Kilus žemės drebėjimui jėgainė nebegavo elektros iš išorinių šaltinių. Cunamis lengvai įveikė jėgainę nuo jūros saugojusias sienas ir užtvindė požeminius bunkerius, kuriuose buvo įrengti atsarginiai generatoriai – nors toks pavojus buvo nuspėjamas, mažai galios turintys Japonijos reguliavimo agentūrų atstovai į jį neatkreipė dėmesio. Kadangi nebebuvo kaip atvėsinti reaktorių, viduje buvęs branduolinis kuras ėmė lydytis – kilo gaisras, sprogimai, į aplinką pateko pavojingas radiacijos kiekis, ir mirtinai pavojingas mišinys iš reaktoriaus centro ėmė skverbtis į cementinius jėgainės pamatus.
Visas pasaulis įvykius stebėjo su siaubu. Šanchajuje ir San Fransiske iškart išpirktos jodo tabletės ir joduota druska – žmonės norėjo profilaktinės apsaugos, nors jos visai nereikėjo. Vokietijoje kanclerė Angela Merkel, kuri visada palaikydavo verslo lyderius ir priešindavosi įtakingam judėjimui prieš branduolinę energiją, staiga įsakė ruoštis uždaryti jėgaines. Kinijoje programa įrengti didžiausią pasaulio branduolinę jėgainę buvo sustabdyta. Kalbos apie „branduolinės energijos renesansą“, padėsiantį kovoti su klimato kaita, nutilo.
Tokia reakcija suprantama, tačiau neteisinga. Žinoma, branduolinė energija turi daug trūkumų. Didžiulės ir lėtai statomos jėgainės brangios tiek žvelgiant į absoliučiąją vertę, tiek į jų pagaminamą elektrą. Rizika, kad jose kils katastrofa, labai nedidelė, tačiau jos jokiu būdu negalima atmesti, todėl jėgaines būtinai griežtai reguliuoti, bet būta daugybė nerimą keliančių atvejų, kai reguliavimo agentūras susilpnino politiniai interesai – kaip nutiko ir Japonijoje. Be to, jėgainėse susidaro nepaprastai ilgai nesuyrančios toksiškos atliekos. Jėgainės taip pat siejamos su branduolinių ginklų gamyba. Dauguma branduolinę energiją naudojančių šalių už Europos ribų yra bandžiusios pasigaminti atominę bombą. Dėl šių priežasčių viso pasaulio žmonės į branduolinę energiją žvelgia su didesniu ar mažesniu nerimu.
Tačiau verta prisiminti du dalykus. Pirma, tinkamai reguliuojama branduolinė energija saugi. Išskyrus siaubingą išimtį – Sovietų Sąjungoje sprogusią Černobylio jėgainę – dažniausiai nelaimės branduolinėse jėgainėse aukų nusineša nedaug. Didžioji dauguma žmonių Fukušimoje žuvo ne dėl radiacijos, o dėl cunamio. Antra – klimato kaitos krizė labai rimta, o branduolinės jėgainės gali teikti pasauliui būtinas didžiules elektros atsargas neišmesdamos klimato šilimą sukeliančių dujų. Saulės ir vėjo energija pigesnė, tačiau nepastovi. Sukurti patikimą elektros tinklą kur kas paprasčiau, jei žinoma, kad iš dalies šaltinių gaunama energija bus prieinama visada. Branduolinė energija būtent tokia, ji neišmeta klimato šilimą sukeliančių dujų, be to, ją galima saugiai ir dideliu mastu naudoti visame pasaulyje.
Nepaisant to, saugios ir produktyvios branduolinės jėgainės turtingose šalyse uždarinėjamos. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, dėl uždaromų ir nebenaudojamų senų jėgainių pažengusias ekonomikas turinčios šalys iki 2040 m. gali netekti dviejų trečdalių branduolinių pajėgumų. Jei atsiradusį trūkumą užpildys nauja iškastinio kuro energetikos infrastruktūra, ji išsilaikys daugybę dešimtmečių. O jei bus pasirinkti atsinaujinantys energijos šaltiniai, alternatyviosios sąnaudos bus skaičiuojamos anglies dioksido gigatonomis. Atsinaujinančius energijos šaltinius beveik visais atvejais geriau panaudoti tam, kad būtų galima pakeisti esamus energijos šaltinius iš iškastinio kuro.
Kartais branduolinės jėgainės uždaromos dėl ekonominių priežasčių. Tokiose šalyse, kur anglies dioksidą išmesti nieko nekainuoja, pavyzdžiui, JAV, klimato šilimą sukeliančių dujų neišmetantys šaltiniai rinkoje neturi privalumų. Tai kenkia branduolinei energijai, tad šią klaidą reikėtų ištaisyti. O tuo atveju, kai branduolinės jėgainės uždaromos dėl politinių priežasčių, labiausiai reikėtų, kad požiūrį pakeistų žaliųjų politikai. Stengtis tyčia silpninti branduolinę energetiką – tai sąmoningai kenkti sau patiems didžiausioje kovoje su klimato kaita.
Argumentą, kad esamas branduolines jėgaines reikėtų išsaugoti, kai kuriose vietovėse sustiprino vienas po įvykių Fukušimoje įvestas pokytis – branduolinės energijos reguliavimo agentūroms suteikta daugiau nepriklausomybės. 2011 m. Jungtinė Karalystė suteikė savo reguliavimo agentūrai daugiau laisvės. Taip pat pasielgė ir Japonija. Nors viltis, kad po cunamio bus įvestos didelės reformos, žlugo, Japonijoje kur kas labiau rūpinamasi, kad reguliavimo agentūros nebebūtų pernelyg artimos energetikos įmonėms. Naujasis vadovas sudarė kur kas sunkesnes sąlygas vėl atidaryti pasenusias branduolines jėgaines, negu norėtų vyriausybė, tačiau taip ir turėtų būti. Kaip ir visame pasaulyje, Japonijoje tam, kad branduolinė energetika būtų naudinga, iš pradžių reikia atgauti žmonių pasitikėjimą.
Taip atsiskleidžia didžiausia branduolinės energetikos silpnybė. Dėl griežto reguliavimo ir visuomenės nepasitenkinimo branduolinė energija brangi, todėl įtikinti, kad jos imtis verta, sunku. Dėl to ši technologija vis labiau plinta autokratiškose šalyse – ten, kur mažiausiai tikėtina, kad ji bus tinkamai reguliuojama. Nors po Fukušimos įvykių Kinijos planai statyti branduolines jėgaines buvo atidėti, netrukus juos vėl imta vykdyti greičiau, siekiant sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. 2019 m. Kinijos branduolinėse jėgainėse pagaminta keturiskart daugiau energijos negu 2011 m.; šiuo metu statoma 16 reaktorių, o suplanuoti dar 39. Branduolines jėgaines norinčios statyti šalys reikalingas medžiagas tikisi gauti iš Kinijos ir Rusijos.
Demokratijoms verta bandyti keisti senstančias branduolines jėgaines patikimomis alternatyvomis ir pačioms tapti importuotojomis. Jei Kinijos branduoliniai reaktoriai bus statomi žinant, kad jie privalo atitikti nepriklausomų reguliavimo agentūrų reikalavimus, pasaulyje bus saugiau. Skirdamos daugiau dėmesio moksliniams tyrimams ir plėtrai energetikos srityje Vakarų vyriausybės neturėtų pamiršti ir branduolinės energetikos. Kai kurie nauji sprendimai tikrai turi privalumų, pavyzdžiui, mintis statyti mažesnius reaktorius, kuriuose energijos vieneto kaina būtų mažesnė – jei jų būtų statoma daug, jie galėtų pakeisti senas jėgaines; pavieniui jie galėtų prireikus suteikti reikalingos papildomos energijos. Galbūt būtų galima juos prijungti prie senų iškastinio kuro jėgainių.
Neišvengiamas sprendimas
Branduolinė energetika turi tiek daug trūkumų, kad mastu juos galima būtų prilyginti cunamiui. Tačiau dabar Kinijoje statomos branduolinės jėgainės nebus sustabdytos iki XXII-ojo amžiaus, todėl negalima paprasčiausiai tikėtis, kad jų nebeliks. Be to, jos gali atlikti itin svarbų vaidmenį kovoje su klimato kaita. Iš Fukušimos reikėtų daryti išvadą, kad branduolinės energijos reikia ne atsisakyti, o išmokti ja naudotis išmintingai.
