Jų nekentė nuo pat 1919-ųjų, kai į juos, pasmerktus myriop, kreipdavosi: „Kaip nori būti nušaunamas – ar stačias, ar gulsčias?“ P. Plechavičius į Lietuvą grįžo po metų, 1941-aisiais. Bet kol kas nebuvo kas veikti – vokiečiai sėkmingai mušė raudonuosius rytuose. A. Smetonai nepasisekė – maždaug tuo metu, kai 1944 m. Lietuvoje P. Plechavičius apsisprendė formuoti Lietuvos Vietinę Rinktinę (LVR) arba, kitaip sakant, pabandė atkurti Lietuvos kariuomenę, žuvo JAV, savo namuose, gaisro metu. Buitiškai ir paprastai. Likimas negailestingas ir kartais labiau jis šypsosi tiems, kurie prie kortų stalo, sužaisti rizikingą partiją sėda antrą kartą. Taip nutiko P. Plechavičiui. Gegužėje, kai Lietuvos rinktinė jau bus baigiama formuoti, jis pasakys: „Aš nenoriu ir negaliu užsitraukti sau priekaišto, kad tylėjau tada, kada reikėjo kalbėti, ir neveikiau tada, kai reikėjo veikti.<...>“. Geriau vėliau, nei niekada.
Kai nukrito komunistas Ziminas
1943 m. spalyje į Rūdininkų miškus nukrito iš Maskvos mestas komunistas G. Ziminas, kuris tuoj kietai suėmė į savo rankas raudonuosius partizanus ir šie ėmė versti nuo bėgių traukinius, puldinėti menkai saugomus objektus ir deginti kaimus. Tų pačių metų pabaigoje Vilniaus krašte subujojo ir lenkų partizanai (Armija Krajova).
Raudonoji armija „užmėtydama vokiečius kepurėmis“ sunkiai, bet visgi sėkmingai nacius stūmė atgal į Vakarus. Kad ir kaip vokiečiai gerai kovėsi fronte, jėgos ėmė sekti – trūkti gyvosios jėgos. Kažkaip reikėjo spręsti užnugario problemas. Tačiau Lietuvos jaunimas nė už ką nenorėjo mobilizuotis į SS policijos batalionus. Tad vokiečiai persigalvojo ir sutiko leisti lietuviams kurti savo karinius dalinius, tačiau požiūriai išsiskyrė.