„Ar matėte filmą „2012“? Būtent taip viskas ir vyko. Pati visą tą košmarą ištvėriau“, – miestą nuniokojusią nelaimę su apokaliptiniu filmu lygino vietos gyventoja, kuri kasdien ant medinio prekystalio išsidėlioja mango vaisius, žemės riešutus ir mineralinį vandenį ir laukia pirkėjų. Jos žvilgsnis krypsta į žemiau esantį didžiulį lauką, primenantį apleistas žemes, tačiau dar prieš pusantrų metų jame stovėjo jos namas, krykštavo anūkas, o šalia garuojančiu nuo įkaitusio asfalto keliu nuolat zujo dūmus leidžiantys kaimynų ir draugų mopedai. Dabar čia liko žemėmis ir purvu užverstų pažįstamų kūnai ir kažkur į žemę prasmegę namai.
Skaičiuojama, kad nuo praėjusio amžiaus pradžios iš tūkstančių salų sudaryta Indonezija patyrė daugiau nei 150 stipresnių nei 7 magnitudžių pagal Richterio skalę žemės drebėjimų. Tiesa, prie nuolat pasitaikančių žemės drebėjimų indoneziečiai įpratę, tačiau stipresni juos gąsdina ne tik dėl griūvančių sienų, bet ir dėl dar baisesnių po stichinės nelaimės ateinančių bėdų – cunamių ir žemės suskystėjimo. Abu šie reiškiniai po 7,5 magnitudžių žemės drebėjimo įvyko apie 90 kilometrų nuo Palu miesto, patyrusio didžiausią katastrofą savo istorijoje.
Šių metų sausio mėnesį apsilankiau mieste, kur didelė dalis žmonių vis dar negali prabilti apie tai, kas nutiko prieš pusantrų metų. Apie tai įspėja ir mane lydėjęs vietinis gyventojas, atvykęs į Palu po žemės drebėjimo ir cunamio padėti atstatyti miesto.
Prisimena vyrą baltais drabužiais
Prieš rytdienos kelionę po stichinės nelaimės nuniokotas vietas sustojame pavakarieniauti į vietinę lauko kavinę. Kol kavinės darbuotojos kepa šviežiai pagautą žuvį, prie mūsų prieina kavinės savininkė Devi.
„Po visko dar kurį laiką pradėdavau klykti, vos pamačiusi vandenį, net jei jis būdavo stiklinėje“, – prisipažįsta moteris.
Žemės drebėjimo ir cunamio dieną ji kaip tik buvo prie minėtos promenados. Tuomet pakrantėje ji turėjo savo restoraną, kur kartu ir gyveno. Devi vyras ir sūnus gyvena keli šimtai kilometrų nuo Palu miesto. Kadangi jos sutuoktinis sunkiai serga, moteris – vienintelis šaltinis, kad jos šeima turėtų kasdieninių ryžių.
„Pirmą žemės drebėjimą pajaučiau apie 16 val. po pavakarinių maldų“, – pasakoja Devi. Indonezija – daugiausiai musulmonų turinti pasaulyje šalis, kur gyventojai praktikuoja maldą penkis kartus per dieną.
Tuo metu moteris prausėsi duše, sujudėjus žemei ji nuoga parkrito. Išsigandusi Devi bandė bėgti iš vonios kambario, tačiau durys buvo užstrigusios. Po dar kelių žemės judesių ji sugebėjo atidaryti duris ir iš bėgti į lauką už savo pastato. Drebėjimui aprimus ji išėjo į restorano priekį, iš kurio matėsi jūra.
„Jau buvo sutemę ir staiga pamačiau didžiulį juodą vandens stulpą. Jis kaip kobra kirto tiesiai prieš mane ir su savimi nusinešė priešais buvusius automobilius ir smulkius statinius. Tada vanduo sugrįžo“, – prisimena moteris.
Iš viso ji pamena tris bangas, kurios į jūrą traukė viską, kas buvo pakeliui. Gatves užtvindė vanduo. Kažkuriuo metu Devi spėjo nusigriebti juodą suknelę iš ją greitai užsivilkti, nes išbėgusi iš dušo vis dar buvo nuoga.
„Po kokių penkių minučių, kai apsirengiau iš kažkur atsirado vyras su baltais drabužiais. Aplinkui daugiau jokių žmonių nemačiau tik vandenį. Tas vyras pasakė man griebti šalia esančią lentą ir ant jos lipti. Ir jis dingo“, – pasakoja indonezietė. Tuo metu moteris jau buvo kaip reikiant sužeista, iš bangos atneštų nuolaužų į ją buvo įstrigusių vinių: į rankas, kojas, po skruostu.
Kaip toliau pasakoja Devi, lenta ją kaip lėktuvas nunešė per užtvindytą miesto dalį. Kai ji banga ją krestelėjo į toliau nuo jūros ir su lenta ji atsidūrė ant žemės, ji staiga pamatė vyrą, kuris su motociklu ją nuvežė prie pagrindinės miesto mečetės. Kartu jis įspėjo neiti į vidų, nes šventykla gali sugriūti.
Savaitę negalėjo susisiekti su šeima
„Sėdėjau ir laukiau. Ir staiga pajaučiau dar vieną žemės drebėjimą. Prieš pat mane nukrito gatvės šviestuvas. Pradėjau bėgti, nesuprasdama pati kur. Jokių žmonių aplink nemačiau, buvo labai tamsu. Nežinojau, kur eiti, nieko aplink nebuvo, ko galėčiau paklausti. Prisėdau ir pradėjau melstis, kad būčiau išgelbėta“, – tikino moteris.
Devi pasakoja, kad ji vėl pamatė baltai apsirengusį vyrą, kuris jos paklausė, ar ji pasimetusi: „Jis man liepė pasukti į kairę, po penkiasdešimt žingsnių pasukti į dešine. Ir vyras vėl dingo. Aš nusekiau pagal jo nurodymus ir pamačiau, kad atsidūriau prie mažesnės mečetės, kur jau buvo susirinkę daug žmonių“. Giliu tikėjimu įsismelkusiame Sulavesi salos mieste klausant išgyvenusių žmonių istorijas dažnai išgirstama apie sutiktą, mistinį, baltai apsirengusį vyrą nelaimės metu.
Čia jos prisiminimai ir baigiasi, nes, pasak restorano savininkės, ji iškartu nualpo ir atsibudo vėl tik po dviejų dienų ligoninėje.
„Drabužiai mano jau buvo pakeisti, plaukai patvarkyti, bet beveik visi nudegę“, – prisimena moteris. Devi po traumos atsigauti reikėjo nemažai laiko. Ji ne tik suklykdavo pamačiusi vandenį, bet jai baimę varė ir kiekvienas medžio šakos judėjimas ar palmės lingavimas.
Po žemės drebėjimo ir cunamio išsigandusi buvo ne tik pati indonezietė, bet ir jos vyras su vaiku. Dėl nuniokotų telekomunikacijos ir elektros tinklų ji su šeima negalėjo susisiekti visą savaitę.
„Esu vienintelė šeimos maitintoja. Kai tik įvyko pirmas žemės drebėjimas, meldžiausi, kad, jei mirsiu, tegu tik mano šeima randa kūną, tačiau, kai jau pamačiau ateinančią bangą pasakiau sau, kad aš nepasiduosiu, turiu išgyventi. Noriu, kad mano vaikas baigtų mokyklą, kad turėtų iš ko gyventi“, – prisipažino ji.
Po nelaimės mokslininkai teigė, kad minėtas žemės drebėjimas neturėjo sukelti tokio didelio cunamio, tačiau vėliau nustatyta, kad jis toks stiprus galėjo būti dėl jūros dugne įvykusios nuošliaužos.
Vėrėsi skylės, krito ir smigo namai
Pirmo ryto Palu metu vykstame į teritoriją, kurioje palaidota visa gyvenvietė. Nuo šiol čia nauji namai nekils. Petobo teritorija paskelbta raudona zona, kaip ir dar trys vietovės aplinkui, kuriose dėl didelės stichinės nelaimės rizikos, nebebus leidžiama statyti jokių pastatų. Šioje vietoje žemės drebėjimas sukėlė kitą daugybę gyvybių nusinešusį reiškinį – grunto suskystėjimą (likvifikaciją).
Važiuojame gyvenvietės gatvelėmis, kai staiga viena iš jų baigiasi geležinėmis grotomis ir vartais. Atrodytų, kad už jų prasideda supiltas sąvartynas.
„Nepamirškite, kad vaikščiojate kapinėmis“, – primena tik įėjus į teritoriją sutiktas Anhar. Vyras šiuo metu su šeima gyvena laikinuose namuose, kuriuos paskyrė vietos valdžia. Laikinai įkurtoje gyvenvietėje dar apsistoję apie 4 tūkst. žmonių. Prieš nelaimę jis dirbo statybininku. Dabar darbo neliko, todėl norėdamas išmaitinti šeimą jis kasryt eina į šią teritoriją rinkti metalų, kuriuos vėliau priduoda.
Anhar per žemės drebėjimą prarado apie 20 šeimos narių. Laimei jo žmona ir vaikai, kurie taip pat buvo žemės drebėjimo metu namuose, visi išgyveno.
„Pamenu tą stiprų žemės drebėjimą. Tačiau žemė drebėjo ne į šokus, o aukštyn žemyn. Netrukus ji pradėjo skilti, veržtis purvas ir žemė judėti“, – vyras moja ranka į dešinę rodydamas į namo griuvėsius. Pasak jo, šis namas prieš stichinę nelaimę stovėjo apie 300 metrų į šoną.
„Šitų kokoso palmių taip pat čia nebuvo. Plantacija taip pat atslinko į šitą vietą su nuošliauža“, – prideda vyras.
Indonezietis pasakoja, kad purvo nuošliauža sustojo prieš pat ligoninę, kurioje tuomet buvo daug gimdyvių su vaikais. Būtent prie nė kiek nelaimės nepaliestos ligoninės ir pastatyta tvora – įėjimas į raudonąją zoną.
„Kai viskas nutiko buvome namie, namas pradėjo su purvo nuošliauža judėti. Mes – musulmonai, pradėjome melstis. Po žemės drebėjimo žemė skilo, į plyšius viskas krito, o viskas maišėsi su žeme, o paskui pradėjo veržtis purvas“, – tęsia jis.
Nuo vieno prisiminimo prie kito šokinėjantis indonezietis pasakojo, kad purvui kylant vienu metu jo žmona buvo panirusi į jį iki nosies, tačiau staiga purvas ją vėl išstūmė į viršų.
„Čia palaidoti apie keturiasdešimt žmonių“, – rodydamas į griuvėsiu ir duženų lauką vardijo vietinis gyventojas.
Anhar priveda mus prie pakrypusio ir šoku į žemę įsmegusio namo. Pasakoja, kad naujakuriai prabangų trijų aukštų pastatą įsikėlė vos pora mėnesių prieš nelaimę. Išgyvenusi žemės drebėjimą šeima išsikraustė.
„Jei mes nepaliksime turtų, turtai paliks mus“, – žiūrėdamas į namą, kurio vienas aukštas pilnai susmegęs į žemę.
Kasdien uždarbio žemės drebėjimo vietoje, kur suskystėjus žemei sumigo daugybė namų ir gyventojų, randa ir šokiruojančių vaizdų. Anhar pasakojo, kad prie vienų griuvėsių jam pavyko rasti devynis, susikibusių žmonių lavonus. Teko vyrui aptikti ir sūnėno palaikus.
„Prieš nelaimę turėjome daug gražių mečečių, bet jos buvo tuščios. Dabar net ir apgriuvusios pilnos“, – pastebi vyras.
Kol kas Anhar šeima jau pusantrų metų gyvena laikinuose namuose. Vyro namai susimaišę su žeme, kaip ir visų jo kaimynu.
„Esu neturtingas, čia vieninteliai drabužiai, kuriuos turiu. Ką mums belieka daugiau daryti. Jei valdžia pastatys pastovius namus, kraustysimės“, – vylingai sako jis. Skaičiuojama, kad kartu su Anhar namu žemės drebėjimo ir grunto suskystėjimo metu prasmego apie 700 namų.
„Daugybę žmonių išgelbėjo kokoso palmės. Kai pradėjo veržtis purvas, o žemė judėti, žmonės įsikabino medžius, o šie visiškai nesusmego ir neišvirto“, – paaiškina vyras. Stichinė nelaimė jo gyvenvietę nuniokojo penktadienio pavakarę, išsigelbėjęs iš košmaro jau šeštadienio rytą Anhar grįžo į nelaimės vietą ieškoti savo artimųjų.
Turistinis objektas, įgavęs naują prasmę
Palikę Anhar toliau tęsti metalo ieškojimo darbų, vykstame prie miesto pajūrio, kur nutiko Devi nupasakotas cunami. Saulė jau kaip reikiant įšildžiusi orą. Termometras rodo 33 laipsnius, tačiau jutiminė temperatūra siekia 41 laipsnį šilumos. Privažiuojame prie pagrindinės miesto pakrantės, kur cunamio dienos vakarą turėjo vykti miesto šventė.
Indoneziečiai iki šiol išlikę prietaringi ir iš kartos į kartą perduoda senolių minėtas istorijas ir įsitikinimus. Pasirodo, kad senosios kartos atstovai buvo perspėję nerengi iškilmingo gimtadienio vakaro. Tokios šventės neva prikviečia vandenį.
Pakrantėje vis dar matyti cunamio padariniai. Apgriautas takas, kuris prieš nelaimę vakare atgydavo ir tapdavo maistą pardavinėjančių prekeivių turgeliu. Visai netoli matyti palei pakrantę ėjęs kelias ir tiltas. Tilto nebėra. Todėl į rytinę Palu miesto dalį norintys patekti gyventojai dabar turi važiuoti aplinkkeliu, kol pasieks nesugriautą tiltą, vedantį per Palu upę. Nors skaičiuojama, kad iš viso šis žemės drebėjimas ir jo padariniai nusinešė apie 4,3 tūkst. gyvybių, o sužeista apie 10 tūkst. žmonių, aukų būtų buvę dar daugiau, jei vanduo miesto pakrantę būtų užliejęs porą valandų vėliau, kai čia būtų susirinkusi miesto gimtadienį švęsti pasiruošusi minia.
Šiuo metu planuojama pastatyti naują kelią ir tiltą, kuris būtų 6 metrų aukštyje. Taip tikimasi išvengti didžiulės nelaimės, jei cunamis vėl nutiktų pakrantėje. Daug tarptautinės pagalbos po žemės drebėjimo iš skirtingų šalių sulaukęs Palu miestas planuoja, kad prie šio brangaus projekto įgyvendinimo prisidės Japonija.
Privažiuojame ir vieną iš lankytinų miesto turistinių objektų – plūduriuojančią mečetę. Tiesa, prieš cunamį ji buvo veikianti, į ją vedė tiltelis nuo pakrantės. Dabar šventykla iki pusės sumigusi į vandenį. Tikriausiai ir toliau išliks lankytinu objektų, tik šįkart – primenančiu skaudžią istoriją.
Kita stotelė – dar viena raudonoji zona, kur taip pat gyventojai nukentėjo ne tik nuo žemės drebėjimo, bet ir nuo grunto suskystėjimo. Kiekvienoje vietoje, kur sustojame išvysti visa griaunančio žemės drebėjimo pasekmių, vis sutinkame vietos gyventojų. Kai kurie atvažiuoja tiesiog pažiūrėti ir patylėti. Kažkada čia buvo jų namai.
Sustojame prie suskilusio ir išsikraipiusio asfaltuoto kelio, iš šonų sugriuvę arba jau atstatyti namai. Paliekame automobilį, nes važiuoti toliau nepavyks. Kirsti kelia reikia nusileisti ir pakilti per daubą. Toliau einame keliu, kol prieiname jo galą. Dar prieš pusantrų metų – tai nebuvo kelio pabaiga. Kelias toliau driekėsi per gyvenvietę. Dabar jos nebėra. Nuo kalvos matyti susmegusi žemė, griuvėsiu daug ir nebeįžvelgsi, čia įsigalėjo gamta.
Šioje vietoje sutinkame Eko. Laimei, jo namas buvo dar toje kaimo dalyje, kur matyti tik suskeldėjęs kelias. Pats vyras žemės drebėjimo metu buvo ne namuose. Važiavo mopedu.
„Staiga pajaučiau stiprų smūgį aukštyn žemyn, o tik paskui pradėjo mėtyti į šonus. Nukritau nuo mopedo. Kai tik galėjau, nuskubėjau namų link, žinojau, kad ten visa šeima. Grįžtu, o vaikas rėkia „Petobo, Petobo (aut. – kaimo pavadinimas) nebėra“, – prisiminė vietos gyventojas.
Po nelaimės šeima jautė didžiulę traumą. Bijojo grįžti į savo namą, todėl kelias dienas nakvojo tiesiog lauke. Pirmas pora dienų, vyro teigimu, apylinkėse nebuvo elektros.
Lyg maisto trintuvėje-mašinoje
Šalia ant medinio prekystalio kojas ištiesusi ir išsidėliojusi kelis magus, žemės riešutus ir mineralinį vandenį pirkėjų laukia Zulmina. Savo prekystalį moteris įsitaisė prie pat kalvos ir įgriuvusio kelio, nuo kurio galima stebėti grunto suskystėjimo metu su žeme susimaišiusį kaimą.
„Vakar buvo atvykę japonai. Vienas studentas indonezietiškai klausia, kur mano namai, o aš ranka rodau – ten, apačioje“, – pasakoja moteris.
Zulmina prisimena, kad apokaliptinį filmą „2012“, kurį pati buvo mačiusi, primenanti tragedija prasidėjo apie 6 val. vakaro. Jos namuose iš viso gyveno šeši žmonės: ji su vyru, jos du vaikai, marčia ir anūkas.
„Kaip filme kelias pradėjo trūkinėti, pradėjo veržtis purvas, namai smegti, griūti. Viskas pradėjo vartytis lyg trintuve“, – prisimena moteris.
Zulmina skaičiuoja, kad pati iš peklos išlipo į aukštesnę vietą tik apie vidurnaktį. Ji apie šešias valandas gelbėjo savo gyvybę. Nuolat galvojo apie savo artimuosius, tačiau buvo tamsu. Aplink girdėjo tik daugybę klyksmų ir pagalbos šauksmo.
Besimurkdydama suskystėjusiame grunte ir nuolaužose moteris kaip reikiant susižalojo: visas kūnas buvo nusėtas žaizdomis. Iš nelaimės vietos ji išsikapanojo jau be drabužių: jie buvo nuo jos nuplėšti, kaip ji vadina, trintuvo, kuris tuomet vyko.
Indonezietė nelaimės metu neteko savo 25 metų sūnaus. Jis dar studijavo universitete, tačiau diplomo taip ir niekada ir nebelaikys savo rankose.
Zulminos vyras žemės drebėjimo metu buvo visai netoli nuo namų esančiame futbolo stadione. Vos pajutęs stiprų drebėjimą pasileido namų link. Priartėjęs prie savo namų pamatė, kad dalies kaimo nebėra – žemė įsmegusi, namų, asfalto liekanos maišosi su suskystėjusiu gruntu.
„Tūkstančiai žmonių čia guli po žeme“, – liūdną žvilgsnį į daubą nukreipia Zulmina.
Laukia dar daug darbų
Po pusantrų metų moteris vis dar gyvena laikinuose namuose. Keliaujant aplink Palu miesto apylinkes ar netoli žemės drebėjimo nuniokotų vietų matyti daug iš faneros plokščių pristatytų pašiūrių. Kol kas čia dar daugelio namai. Atrodytų viena koja nugriauname pastate mokosi ir mokiniai, kurie išsigelbėjo nuo nelaimės.
Palu miesto dar laukia daugybė darbų. Planuojama iš viso pastatyti 8 tūkst. namų, kuriuose visam laikui galės įsikelti nuo žemės drebėjimo ir jo padarinių nukentėję gyventojai. Kai kurie statybos darbų baigties vis dar laukia gyvendami palapinėse.
Geologai ir miesto valdžia išrinko tris vietas, kuriose bus pastatytos naujų namų gyvenvietės. Nukentėjusiai šeimai namui pastatyti skiriama 50 mln. Indonezijos rupijų (3,3 tūkst. eur).
Apsilankome būsimoje Tondo gyvenvietėje. Svilinant didžiuliam karčiui čia statoma tūkstantis namukų. Dalis jau baigti. Kaip tik prieš savaitę buvo suorganizuota loterija, kurios metu išrinkti pirmieji laimėtojai, galėsiantys įsikelti į naują gyvenvietę.
Statybininkai žada, kad gyvenvietė turėtų būtų baigta statyti prieš Ramadaną (šiais metais prasideda balandžio 23 d.). Pagal pirmą planą jie jau turėjo būti baigti statyti vieneri metai po nelaimės.
Neapsaugota ir Lietuva
Galbūt daugeliui lietuvių pranešimai apie žemės drebėjimus, cunamius ir kitas stichines nelaimes atrodo labai tolimi. O gal tiesiog galis gali sunkiai patikėti tuo, ką dažniausiai tiesiog mato apokaliptiniuose filmuose.
Lietuvos geologijos tarnybos specialistas Jonas Satkūnas sako, kad nors Lietuvos istorijoje dokumentuotų įrodymų apie mūsų teritorijoje įvykusius žemės drebėjimo epicentrą nėra. Žemės drebėjimų atgarsiai dėl netoli įvykusių epicentrų buvo jaučiami. Ir ne kartą.
Paskutinis stipriausias arčiausiai Lietuvos įvykęs žemės drebėjimas užfiksuotas 2004 m. Kaliningrade. Lietuvoje buvo fiksuoti du 4 ir vėliau 5,3 magnitudžių drebėjimai. Žemės drebėjimo epicentras buvo fiksuotas apie 40 km į pietryčius nuo Kaliningrado. Labai giliai.
Pavojaus žmonėms šis drebėjimas nesukėlė, bet buvo jaučiamas visoje Lietuvoje. Labiausiai Klaipėdos krašte.
„Seisiminius įvykius stebime, tačiau dar nėra sukurta nė vienos patikimos sistemos, kuri padėtų atspėti, kada įvyks žemės drebėjimas. Vietos jau daugiau mažiau žinomos, kur jie galėtų vykti, tačiau kada prognozuoti sunku. Tik įvykus įvykiui Lietuvoje ar gretimose teritorijose galėsime pasakyti, kas įvyko, kokio stiprumo, kokiame gylyje“, – kalbėjo J. Satkūnas.
Specialistas teigė, kad nors rašytiniai šaltiniai nėra užfiksavę, kad Lietuvos teritorija būtų kada tapusi žemės drebėjimo epicentru, vis dėlto yra kraštų, kurie pagal geologinę sudėti panašūs į Lietuvą ir ten drebėjimų yra buvę.
„Taigi su laiku tikimybė didėja, kad Lietuvoje kažkada įvyks 4–5 magnitudžių pagal Richterio skalę drebėjimas“, – pridėjo jis.
O ar Lietuvos teritorijoje esame turėję cunamių? Geologas aiškino, kad jų taip pat yra buvę. Tik labai seniai – prieš 14–16 tūkst. metų.
„Čia gana tolimos geologinės praeities reiškinys. Jis Lietuvos pajūryje buvo užfiksuotas po ledynmečio, kai žemė, atsilaisvinusi nuo ledo apkrovos, labai greitai kilo. Tuomet būta daug seisminių įvykių. Tarp jų ir tokių, kurie sukėlė cunamius“, – pasakojo J. Satkūnas.
Geologas teigė, kad, jei Lietuvoje įvyktų kelių magnitudžių stiprumo žemės drebėjimas ir įvyktų cunamis, jo aukštis galėtų siekti apie 1 metrą.
Vis dėlto per daug baimintis nereikėtų. Kaip 2005 m. žurnale „Geologija“ straipsnyje „Naujausi žemės drebėjimai Baltijos regione ir Lietuvos seisminis monitoringas“ rašo Andrius Pačėsa, Saulius Šliaupa ir Jonas Satkūnas, Rytinė Baltijos jūros pakrantė tradiciškai traktuojama kaip labai žemo seismingumo. Tačiau gretimuose Lietuvai kraštuose žemės drebėjimų būta.
Pavyzdžiui, 1303 m. buvo aprašytas didelis žemės drebėjimas Prūsijoje, kur „tris kartus suvirpėjo žemė drauge su pastatais, kurių retas išliko nesugriuvęs“.
Kaip jau minėta, patikimų šaltinių, įrodančių, kad Lietuvos teritorijoje fiksuotas žemės drebėjimo epicentras, nėra. Tačiau dažniausiai į Lietuvą atkeliauja epicentrų seisminės bangos. 1904 m. Vakarų Lietuvos gyventojai galėjo pajusti III–IV magnitudžių virpesius, po Oslo fjorde įvykusio 5,4 magnitudžių žemės drebėjimo.