiko. Vis mažiau laiko lieka iki to, kol naujai nuskambėjęs ir šiai dienai marginalizuotas „klimato krizės“ terminas bus visuotinai priimtas ir taps sinonimu „klimato kaitai“.
Maitinti žiūrovus katastrofomis yra įprasta medijų kasdienybė, tačiau šį kartą tai buvo daugiau nei vien reportažai iš toli esančio liepsnojančio rojaus. Australijos krūmynų gaisrai tobulai surezonavo su ne taip seniai tų pačių medijų ištransliuotais Gretos Thunberg žodžiais: „Žmonės kenčia, žmonės miršta, o mūsų ekosistemos žūsta“. Emocinga šešiolikmetės kalba Jungtinių Tautų viršūnių susitikime Feisbuke rinko ne tik „Patinka“, bet ir milijonus pašaipių „Haha“, tačiau dabar aktyvistės žodžiams labai vaizdžiai ir įtikinamai pritarė pati gamta.
Verta prisiminti, kad 2 laipsnių temperatūros kilimas iki 2100-ųjų metų yra vadinamojo optimistinio klimato kaitos scenarijaus versija. Pesimistiniai scenarijai kalba apie 3 ar net 4,5 laipsnio. Tačiau, tai daugeliui ir vėl nieko nesakantys skaičiai, be to ir vėl po beveik šimto metų. 2020-aisiais degę milžiniški plotai daug iškalbingesni už tokias prognozes. Australijos gaisrai tapo tiesiogiai transliuotu ekskursu į netolimą ateitį.
Tiek Australijos meteorologai, tiek tarptautinė mokslininkų bendruomenė vienareikšmiškai laikosi nuomonės, kad šio sezono krūmynų gaisrai yra klimato kaitos pasekmė. Tokio karšto ir sauso sezono žemyne nėra buvę per visą meteorologinių stebėjimų laikotarpį. Visi kiti išvedžiojimai, kad gaisrai Australijoje vyksta nuolat, kad eukaliptams ugnis būtina dauginimuisi ar net tai, kad aktyvistai specialiai padeginėjo krūmynus, taip bandydami užaštrinti padėtį ir dar labiau suaktualinti problemą, yra antraeiliai. Viešųjų nuomonės formuotojų, pramonės lobistų ar jų veikiamų politikų pasisakymai aišku veikia ir turi savo informacinį svorį, bet jis subliūkšta prieš apanglėjusių gyvūnų atvaizdus.
Katastrofiniai gaisrų kadrai nusėdo tūkstančių žmonių protuose ir ten pasiliks, kaip perspėjimas apie galimą netolimos ateities scenarijų, tik gerokai didesnėse planetos erdvėse. Neįmanoma įvertinti, kiek ta informacija paveiks bendrą visuomenės požiūrį, bet neabejotina, kad plačias jos grupes ji veikia jau šiandien. Dabar protestuoja moksleiviai, bet po keleto metų tie patys moksleiviai jau bus aktyviai balsuojanti ir sprendimus priiminėjanti visuomenės grupė. Galų gale, kintantis požiūris į problemą turės keisti ir valstybių bei tarptautinę politiką. Kol dar įmanoma kažką pakeisti.
Kai kalbame apie temperatūros kitimą, ugnis turi žymiai didesnį efektą nei tirpstantys ledynai. Jų nykimas lėtas, dažnai matomas tik palydovo nuotraukose ir nesukelia didelio įspūdžio. Tikros katastrofos vaizdas mums dažniausiai asocijuojasi su ugnimi. Senesniuose Holivudo filmuose rimtesnę lenktynių scenos atomazgą būtinai turėdavo vainikuoti sprogstantis automobilis, nors tikrovėje avarijos liepsnomis baigiasi retai.
Ugnis tūkstantmečiais hipnotizavo žmones, instinktyviai jaučiame skirtumą tarp šildančio šviesos šaltinio ir pražūtingo gaisro. Jeigu šių metų Australijos gaisrai turėjo kažkokią prasmę, tai ji yra visos planetos gyventojams pasiųstoje aiškioje žinutėje.