„Kad Jungtinė Karalystė praturtėtų, prireikė pusės planetos išteklių; kiek planetų prireiks, kad praturtėtų tokia šalis kaip Indija?“ – klausė Mahatma Gandis, samprotaudamas apie galimas pasekmes aplinkai, jei Indija pasuktų tokiu pačiu vystymosi keliu, kokiu kažkada pasuko Jungtinė Karalystė. Jo klausimas vis dar aktualus. Kaip teigia Pasaulio ekonomikos forumas, šiuo metu iškilo pavojus pasaulio „maisto, energijos ir vandens saitams“. O labiausiai nerimą kelianti krizė – tai pasaulinis atšilimas. Kiek planetų prireiks, kad visi Kinijos gyventojai galėtų gyventi didžiuliuose namuose ir vairuoti degalus ryjančius automobilius, kaip daugelis amerikiečių?
Daliai turtuolių atrodo, kad geriausias sprendimas – rasti daugiau planetų. Prieš penkiolika metų Elonas Muskas taip nerimavo, kad dėl klimato kaitos Žemėje gyventi taps neįmanoma, kad atvirai pareiškė, jog nori apgyvendinti žmoniją keliose planetose. Nuo to laiko jis skiria pelną, gaunamą iš elektromobilių įmonės „Tesla“, gaminti vis didesnėms „SpaceX“ raketoms. Šį mėnesį Jeffas Bezosas pareiškė pasitraukiantis iš elektroninės prekybos milžinės „Amazon“ valdymo, kad galėtų daugiau laiko skirti raketų įmonei „Blue Origin“, kurią vadina svarbiausiu savo darbu. Pasak jo, dėl artėjančios energetikos krizės akivaizdu, kad „norint išgelbėti Žemę, reikia leistis į kosmosą“.
Tuo tarpu vienas iš „Microsoft“ įkūrėjų Billas Gatesas tvirtai stovi ant žemės. Jis dėl pasaulinio atšilimo nerimauja ne mažiau, negu minėti trilijonieriai, tačiau, jo nuomone, rūpintis reikia tik viena planeta. Naujoje savo knygoje „How to Avoid a Climate Disaster“ („Kaip išvengti klimato katastrofos“) jis aptaria, kaip suderinti milijardų žmonių norą siekti ekonominės gerovės ir tokių siekių daromą žalą aplinkai. Jei žmonija nori laimėti karą tarp vystymosi ir degradavimo, būtina spartinti ekologiškas inovacijas.
Anksčiau pokyčiai energetikos srityje (pavyzdžiui, anglį pakeisti nafta) užtrukdavo daugelį dešimtmečių. Tačiau turint omenyje, koks skubus poreikis sumažinti pasaulinės ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro, pasak B. Gateso, „privalome šį pokytį įvykdyti nenatūraliai greitai“. Jis norėtų, kad vyriausybės lėšas klimato kaitos tyrimams per dešimtmetį padidintų penkis kartus; atskleidęs, į ką investuoja pats, jis ragina vyriausybes skirti išlaidų tokioms daug žadančioms, bet rizikingoms sritims kaip pažangi branduolinė energija. Jo nuomone, taip pat reikia daugiau ekologiškų viešųjų pirkimų (Kinija šiuo keliu žengė investuodama į saulės baterijas ir elektromobilius) ir aplinkosaugos reglamentų. Tačiau svarbiausia būtų įvesti prasmingą iškastinio kuro apmokestinimą, kad būtų atsižvelgiama į nešvarios energijos sukeliamas pasekmes.
B. Gatesas – tikrai ne pirmasis žmogus, pateikęs tokių pasiūlymų. Tačiau jo žodžiai svarbūs. Ne tik dėl to, kad jis – vienas turtingiausių pasaulio žmonių ir vienas dosniausių filantropų, bet ir dėl dviejų kitų priežasčių. Pirma, jis nėra užkietėjęs aplinkosaugininkas. Jis jau seniai siekia gerinti visuomenės sveikatą ir mažinti skurdą, todėl prieštaravo tokiems nepagrįstiems pasiūlymams, kaip mokslu neparemtas Europos draudimas naudoti genetiškai modifikuotus organizmus. Viename jaudinančiame knygos skyriuje jis pabrėžia, kad skurdžiausi Afrikos gyventojai dar net nepatyrė privalumų iš pirmosios „žaliosios revoliucijos“ žemės ūkyje, kai septintajame dešimtmetyje labai padidinti derliai ir Azijoje padėta nuo bado išgelbėti milijardą žmonių; vargingiausiai gyvenantiems Afrikos gyventojams būtinai reikia tokių inovacijų pasėlių ir trąšų srityje. Apie klimato krizę galvoti B. Gatesas pradėjo tada, kai tapo akivaizdu, kad skurdžiausieji pasaulio gyventojai, kurie prie problemos prisidėjo mažiausiai, nuo bado, sausrų, kylančio jūros lygio ir kitų pasaulinio atšilimo pasekmių nukentės labiausiai.
Antra, B. Gatesas jau seniai priešinasi „iš viršaus į apačią“ teikiamoms taisyklėms. „Gali pasirodyti ironiška, kad prašau vyriausybes daugiau kištis, – pripažįsta jis. – Dirbdamas „Microsoft“ stengiausi nuo politikos kūrėjų Vašingtone laikytis atokiau.“ Jis iš prigimties linkęs remti ne reguliuotojus, o rinką, todėl į jo rekomendacijas žvelgiama rimčiau, negu į dažnai Europoje ir JAV girdimus raginimus įvesti neribotų išlaidų reikalaujančius „žaliuosius kursus“. Jo nuomone, kruopščiai apgalvotas postūmis iš viršaus sukeltų tikrą privačiojo sektoriaus investicijų ir išradimų antplūdį.
Didelė dalis knygos skirta žaviems moksliukiškiems klimato kaitos problemos sprendimų vertinimams. B. Gateso nuomone, gaminti elektrą be iškastinio kuro – tai „pats svarbiausias tikslas, kurį privalome pasiekti, jei norime išvengti klimato katastrofos“. Taip yra ne tik todėl, kad gaminant elektrą susidaro daugiau kaip ketvirtadalis žmonių veiklos išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD), bet ir dėl to, kad švari energija gali paskatinti plačiau naudoti nuo iškastinio kuro nepriklausomą transportą (pavyzdžiui, elektromobilius). Jis pripažįsta, kad pramone paversti ekologiška bus sunkiau, tačiau pabrėžia, kad pažanga daroma net tokiose nepatraukliose srityse kaip nedidelį anglies kiekį išmetant gaminamas cementas ir plienas.
Misija įmanoma
B. Gatesas kartoja keletą aplinkosaugininkų prietarų ir akivaizdu, kad jam jie atrodo labai drąsūs, nors daliai skaitytojų greičiausiai atrodys pasenę. Jis atkakliai gina anglies dioksido neišmetančią branduolinę energiją, nepaisydamas to, kad pramonei nepavyko išspręsti rimtų problemų dėl atliekų ir branduolinių ginklų plitimo. Jis priekaištauja tiems, kas aklai žavisi vėjo ir saulės energija ir pabrėžia, kad negalima visiškai pasikliauti su pertrūkiais veikiančia elektros energijos gamyba.
Daugelis žaliųjų reikalauja ŠESD kiekį sumažinti iki 2030 m. B. Gatesas tam prieštarauja – jo nuomone, svarbiausia iki 2050 m. pasiekti nulinį grynąjį išmetamą CO2 kiekį, t. y., užtikrinti, kad bet kokias žmonijos veiklos išmetamas ŠESD atsveria anglies dioksido absorbavimas ir sekvestracija. Jis tikina, kad „neteisingai mažinant išmetamųjų dujų kiekį iki 2030 m. kyla pavojus, kad niekad nepasieksime nulio“. Pavyzdžiui, atrodo, kad kuo skubiau pereiti nuo daug CO2 išmetančios anglies pramonės prie gamtinių dujų būtų naudinga klimatui, nes taip per dešimtmetį būtų sumažinamas energetikos sektoriaus išmetamas ŠESD kiekis. Tačiau tokiu atveju dujų technologijos (kurios taip pat išmeta CO2) būtų keliems dešimtmečiams įtraukiamos į energijos tinklus ir galėtų užkirsti kelią geresnėms alternatyvoms. „Priemonės, kuriomis bandytume šiek tiek sumažinti išmetamų dujų kiekį iki 2030 m., labai skiriasi nuo priemonių, kuriomis bandytume iki 2050 m. pasiekti nulį“, – tikina jis.
Labiausiai šioje knygoje džiugina gaivus negailestingo realizmo ir statistika paremto optimizmo mišinys. B. Gatesas pripažįsta, kad 2015 m. dalyvaudamas JT Paryžiaus viršūnių susitikime dėl klimato kaitos labai abejojo, ar žmonija sugebės imtis tokio milžiniško darbo: „Ar mums tikrai pavyks?“ Net dabar, smulkiai paaiškinęs, kodėl pasauliui būtina imtis šios užduoties, jis svarsto, ar kovoti su klimato kaita nepasirodys sunkiau negu „užtikrinti, kad kiekvienuose namuose ant kiekvieno stalo bus po kompiuterį“.
Šis palyginimas naudingas, nes įgyvendinti utopinę technologijų viziją apie pasaulinį internetą dar prieš kelis dešimtmečius atrodė taip pat neįmanoma, kaip dabar atrodo įveikti klimato kaitą. Vienos pirmųjų kompiuterių įmonių „Digital Equipment Corporation“ įkūrėjas Kenas Olsenas kartą aiškiai pareiškė: „Nėra jokios priežasties, kodėl kiekvienam žmogui reikėtų namuose turėti kompiuterį.“ Tačiau netrukus įvyko skaitmeninė revoliucija – dėl to, kad vaisingai susijungė iš viršaus į apačią teikiami reglamentai ir rinką drumsčiančios iš apačios į viršų veikiančios jėgos.
B. Gatesas norėtų, kad toks pats derinys padėtų kovoti su klimato kaita. Jis pripažįsta, kad reikalinga vyriausybės jėga ir šalių bendradarbiavimas (daugelis technologijų srities liberalų taip kalba retai), tačiau taip pat mano, jog reikia skatinti investuotojų ir įmonių vadovų ekologiškas ambicijas ir ryžtą rizikuoti. Jo knyga – tai vadovėlis, aptariantis, kaip pertvarkyti pasaulinę ekonomiką, kad inovacijos būtų sutelktos į svarbiausias pasaulio problemas. Joje primenama, kad jei žmonija tikrai nori rimtai imtis jas spręsti, privalo geriau išnaudoti vieną neišsemiamą natūralų išteklių – žmonių išradingumą.