Sirijoje vyko karas, tačiau aš pamilau savo draugą Hamzą ir mudu panorome susituokti. Susipažinome Alepo universitete 2011 m., vykstant protestams prieš Basharo al‑Assado režimą, ir kartu matėme, kaip padėtis vis blogėja. Hamza baigė medicinos mokyklą, o aš – ekonomikos studijas, tačiau norėjau tapti žurnaliste ir ėmiau kurti trumpametražius filmus. Mūsų vestuvės buvo nedidelės, bet gražios. Maža svečių grupelė taip garsiai šoko ir dainavo, kad negirdėjome, kaip lauke sproginėja bombos. Nors buvome laimingi, mudu su Hamza nusprendėme, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas turėti vaikų. Buvo 2015‑ieji, ir nors Alepo apsiaustis prasidėjo tik po metų, vyriausybė kontroliavo dangaus erdvę ir šaudė į dalį miesto užėmusius sukilėlius. Atrodė, kad tapti nėščia tokiame chaose būtų beprotybė.
Po vestuvių praėjus trims mėnesiams, radome namus su nedideliu kiemeliu, kurį dievinau ir, nepaisant mus supančių neramumų, ėmiau svajoti apie kūdikį. Buvo labai pavojinga, bet negalėjau liautis galvojusi – ko gi mes laukiame? Gal mus užmuš, o gal turėsime bėgti iš šalies – bet vis tiek norėjau, kad sukurtume šeimą ir pradėtume gyventi taip, kaip svajojome, mieste, kurį taip mylėjome. Juk mudu galėjome Alepui tiek daug padėti: Hamza – dirbdamas gydytoju, o aš – žurnaliste. Nusprendėme, kad susilaukti vaiko būtų ištvermės ir stiprybės išraiška.
Po mėnesio jau laukiausi Samos. Kaip ir visas pasaulio moteris, mane kamavo daugybė klausimų. Ar maitinti krūtimi? Ar iš buteliuko? O ką man reikėtų valgyti? Nuolat ko nors ieškodavau internete. Dar nebuvo prasidėjusi apsiaustis, todėl galėjau gauti daugelį reikalingų dalykų. Tam tikru atžvilgiu niekuo nesiskyriau nuo taikoje gyvenančių ir pirmojo vaiko besilaukiančių moterų. Tačiau daugeliu atžvilgių ir labai skyriausi. Stengiausi visada turėti muzikos telefone. Kai virš galvos imdavo skrieti lėktuvai, paleisdavau dainą, laikydavau telefoną šalia pilvo ir stengdavausi galvoti apie kitus dalykus.
Patirdavau labai daug streso ir labai bijojau, bet tuo pačiu jaučiausi galinga. Pavyzdžiui, filmuodavau žudynes ir matydavau neįsivaizduojamas baisybes, o tada pajusdavau, kaip spardosi Sama ir vėl prisipildydavau jėgų. Mačiau tiek daug mirusių žmonių, tačiau galėjau į pasaulį atnešti gyvybę. Kai kurie draugai sakė, kad išprotėjau, bet man lauktis kūdikio atrodė gera.
Man sekėsi, nes tuo metu gyvenome ligoninėje, kuriai vadovavo Hamza (persikėlėme tenai, kai prasidėjo miesto apsuptis), todėl patarimo galėjau paklausti bet kurio žmogaus. Mūsų bendruomenė buvo labai artima. Man ypač daug padėjo kitos mamos. Vyrai ir moterys skiriasi: kai aš bijau, nerimauju, pykstu ar džiaugiuosi, noriu jausmais dalintis ir juos analizuoti. O Hamza kartais jaučiasi taip pat, tačiau stengiasi į savo jausmus nekreipti dėmesio. Kai kurios mamos turėjo vyresnių vaikų, kurie kasdien užduodavo tūkstančius klausimų apie viską. Kai jie išsigąsdavo, ramindavome juos sakydamos, kad ateis „Baltieji šalmai“ (Civilinės gynybos pajėgos) ir juos išgelbės. Jie buvo tarsi Betmenas ar Žmogus‑voras.
Čia būti dirbančia mama buvo daug labiau neįprasta negu kitose pasaulio vietose. Žmonės buvo pripratę matyti žurnalistes iš kitų šalių, tačiau niekas nesitikėdavo sutikti reportažus darančios sirės, juo labiau nėščios. Jie sakydavo: „Ji žaidžia su kamera“ arba „Esi nėščia ir taip elgiesi?“ Tačiau pamatę, kad aš ne žaidžiu su savo plaukais, o kuriu tikras žinias, kurias rodo per televizorių, jie pradėdavo suprasti, ką noriu padaryti. Be to, galėjau kalbėtis su kitomis moterimis – nešdavausi kamerą ten, kur vyrai eiti negalėdavo.
Kai Samai buvo septyni mėnesiai, sužinojau, kad laukiuosi kitos savo dukros Taimos. Apsuptis buvo kaip niekad intensyvi. Mes vis dar glaudėmės ligoninėje, o lauke nuolat krito bombos. Gyvenome tarsi košmare. Maniau, kad pavargusi ir nesveikuojanti jaučiuosi dėl to, kad kūnas pervargo dėl streso ir prastos mitybos. Antro vaiko turėti neplanavome – buvo tikra katastrofa. Pamenu, kaip vieną popietę keturias valandas prasėdėjau tiesiog spoksodama į baltą sieną. Jaučiausi pasmerkta. Tačiau staiga kažkas pasikeitė. Vėl įsižiebė vilties kibirkštėlė.
Buvome išsaugoję sauskelnių, todėl turėjau neblogas atsargas, tačiau kitos mano pažįstamos mamos naudojo senus skudurus, o su jais buvo nepaprastai sunku. Nebuvo vandens jų skalbti. Nebuvo maisto, jokių maistingų produktų. Iš tiesių jautėmės taip, tarsi išgyventume pasaulio pabaigą. Vieną dieną draugė davė man pomidorą – tik vieną – ir iškart susidūriau su moraline dilema. Ar duoti jį Samai? O gal suvalgyti pačiai, kad padėčiau gimdoje augančiai Taimai?
Abu kartus laukdamasi siaubingai norėjau svarainių. Buvo tikra kančia. Prisimenu, kaip kartą laukdamasi Taimos parašiau žinutę „Facebook“: „Alepo gyventojai, mirštu, kaip noriu svarainių!“ Sulaukiau daugybės atsakymų, net iš nepažįstamų žmonių. Kažkur mieste dar buvo likę svarainmedžių. Kai kas svarainių turėjo šaldikliuose (iš svarainių gaminamas vienas garsus Alepo patiekalas). Į ligoninę atvyko tiek daug svarainiais nešinų žmonių, kad po trijų dienų svarainių turėjau daugiau, negu būčiau galėjusi suvalgyti. Tokie poelgiai išgyvenant pragarą reiškia daugiau, negu galima išsakyti žodžiais.
Kai Samai buvo aštuoni mėnesiai, baigėsi pieno mišiniai. Buvo labai baisu. Net neįsivaizdavau, ar geriau leisti jai valgyti kietą maistą, ar ne. Galų gale leidau jai valgyti tai, ko tikrai nederėjo. Bet kitaip ji būtų mirusi iš bado. Kartą daviau jai pieno, kurio galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Žinojau, kad taip elgtis nereikėtų, bet neturėjau pasirinkimo. Ji negalavo dvi savaites.
Taip pat labai trūko drabužių. Kai Samai buvo šeši mėnesiai, stojo baisus šaltis, bet vienintelis mano rastas švarkelis buvo skirtas dvimečiui vaikui. Ji buvo tokia mažytė, kad skendo didžiuliuose drabužiuose. Nuolatos jaučiausi kalta. Norėjau duoti Samai jos trokštamų žaislų, suteikti jai gražią aplinką, kurios ji nusipelnė. Norėjau nusivesti ją į žaidimų aikštelę. Paprasčiausiai norėjau, kad jos gyvenimas būtų normalus, gražus ir saugus.
Kai kildavo pavojus, dainuodavome jai lopšines, kad nusiramintų. Kartais po ilgų darbo dienų, kai filmuodavau iki vėlumos, grįždavau nepaprastai pavargusi, o Sama būdavo žvali ir norėdavo žaisti. Man labai padėjo draugai. Jie sakydavo: „Duok Samą man. Mes pabūsime su ja, o tu pamiegok!“ Dabar, gyvendama rytų Londone, jų pasiilgstu. 2016 m. gruodį, šešios dienos prieš pirmąjį Samos gimtadienį, kai jau penktą mėnesį laukiausi Taimos, Jungtinėms Tautoms patarus pabėgome iš Alepo. Kartais čia jaučiuosi vieniša, nes nebeturiu tokios artimos bendruomenės.
Karo zonoje viską išgyveni intensyviau. Kaskart pažvelgusi į Samą svarstydavau, ar man teks pamatyti, kaip ji užauga. Kiekviena gyvenimo akimirka galėjo būti paskutinė. Niekad negalėjau atsikratyti tos minties. Ji nuolat mane persekiodavo. Mylėjau savo dukrą kiek tik galėjau, per daug, daugiau, negu per visą gyvenimą gali mylėti bet kuri kita mama. Kiekviena akimirka su ja man buvo brangi. Kartais darydavome ką nors labai kasdieniško, pavyzdžiui, keisdavome sauskelnes arba ruošdavomės miegoti, bet viskas atrodė nepaprasta. Tačiau kai išsigąsdavau, būdavo beveik neįmanoma ištverti. Negalėjau apsiprasti su mintimi, kad visos mano įsivaizduojamos baisybės iš tiesų gali nutikti.
Giliai širdyje esu įsitikinusi, kad Sama suprasdavo, kas vyksta, nes niekad nereaguodavo taip, kaip paprastai reaguotų vaikas. Daugybę kartų lauke vyraudavo visiškas chaosas, o ji ramiai miegodavo. Nerimaudavau, kad bombos ir raketos jai bus įprastos. Tačiau jei norėdavau suteikti sau vilties, pagalvodavau: „Ji nesupranta pavojaus – tai gerai.“ O kartais plyšdavo širdis, nes atrodydavo, kad ji elgiasi ramiai, nes nori, kad mums būtų lengviau.
Dabar Samai beveik ketveri, o Taimai dveji. Dėl to, kad taip gyvenome, abi mano dukros lengvai priima pokyčius – pavyzdžiui, jei pasirodo nauja auklė, jos būna visiškai ramios. Sama – labai nepriklausoma poniutė. Jei ji nori valgyti, neina pas mane ir nesako: „Mama, aš alkana, duok man valgyti.“ Ji nueina, pasiima kėdę ir pati prisitraukia ją prie šaldytuvo. Mes klausiame: „Sama, mažute, ką darai?“ – o ji jau stovi ant kėdės įkišusi nosį į šaldytuvą ir ieško, ko norėtų užkąsti.
Tačiau gyvenimas Alepe jai atsiliepė ir neigiamai. Nuo tada, kai išvykome, ji sapnuoja košmarus ir kartais visą naktį nuolat prabunda. Lankėmės pas terapeutus ir gydytojus, o jie sakė, kad tokios problemos atsiranda todėl, kad ji per maža išreikšti jausmus žodžiais. Jie patarė, ką daryti, kad susikurtume gyvenimo struktūrą ir rutiną – anksčiau to niekada nebuvo. Tai labai padėjo. Visi specialistai tikina, kad traumas išgyvenę dvejų nesulaukę vaikai pasekmes pajunta vėliau. Negalime nuspėti, kas laukia ateityje.
Sama Alepo neatsimena, bet stengiamės, kad jis jai išliktų svarbus, nuolat apie jį kalbame, pasakojame, koks miestas buvo prieš karą. Jei kas nors paklausia, iš kur ji, ji visada atsako: „Iš Alepo, Sirijos“.
Waad al-Kateab kalbino Imogen White
Dokumentinis filmas „Mano dukrai Samai“ Lietuvoje rodomas nuo sausio 10 dienos.