Vieną ankstyvo balandžio popietę, kai po visą pasaulį siautė koronavirusas, maždaug mėnesį prieš Kinijai įvedant naują saugumo įstatymą Honkonge, Winnie Yu įsėdo į seną ir apdaužytą balto sunkvežimio kabiną Mong Koke – darbininkų klasės rajone Kaulūne. Žalsvai rudu švarkeliu, juodomis kelnėmis ir bėgimo bateliais vilkinti moteris prisėdo už lentynėlės, į kurią buvo atremtos kopėčios, įrankių dėžė ir keli skėčiai.
32‑ejų slaugytoja ir aktyvistė W. Yu vadovavo Ligoninių vadovybės darbuotojų sąjungos (20 000 narių turinčios sveikatos apsaugos darbuotojų sąjungos) perkėlimui į naujas patalpas, o aš važiavau kartu su ja. Sunkvežimis kirto tankiausiai apgyvendintus rajonus viename tankiausiai pasaulyje apgyvendintų miestų – pro šalį lėkė nušiurę gyvenamieji namai, ant šaligatvio prekystalius pasistatę daržovių pardavėjai, fluorescencinėmis lempomis apšviestos makaronų užkandinės, prabangių laikrodžių parduotuvės ir HSBC banko padaliniai. Sunkvežimiui sustojus prie biurų bokšto optimistišku oficialiu pavadinimu „Tobulas komercinis pastatas“, W. Yu su dviem draugais iššoko lauk ir ėmė traukti iš sunkvežimio panaudotus biuro baldus ir tempti juos prie mažyčio lifto.
28 m² ploto bute su vyru ir trimis katėmis gyvenanti W. Yu sąjungą įkūrė per praeitų metų protestus. Ji – viena iš daugelio pilietinės visuomenės grupių, tarsi grybai pradėjusių dygti po to, kai Pekinui palanki Honkongo vyriausybė pabandė įvesti įstatymą, turėjusį leisti ekstradiciją į Kiniją. Tuo metu W. Yu ilgalaikių planų organizacijai neturėjo. Atrodė, kad įkurti kolegoms gydytojams ir slaugytojams platformą, suteikiančią galimybę priešintis ekstradicijos įstatymui ir raginti miesto vyriausiąją vadovę Carrie Lam paklausyti reikalavimų suteikti žmonėms daugiau laisvių, bus pakankamai ambicingi siekiai. Tačiau prasidėjus Covid‑19 protrūkiui W. Yu buvo įtraukta į dar vieną greičiausiai tik kartą per gyvenimą pasitaikantį įvykį ir padėjo suorganizuoti sveikatos apsaugos darbuotojų streiką, kuriame buvo reikalaujama uždaryti sienas. O tą balandžio dieną sąjungos nariai kėlėsi į nuolatines patalpas – ruoštis ilgai kovai prieš Honkongo vyriausybę ir jos rėmėjus žemyninėje Kinijoje. „Neketiname pastreikuoti ir nustoti, – paaiškino W. Yu. – Ekstradicijos įstatymas buvo paskutinis lašas, bet problemos kaupėsi metų metus – įstatymas tik pažadino per tą laiką susikaupusį pyktį.“
Per kelias nuo to laiko prabėgusias savaites Honkongo gyventojų įniršis tik sustiprėjo. Gegužės pabaigoje, kai JAV ir kitų Vakarų šalių dėmesį buvo nukreipusi pandemija, prezidento Xi Jinpingo vyriausybė paskelbė įvesianti įstatymus, apsaugosiančius nuo „separatizmo, ardomosios veiklos ir teroristinių veiksmų organizavimo ir vykdymo“ Honkongo teritorijoje – žinoma, ką konkrečiai reiškia šie terminai, nustatys komunistų partija. Įstatymas, kurį greitai priėmė automatiškai su partija sutinkantis parlamentas, buvo vienas iš kelių palaipsniui vykdomų, bet nuoseklių priemonių, skirtų sutramdyti Honkongo pasipriešinimą. Nors visos smulkmenos dar nepaviešintos, tikėtina, kad įstatymas pirmą kartą leis mieste veikti žiaurioms vidinėms Kinijos saugumo agentūroms. Be to, gali būti, kad tiek vietinių, tiek užsieniečių branginamą teismų sistemą prižiūrintys Honkongo teisėjai neteks galimybės priimti sprendimų nepriklausomai nuo Pekino.
Honkongo gyventojai nepaprastai įniršo. Demokratiją palaikantis aktyvistas Joshua Wongas planus pavadino „paskutiniu vinimi į Honkonogo autonomijos karstą“ ir „vienos šalies, dviejų sistemų“ kompromiso, turėjusio galioti iki 2047 m., de facto pabaiga. Virusui plintant aktyvistai pakluso nurodymams pasilikti namuose, tačiau dabar vėl grįžo į gatves, kur juos pasitiko ašarinėmis dujomis ginkluoti policininkai. Verslo grupės perspėjo Kiniją, kad apribojus Honkongo laisves jis nebebus toks patrauklus pasaulinėms įmonėms. Vašingtone prezidentas D. Trumpas pareiškė, kad panaikins ypatingas Honkongui suteiktas prekybos sąlygas – o tai galėtų sukelti didžiulę žalą miesto ekonomikai.
Xi Jinpingo veiksmai užbaigė trumpą taikos laikotarpį, kuriuo atrodė, kad Honkongas (kad ir kaip būtų neįtikėtina) tapo viena stabiliausių pasaulio vietų. Protestuotojams įtikinus C. Lam apriboti galimybes atkeliauti į miestą, vėliau su Covid‑19 buvo kovota pavyzdingai – intensyviai atliekant diagnozės testus, sekant užsikrėtusiųjų kontaktus ir izoliuojant įtariamus užsikrėtusiuosius, mieste ligos atvejų skaičius vos peržengė 1 000 (šiek tiek mažesniame Singapūre, kuris laikomas didžiausiu Honkongo konkurentu ir todėl dažnai su juo lyginamas, oficialiai patvirtintų ligos atvejų buvo net 30 kartų daugiau). Mirusiųjų Honkonge tebuvo keturi. Restoranai ir parduotuvės uždarytos nebuvo, o gegužės pabaigoje dauguma darboviečių grįžo į įprastas vėžes – tačiau netrukus pranešė darbuotojams, kad dėl trikdžių transporto sistemoje ir ašarinių dujų rizikos geriau dirbti iš namų.
Nuogąstavimų, kad Honkongas neteks savo pasaulinio miesto statuso, būta ir anksčiau, ypač devintajame dešimtmetyje, kai Jungtinė Karalystė sutiko perduoti miestą visiškai su jo kapitalistinėmis vertybėmis nesuderinamai Kinijai. Tačiau po perdavimo miestas tik sustiprėjo, kaip ir sustiprėjo po 2014 m. keliems mėnesiams didelę miesto finansinio centro dalį sudrumstusio „Skėčių judėjimo“. Tačiau yra rimtų priežasčių manyti, kad šį kartą grėsmė realesnė. Daugelis didžiulės nelygybės ir vienų aukščiausių pragyvenimo išlaidų nukamuotų Honkongo gyventojų mano, kad mūšis jau pralaimėtas.
„Daugelis mano, kad „vienos šalies, dviejų sistemų“ principas žlugo, – kalbėjo W. Yu, mudviem nuėjus atsipūsti į netoli naujos sąjungos būstinės esančią kavinę. – Jauni žmonės neįsivaizduoja ateities Honkonge.“
Honkongas niekada nebuvo valdomas demokratiškai. Valdant Jungtinei Karalystei jam vadovaudavo iš Londono atsiųsti įgaliotiniai, o į vietos gyventojų nuomonę buvo atsižvelgiama tik kalbomis, bet ne darbais. Po karo kurti planai suteikti jam savivaldos teisę taip ir nebuvo įgyvendinti, o 1967 m. komunistus palaikantys protestai buvo išvaikyti naudojant ašarines dujas, o kartais ir tikras kulkas. Tačiau po 30 metų, baigiantis kolonistų valdymui, mieste sukurtas sėkmingai veikiantis hibridinis modelis. Nors teisės dalyvauti rinkimuose buvo ribotos, piliečiai turėjo nemažai teisių į žodžio laisvę ir laisvus susirinkimus bei prieigą prie britiško stiliaus teisinės santvarkos. Verslo srityje dominavusiems milijardieriams verslininkams ir užsienio bankams, siekusiems pasinaudoti nepaprastai greitu Kinijos ekonomikos augimu, tačiau išvengti komunistų partijos kontroliuojamų teismų, ypač svarbi buvo miesto teisinė sistema.
„Vienos šalies, dviejų sistemų“ principu labiausiai norėta apsaugoti padėtį, kuri vertinant pagal Vakarų šalių standartus tikrai nebuvo demokratiška, tačiau buvo arčiau tokio idealo negu už sienos galiojusi sistema. Šiuo principu taip pat duotas nerašytas pažadas, kad Honkongas nebus įveltas į politikos audras, o jo gyventojai galės užsidirbinėti pinigus nepersekiojami nei Kinijos, nei kitų šalių.
Tačiau Kinija neįsipareigojo tokio susitarimo laikytis amžinai. 1997 m. įsigaliojusiame į konstituciją panašiame vadinamajame Honkongo „Pagrindiniame įstatyme“ pažadėta laikui bėgant mieste įvesti visuotines balsavimo teises, tačiau jame numatyta rinkimų sistema daugiau galios davė stabilumą palaikyti norintiems verslo pasaulio atstovams. Iš 1 200 pasižymėjusių vietos gyventojų sudarytas komitetas (kuriame buvo itin gausu Pekinui ištikimų politikų) turėjo rinkti vyriausiąjį miesto vadovą, o pusė vietų naujoje Įstatymų leidėjų taryboje suteikta pramonės grupėms. Kitoje Pagrindinio įstatymo dalyje numatoma, kad Honkongas „pats įves įstatymus, draudžiančius bet kokius veiksmus, skatinančius išduoti Kinijos liaudies vyriausybę, jai kenkti, nuo jos atsiskirti ar kurstyti prieš ją maištus“ ir „uždraus užsienio politinėms organizacijoms ir įstaigoms vykdyti politinę veiklą“. Siekis užkirsti kelią šias sąlygas numatančiam 23‑iajam straipsniui netrukus suvienijo aktyvistus. Po 2003 m. gatvėse įvykusių didžiulių protestų vyriausybė planų įvesti tokias sąlygas atsisakė ir daugiau nė karto rimtai nebandė to padaryti. Nors žemyninės Kinijos dalies valdžios pareigūnai kartais pabandydavo įstatymą atgaivinti ir skųsdavosi Honkongo priešiškumu, jie rimtų veiksmų irgi nesiėmė. Rizika destabilizuoti miestą, Kinijos įmonėms teikiantį palankias kapitalo rinkas, o vyriausiųjų politikų šeimoms – aukštos klasės nekilnojamąjį turtą bei neginčytinas nuosavybės teises, buvo per didelė.
Tačiau 2012 m. Kinijos vadovu tapus Xi Jinpingui, viskas ėmė keistis. Komunistų partija atsiėmė pažadą Honkonge įvesti laisvus rinkimus, taip pradėdama Skėčių judėjimą. Tuo tarpu Xi Jinpingas vadovavo didžiausiems bandymams sutramdyti pasipriešinimą nuo Mao Dzedongo laikų ir įkalino tūkstančius režimo kritikų. Nors tokie jo veiksmai tiesiogiai Honkongo nepalietė, Pekino įtaka vis didėjo. 2015 m. ir 2017 m. Kinijos agentai Honkongo teritorijoje įvykdė du pagrobimus – iš pradžių pagrobė Kiniją kritikuojančias knygas pardavinėjusį knygyno savininką, o vėliau – milijardierių, kuris, pasak laikraščio „South China Morning Post“, buvo apkaltintas finansiniais pažeidimais. Aktyvistai baiminosi, kad mažiau kaip prieš metus C. Lam pristatytas ekstradicijos įstatymas suteiktų galimybę taip atsikratyti daugybės žmonių, o demokratiją palaikantys politikai bei rašytojai ir net su kinais dėl sandorio susipykę verslininkai būtų teisiami žemyninėje Kinijoje. Mieste dėl protestų beveik visiškai sustojus veiklai, C. Lam įstatymo atsisakė.
Nors Kinijos užsienio reikalų ministras Yi Wangas teigia, kad naujasis saugumo įstatymas neturės „jokios įtakos Honkongo gyventojų teisėms ir laisvėms“, panašu, kad jis kur kas platesnis negu ankstesni įstatymai. Praeitais metais vykstant protestams Pekino atstovai ne kartą prilygino aktyvistų veiksmus terorizmui ir be jokių įrodymų tikino, kad demokratiją palaikantį judėjimą kursto užsienio šalys. Kritikų nuomone, tokia retorika reiškia, kad opozicija netrukus taps nusikaltimu.
C. Lam ir jos sąjungininkai teigia, kad neturi pasirinkimo ir įvesti griežtesnes taisykles privalo. Atėjusi išgerti kavos „Mandarin Oriental“ viešbutyje finansų rajono centre konservatyvi įstatymų leidėja Regina Ip tikino, kad dėl Honkongo nestabilumo reikia kaltinti ne Kiniją, o pačius protestuotojus. Ji teigė, kad gatvėse kylančių susirėmimų vaizdai atbaido investuotojus ir gąsdina turistus, o vyriausybė „prieš pradėdama atgaivinti ekonomiką turi susidoroti su politiniais neramumais“. Mums susitikus balandžio viduryje viešbučio kavinė buvo pilna, tačiau prieš įeinant reikėjo užpildyti klausimyną apie sveikatą ir iki atnešant maistą nenusiimti kaukės. R. Ip skundėsi, kad opozicijos politikai vilkina ekonomiškai būtinų įstatymų priėmimą (nors oponentai teigia, kad bando užkirsti kelią prieštaringiems aktams, pavyzdžiui, pasiūlymui kriminalizuoti Kinijos nacionalinio himno „įžeidimą“). „Atvirai pasakius, kalbėti apie susitaikymą sunku, kai atsiranda užkietėjusių protestuotojų, iš esmės nusiteikusių prieš Kiniją, – teigė R. Ip. – Jie nori tik dviejų sistemų, bet nenori vienos valstybės. Tokia nesutarimų esmė. O Pekinui tai nepriimtina.“
Vėlų 2019 m. liepos 1 d. vakarą, kai ekstradicijos įstatymui besipriešinantys protestuotojai įsiveržė į Įstatymų leidėjų tarybos patalpas, pasiturintis 30‑ies metų amžiaus finansų specialistas Jamesas (kuris paprašė neminėti jo pavardės, nes baiminasi atsakomųjų veiksmų) internete pamatė prašymus automobilius turintiems žmonėms išsivežti protestuotojus, kol jų nesuėmė. Vyras šoko į savo „Mercedes SUV“ ir nulėkė į miesto centrą, kur sustojo padėti trims prie tarybos pastato protestavusioms paauglėms. Važiuojant link priemiesčių viena iš jų ėmė nevaldomai kosėti, nes buvo įkvėpusi ašarinių dujų. Jie paskambino mergaitės tėvams ir paprašė jų pasitikti Jameso automobilį. „Vienas iš jų pasakė: „Ačiū, kad parvežėte mūsų dukrą. Mes labai dėkingi“, – prisimena Jamesas. – Tada nesusilaikęs pravirkau. Pasakiau jiems: „Nenusipelniau padėkos. Tai aš turėčiau dėkoti jūsų dukrai.“
Nuo tos akimirkos jis nebenori likti nuošalyje ir stengiasi sudalyvauti kiek įmanoma daugiau protestų. Pirmą kartą jį sutikau praeitais metais, per priešpiečius finansų rajone vykusiame politiniame mitinge, kuriame dalyvavo bankininkai ir teisininkai. Tokia kova prieš valdžią atrodė gana keista. Jamesas, kaip ir daugelis kitų vyrų, vilkėjo dailiai pasiūtu kostiumu, o kai kurios dalyvės šaukti ir mojuoti plakatais susirinko avėdamos nepaprastai aukštais aukštakulniais. Viena vyresnio amžiaus moteris vienoje rankoje laikė „Harrods“ pirkinių maišelį, o kitą laikė aukštai iškėlusi ir išskėtusi pirštus – šis gestas reiškia pritarimą penkiems pasipriešinimo judėjimo reikalavimams, tarp jų ir suteikti amnestiją sulaikytiems aktyvistams bei visuotinę balso teisę. Dauguma protestuotojų dėvėjo kaukes, nes bijojo, kad policijai juos pažinus bus suimti arba atleisti iš darbo.
Vėliau nuėjus išgerti arbatos prabangiame prekybos centre Jamesas savo gimtajam miestui pranašavo liūdną ateitį – pasak jo, neramumai kils nuolat, nes abi pusės nenorės nusileisti ir sutiks nebent sudaryti trumpalaikes paliaubas. „Gatvėse visada bus žmonių“, – tikino jis ir pridūrė, kad taip pat bus ir „daugiau ašarų, kraujo ir mirčių“. Jis tęsė: „Honkongas bus chaotiška vieta. Padėtis bus tokia kaip Tailande prieš 10 ar 20 metų.“ (Tuo metu dviejų priešiškų politinių partijų rėmėjai beveik paralyžiavo Bankoką ir vienu metu net buvo privertę uždaryti oro uostą). O turint omenyje ir saugumo įstatymą, „visiškai nesistebėčiau, jei įmonės nuspręstų iš Honkongo pasitraukti“, – teigė Jamesas.
Nors neįprasta, kad tokie finansininkai kaip Jamesas aktyviai dalyvautų protestuose, tai atskleidžia vieną svarbią tiesą – nė vienas Honkongo verslo pasaulio atstovas negali ignoruoti neramumų. Pavyzdžiui, pagalvokite fizinę vietą, kurioje vyksta protestai. Aktyvistai sutelkė dėmesį į Įstatymų leidėjų tarybos pastatą, kuris įsikūręs visai netoli „Goldman Sachs“, HSBC ir kitų finansų milžinių būstinių. Susirėmimai vyksta prie pat finansininkų durų, o praeitais metais vien einant iki metro stotelės kartais kildavo rizika įkvėpti ašarinių dujų. Taip pat reikia atsižvelgti ir į investuotojų pasitikėjimą. Paskelbus Xi Jinpingo planus didžiausias mieste įsikūrusias įmones vertinantis indeksas „MSCI Hong Kong Index“ smuko beveik 7 proc. Balandžio pabaigoje įmonė „Fitch Ratings Inc.“ vietos vyriausybės kreditingumo įvertinimą sumažino antrą kartą per mažiau kaip metus.
O dar daugiau problemų įmonių vadovams kiltų, jei Honkongas netektų išskirtinio savo statuso kaip tvirtais ryšiais su Kinijos liaudies respublika susijusi, tačiau tuo pačiu nuo jos atskira vieta. Šiuo metu Honkongas JAV įstatymuose turi unikalią poziciją – kol jis laikomas autonomine teritorija, jam netaikomi tokie tarifai, vizos reikalavimai ir eksporto apribojimai kaip žemyninei Kinijai. Jei šios privilegijos iš Honkongo bus atimtos, kaip grasina D. Trumpas, jo patrauklumas pasaulinėms įmonėms gali smarkiai sumažėti.
Kinijos valstybės pareigūnai bandė užtikrinti įmones, kad turi omenyje tik tikras saugumo problemas ir kad naujosios teisinės galios neatsilieps „įstatymais pagristiems užsienio investuotojų interesams ir teisėms“, kaip teigė užsienio reikalų ministras Y. Wangas. Tačiau turint omenyje, kokia neaiški žemyninės dalies teisinė sistema, kokia didelė valstybinių įmonių galia ir koks platus komunistų partijos požiūris į tai, ką galima laikyti grėsme saugumui, jų žodžiai ne itin ramina. „Tokie pokyčiai tiesiogiai nesukelia žalos Honkongo turimam pasaulio verslo centro statusui, nebent nebebūtų galima kalbėti apie Kinijos ekonomikos problemas, – teigia Honkongo mokslų ir technologijos universiteto profesorius emeritas Davidas Zweigas. – Pavyzdžiui, jei kokia nors įmonė nori pradėti pardavinėti akcijas, o jūs pasakote, kad ji tam nepasiruošusi – ir jus apkaltina valstybės išdavyste.“
Praeitą lapkritį apskrities tarybos nariui Andrew Chiu atvykus į Honkongo rytuose įsikūrusį prekybos centrą „Cityplaza“, ant žemės jau buvo daug kraujo. Protestai prieš ekstradicijos įstatymą buvo pačiame įkarštyje, o A. Chiu asistentas perspėjo, kad prekybos centre kilo muštynės. Vyras atskubėjo pabandyti tarpininkauti. Tačiau muštynes pradėjęs vyras, kalbėjęs ryškiu žemyninės Kinijos akcentu, pažino A. Chiu ir puolė. „Maniau, kad jis man smogs, bet nemaniau, kad griebs man už galvos lyg ši būtų kėglių kamuolys ir įkąs man į ausį“, – vėliau papasakojo jis. Vyras nuplėšė didžiąją dalį A. Chiu ausies – liko tik nedidelė odos skiautelė. Gydytojai bandė nuplėštą ausį prisiūti, tačiau nesugebėjo. Užpuolimo vaizdo įrašas išplito internete, o daugelis aktyvistų pasinaudojo juo kaip įrodymu, kokia brutali vyriausybę palaikanti pusė. Tačiau jis atskleidė ir svarbesnį dalyką – kad miestas, kurio gyventojai dar visai neseniai daugiau ar mažiau sutarė, susiskaldė į itin priešiškas grupuotes. „Susirėmimų bus ir daugiau“, – įspėjo A. Chiu. Vyriausybė „bando išgąsdinti demokratiją palaikančius Honkongo gyventojus ir parodyti, kad jei jie nepalaiko Kinijos komunistų partijos, jų laukia dar daugiau smurto.“
Xi Jinpingo vyriausybė ir vietiniai jos rėmėjai kaip galėdami stengiasi išnaudoti šias priešpriešas, kaip pasakytų marksistai. Kai protestuotojai dėl pandemijos negalėjo rinktis gatvėse, Pekino atstovai pakeitė dviejų pagrindinių miestą valdančių vyriausybės agentūrų direktorius ir į jų vietas paskyrė griežtus partijos šalininkus. Vienas iš jų, Xia Baolongas, labiausiai išgarsėjo kampanija iš Kinijos bažnyčių šalinti kryžius. Anksčiau šiais metais Honkongo policija suėmė demokratiją remiančio „Apple Daily“ laikraščio savininką Jimmy Lai ir apkaltino jį dalyvavimu „neteisėtame susirinkime“. Neseniai taip pat suimta didelė demokratijos rėmėjų grupė, tarp jų ir 81‑erių teisininkas Martinas Lee, kuris padėjo parašyti Pagrindinį įstatymą. Kovo mėnesį Kinijos vyriausybė išvarė „New York Times“ ir kitų JAV laikraščių reporterius ir pareiškė, kad šie negalės dirbti ir Honkonge – tai buvo precedentų neturintis apribojimas, pažeidžiantis miesto teisę nepriklausomai spręsti migracijos klausimus.
Honkongą politikos audros ne tik palietė, bet ir aptemdė didžiąją dalį miestiečių gyvenimo. Man teko pasikalbėti su 21‑erių teisės mokyklą ką tik baigusia studente, kuri šitai patyrė savo kailiu. Ji paprašė vadinti ją tik Elaine. Kaip ir daugelis jos bičiulių, ji dalyvavo 2019 m. protestuose. Tačiau kartu su bendramoksliais pradėjus ieškoti darbo, paaiškėjo, kad darbdaviams rūpi ne tik jų išsilavinimas, bet ir politinės pažiūros – kai kas net tiesiai pasiteirauja, kokia jų nuomonė apie prieštaringai vertinamas bylas. Elaine stengėsi atsakyti parodydama savo kompetenciją, kad nuslėptų, jog palaiko demokratinį judėjimą, o iš savo CV ištrynė dvi praktikas: vieną jų atliko pas žymų politiką, kitą – žmogaus teisių apsaugos organizacijoje.
Atrasti pusiausvyrą būtų sunku ir įprastais laikais, tačiau Elaine universitetą baigė kaip tik prasidėjus didžiausiam per visą istoriją nuosmukiui. Ji gyvena 45 m² ploto bute su tėvais ir vyresniąja seserimi, o statybose dirbantis jos tėvas darbo neturėjo nuo pandemijos pradžios. Net jei ir pavyks gauti teisininkės darbą, ji nemano, kad brangiausioje pasaulio būstų rinkoje kada nors galės turėti savo butą. „Tai neįmanoma“, – pareiškė ji.
Ji nepatiria emocijų, kurias turėtų patirti gerai išsilavinusi jauna moteris, pradedanti profesionalią karjerą klestinčiame mieste. „Aš nusiteikusi labai pesimistiškai, – teigia Elaine. – Įtampa tarp policijos, protestuotojų ir vyriausybės vis didėja. Gyventojai jaučiasi bejėgiai.“
— straipsnis parašytas su Josie Wong