Tarsi to dar būtų negana, aukščiausiojo teismo sprendimu iš kalėjimo paleistas buvęs prezidentas Luiz Inacio Lula da Silva. Dabar buvęs prezidentas gali laisvėje paduoti apeliaciją dėl sprendimo nuteisti jį už korupciją ir tuo pačiu rengti kairiųjų revanšą.
Tačiau pažvelgus į Brazilijos ekonomiką atrodo, kad laukia šviesi ateitis. Infliacija mažėja. Palūkanų normos niekad nebuvo tokios žemos. Šį mėnesį pasiekus pergalę kongrese ir patvirtinus pensijų reformą, tikimasi per kitus dešimt metų sutaupyti 196 mlrd. JAV dolerių, o vyriausybė stengiasi įgyvendinti ambicingiausią biurokratijos reformą nuo tada, kai valstybė prieš 31 metus iš naujo įvedė konstitucinę demokratiją. Nepaisant neįspūdingo praeitą savaitę vykusio aukciono dėl teisės statyti naftos gręžinius, naujų galimybių užsidirbti vienoje patraukliausių pasaulio energetikos teikėjų jau dairosi investuotojai. Pasak neseniai „Eurasia Group“ atstovo Christopher Garman išsiųsto laiško klientams, didžiulės infrastruktūros reformos Brazilijai turėtų per tris dešimtmečius atnešti 65 mlrd. JAV dolerių pelno.
Taigi kuri iš šių dviejų Brazilijų – tikroji? Panašu, kad abi. Nors tai ir neramina, atotrūkis tarp problematiškos Brazilijos politikos ir ambicingų ekonominių planų jau tapo gerai pažįstama anomalija. O dar keisčiau, kad investuotojai pastebi, jog šis atotrūkis matomas ir pačioje vyriausybėje. „Bankai ir įmonės sako: „Pamirškite J. Bolsonaro. Geriau pažvelkite į rinką.“, – teigia konsultacijos įmonės „Tendencias“ partneris ir buvęs finansų ministras Mailson da Nobrega. – Tarsi dabar tokia padėtis būtų tapusi normalia.“
Tačiau reformatorių ir dogmatikų nesutarimai nieko gero nežada. Brazilijos politika bei ekonominės prognozės ir sprendimai – neatsiejami. Vienintelis būdas reformuoti išlaidaujančią valstybę, padidinti darbo našumą, pritraukti investicijų ir užtikrinti, kad šiuolaikinės reformos bus ilgalaikės – tai sumažinti vidinius nesutarimus ir sutelkti politinę jėgą, kad būtų galima imtis įgyvendinti struktūrinius pokyčius. Kad tokia misija pavyktų, reikalingi tvirti įsitikinimai ir susitelkimas ties darbu – o balsų kakofonijos ir vienybę drumsčiančių nesutarimų pilnoje pataikūnų vyriausybėje abiejų šių dalykų stinga.
Iš dalies Brazilija į priekį žengia tik iš inercijos. Dabar vaisių pradėjusios duoti svarbios politinės reformos iš tiesų pradėtos prieš trejus metus, kai J. Bolsonaro tebuvo cholerikas kraštutinių konservatyvių pažiūrų tradicinės kultūros rėmėjas. 2016 m. Darbininkų partijos lyderės Dilmos Rousseff apkalta užbaigė daugiau kaip dešimtmetį trukusias ir didžiausią Brazilijos nuosmukį sukėlusias ekonomines svajas, tad valdžią perėmė viceprezidentas Michel Temer ir, nepaisant prastų reitingų, parengė reformų projektus, padėjusius Brazilijai grįžti į vėžes.
Viena iš jų buvo nustatyti vyriausybės išlaidų limitą, taip įspėjant federalines institucijas, kad privalo neišlaidauti, antraip laukia rimtos teisinės pasekmės. Kita – didžiulė pensijų reforma, kuri (šiek tiek pakeista J. Bolsonaro ekonomikos guru Paulo Guedes) pagaliau patvirtinta kongrese ir pasirašyta lapkričio 12 d.
M. Temer taip pat leido valstybės valdomai naftos milžinei „Petrobras“ varžytis atviroje rinkoje ir panaikino protekcionistines vietos gamintojams palankias taisykles. Pasak „Eurasia Group“, dėl to pradėta nauja konkursų naftos gręžiniams statyti serija, galinti Brazilijai padėti iki 2030 m. tapti viena iš penkių didžiausių pasaulio naftos gavėjų.
Tačiau neatrodo, kad Brazilijai lemta sulaukti pasisekimo. Ar valdant J. Bolsonaro pagreitį įgaunantis reformų ciklas tęsis, priklauso nuo sėkmės ir trapių susitarimų tarp priešiškų partnerių. Kol J. Bolsonaro žlugdo diplomatiją, puola atogrąžų miškus tiriančių mokslininkų žinias ir kritikuoja su šaltuoju karu pradingusią komunizmo atmainą, užduotis pertvarkyti pernelyg išsiplėtusią biurokratiją ir spręsti ekonomines problemas paliekama P. Guedes ir jo technokratams. Visa kita jau atliko stebėtinai veiksmingi įstatymai, įvesti gabaus ir institucijas gerbiančio kongreso pirmininko Rodrigo Maia.
Tačiau taip susiklosčiusi tvarka galios ne visada. Kadangi kitų metų gale planuojami vietinės valdžios rinkimai, pensijų reformą padėjusi įvesti įstatymų leidėjų vienybė gali išnykti, ypač dėl dabar kongresui pateiktų gerokai prieštaringesnių planų sumažinti vyriausybę bei pakeisti neracionalų mokesčių kodeksą ir pernelyg laisvą fiskalinę politiką.
Brazilijoje yra 5 570 savivaldybių, o atiduoti savosios federalinių mokesčių dalies nenori nė viena iš jų. Be to, neverta tikėtis, kad savas rinkimines apygardas turintys įstatymų leidėjai aklai priims P. Guedes pasiūlymą atsisakyti mažyčių miestelių savivaldybių, išgyvenančių tik iš federalinių pajamų (taip pavojus kiltų vienam iš penkių Brazilijos merų). Kas žino, koks likimas laukia nepopuliarių reformų, kai 2021 m. pradžioje pasibaigs R. Maia pirmininko mandatas?
Paradoksalu, kad kraštutinių dešiniųjų siūlomos reformos, padėjusios J. Bolsonaro laimėti rinkimus (abortų draudimas, mokymo namuose įteisinimas, draudimas mokyklose skleisti (kairiųjų) ideologiją ir kovos su nusikaltimais įstatymas) kongrese nepasiekė nieko. J. Bolsonaro reitingus palaiko prasidedantis ekonominis pakilimas ir mažėjantis nusikalstamumas. Abu šie pasiekimai – ilgalaikių reformų ir politinių priemonių, į kurias J. Bolsonaro ir jo pasekėjai beveik nekreipė dėmesio ir kurioms praktiškai neskyrė politinio kapitalo, rezultatas.
Tuo tarpu padėtį dar labiau apsunkina triukšmingai grįžtantys kairieji. Nors Lula pažadėjo padidinti pasipriešinimą prezidentui, jo tikslas – atgaivinti kairiuosius, o ne nutraukti naudingas ir reikalingas ekonomines reformas. Ar reformas pavyks vykdyti prieš rinkimus vis kylant partijų priešiškumui, dar neaišku. Ideologijos srityje J. Bolsonaro ir jo vidinis ratelis kovoja nesibaigiančiose kovose. „Kiekvieną savaitę atsiranda naujų priežasčių piktintis – jos nebestebina, bet vis tiek šokiruoja, – teigia „Getulio Vargas Foundation“ atstovas Amorim Neto. – tai reiškia, kad krizė gali kilti bet kurią akimirką.“
Galbūt kovojantys prezidento pasekėjai taip pat ima suprasti, kas vyksta. Pamiršęs savo politinei kampanijai padėjusią komunizmo kritiką, J. Bolsonaro neseniai apsilankė Pekine. Šią savaitę prezidento sūnus ir triukšmingiausias klano narys Carlos Bolsonaro ištrynė visas savo socialinių tinklų paskyras – greičiausiai pačiu laiku. Iš šiuolaikinės Brazilijos istorijos gali išmokti vieno – kad politinė sėkmė taip pat neamžina.