Straipsnio autorius: Šarūnas Rinkevičius
Ultrų susikūrimas Šiaurės Afrikoje
Kasmet UltrasWorld organizuojamuose geriausių pasaulio ultrų rinkimuose nuo 2013 m. Šiaurės Afrikos valstybių atstovai nuolat patenka tarp dešimties geriausiųjų. Prieš septynerius metus 10 vietą užėmė Egipto sostinės Kairo klubo „Al Ahly“ ultros. 2014 m. prasidėjo Maroko šlovės valanda: tąkart 3 vietą užėmė Kasablankos „Raja“ ultros, neseniai pasibaigusiuose 2018 m. rinkimuose likusios 6 vietoje. 2016 m. dešimtuką 4 vietoje papildė „Ittihad Tanger“ ultros, o 2015 m. Kasablankos „Wydad“ fanai apskritai buvo išrinkti geriausiais pasaulyje. Šį Maroko dominavimą paįvairino 2017 m. rinkimai, kai 6 vietą užėmė pastaruoju metu itin aktyvūs Alžyro sostinės „MC Alger“ ultros.
Ultrų pasaulis taip pat neatsiejamas nuo legendomis apipinamų ir ilgamete konkurencija dėl dominavimo mieste tradicijas kuriančių priešpriešų,vadinamų derbiais. Įprastai savo derbiais garsūs miestai yra Buenos Airės, Belgradas, Krokuva, Stambulas, Roma, Atėnai ar Salonikai. Tačiau tik giliai ultrų fenomenu besidomintieji žino, kad dėl kylančio ažiotažo ir sukeliamų jausmų fanų gretose, įspūdingų garsinių kovų tribūnose, gausiai naudojamų vaizdinių priemonių ir tiesiog neįtikėtinos atmosferos tribūnose, šį sąrašą papildė Kairas ir Kasablanka.
Nors ultros Šiaurės Afrikoje yra jaunos, jų kūrimosi ir plėtros tempas buvo labai spartus. Pirmieji šią idėją perėmę fanai 2002 m. buvo tunisiečiai bei alžyriečiai, 2005 m. tą patį padarė marokiečiai, o 2007 m. atėjo ir Egipto eilė. Sudėtinga pasakyti, kiek yra ultrų kiekvienoje šalyje, tačiau manoma, kad vien Egipte jų (ar bent prijaučiančiųjų ultroms) gali būti iki 3 milijonų.
Šios palaikymo kultūros Šiaurės Afrikos valstybėse susikūrimą nulėmė keli faktoriai, tačiau pats šis procesas buvo ilgas. Ilgu jį darė nuolatiniai politikų bandymai apriboti ar visai sustabdyti užgimstančias ultras. Dar 1989 m. ultrų užuomazgos atsirado Libijoje, tačiau šios iniciatyvos greitai atsimušė į Muamaro Kadafio, maniusio, kad organizuoti fanai greitai gali tapti nevaldoma jėga, sieną.
Pažinčiai su ultromis ir šių idėjų sklaidai neabejotiną įtaką turėjo fizinis, politinis ir kultūrinis Europos artumas. Dėl kolonijinės praeities Šiaurės Afrikoje, supaprastintų darbo migracijos įstatymų, kelionių, asmeninių ryšių ar tiesiog televizijų transliacijų iš Europos, ypač Italijos, kur ultrų judėjimai itin gerai išsivystę, futbolu besidomintieji žinojo, kad futbolas yra daugiau nei žaidimas, o stadionuose ir aplink juos susiformuoja kultūra, kuria pastaruoju metu buvo susidomėta ir mokslo pasaulyje.
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad iki ultrų susiformavimo Egipto (ir visos Šiaurės Afrikos apskritai) stadionuose nebuvo nieko. Futbolas čia visuomet buvo populiarus, o stimulą augti suteikė šeštajame dešimtmetyje prasidėjęs masinis Afrikos valstybių nepriklausomybės išsikovojimas. Atsižvelgiant į pakitusias geopolitines realijas, 1957 m. pradėta rengti Afrikos Nacijų taurė, o 1964 m. pradėta organizuoti Afrikos Čempionų lyga. Žvelgiant statistiškai, abiejuose čempionatuose dominuoja Egiptas – Afrikos čempione ši valstybė tapo 7 kartus, o Afrikos Čempionų lygoje Egipto klubai triumfavo 14 kartų (ir dar 8 kartus liko per žingsnį nuo nugalėtojų titulo). Todėl nenuostabu, kad tokios gilios tradicijos bei geri rezultatai atsispindi ir futbolo populiarume. O šis derinys beveik visuomet transformuojasi į vienokio ar kitokio lygio organizuotą fanų judėjimą.
Dabartinis futbolo fanų pakilimas Egipte prasidėjo 2006 m., kai šioje valstybėje įvyko Afrikos Nacijų taurės turnyras, kurį Egiptas ir laimėjo. Jau tada buvo pastebėta, kad futbolo fanai ėmė burtis į grupes ir organizuotai kurti palaikymą. Matant jau pradėjusių organizuotis žmonių mases ir suprantant, kokia tai gali būti galinga jėga, Egipto politiniuose sluoksniuose buvo nuspręsta steigti po futbolo klubų sparnais priglaustus fanų klubus. Juos buvo tikimasi kontroliuoti bei demonstruoti kaip sintezę tarp puikiai futbolą valdančios valstybės ir futbolo fanų.
Nors šie fanų klubai buvo dirbtiniai, „nuleisti iš viršaus“, jie vis tiek pritraukė gausybę fanų ir tapo platforma susiburti ultroms. Ilga laukti nereikėjo: ultros Egipte susikūrė jau 2007 m. Fanų klubuose dirbę asmenys tapo lyderiais, patraukę paskui save į rungtynes ateinantį jaunimą. Pastariesiems labai patiko Egipte taikomoje ultrų koncepcijoje glūdinti protesto forma, pasireiškianti siekiu būti nepriklausomiems ir ginti savo principus bet kokia kaina. Visa tai nuostabiai derėjo su egiptiečių meile futbolui. Tačiau dar didesnę įtaką pačiai ultrizmo filosofijai turėjo dešimtajame dešimtmetyje masiškai pradėjęs plisti internetas, kai įvairiose platformose ėmė burtis bendraminčiai, prisižiūrėję ir prisiklausę įvairių įrašų, užfiksuotų Europos ir Pietų Amerikos stadionuose, bei norintys tai sukurti ir Egipte.
Būti ultra – tai gyvenimo būdas
Kas bent kiek giliau domisi ultrų fenomenu, patvirtins, kad ultrizmas yra gyvenimo būdas, o jį susiaurinti tik iki lankymosi stadione būtų klaidinga. Tai yra emocijos, idėja, draugai, gyvenimas komandos ritmu. Dėl to ultrų aistra kartais prilyginama net religinio lygio jausmams, o priešprieša tarp skirtingų komandų ultrų, ypač iš to paties miesto, yra tokia stipri, kad, pavyzdžiui, Egipte ultros negali būti draugais su priešiškų grupių nariais.
Egipte ši priešprieša atsiremia į ilgametę kovą tarp dviejų Kairo klubų, kurie yra absoliučios, praktiškai viską laiminčios Egipto futbolo ikonos. Statistika tai patvirtina: „Al Ahly“ 40 kartų tapo Egipto čempionu ir laimėjo 8 Afrikos taures, „Zamalek“ laimėjo 12 Egipto čempionatų, 32 kartus liko antras bei laimėjo 5 Afrikos čempionatus. Egipte egzistuoja ir daugiau ultrų ir įvairios komandos nuolat patenka tarp trijų stipriausiųjų čempionate, tačiau Egipto priešprieša tarp ultrų yra apibrėžiama būtent tarp Kairo „Al Ahly“ klubo „Ahlawy Ultras“ ir „Zamalek“ klubo „White Knights Ultras“.
Kiekvienas šių komandų susitikimas tapdavo tikra drama, o šias dramas lydėdavo ne tik didžiulis susidomėjimas, bet ir daugybė skandalų. Siekiant, kad jokia komanda neturėtų net teorinio pranašumo, rungtynės būdavo rengiamos neutraliame Tarptautiniame Egipto stadione Kaire. Teisėjus būdavo stengiamasi pakviesti iš užsienio manant, kad bet kuris vietinis teisėjas vis tiek išliks šališkas ar tiesiog neatlaikys milžiniško spaudimo. Tačiau ne visuomet šios pastangos pakviesti užsienio teisėjus būdavo sėkmingos – neretai nutikdavo taip, kad Europos futbolo federacijos nenorėdavo siųsti savo teisėjų motyvuojant itin aukštu nesaugumo lygiu. Ir tai nebuvo tik įtarumas, kadangi praktiškai kiekvienas Egipto „Premier“ lygos turas pasibaigdavo mažesnio ar stambesnio mąsto neramumais, o derbis iš principo visuomet yra padidintos rizikos faktorius. Tačiau ši, jau legendine tapusi, priešprieša taip pat įkvėpdavo ir nuostabų vaizdą tribūnose bei sutraukdavo į stadionus galybę žmonių. Šiame derbyje yra užfiksuotas ir Egipto aukščiausios lygos lankomumo rekordas, kai rungtynėse apsilankė 120 000 žiūrovų.
Abiejų klubų istorija prasidėjo prieš šimtmetį: „Al-Ahly“ klubą įkūrė Egipto nacionalistai studentai 1907 m. Tai buvo pirmasis išskirtinai egiptietiškas klubas Egipte, o europiečiai neprisidėjo nei prie jo kūrimo, nei prie valdymo. Tuo metu „Zamalek“ klubą 1911 m. įkurė belgų teisininkas George Marzbach. Klubas neatstovavo jokios konkrečios etninės, religinės ar socialinės grupės, buvo teigiama, kad jis yra visų.
Šiandien jau sudėtinga pasakyti, kaip tampama vienos ar kitos komandos ultra. Pasikeitė gyvenimo specifika ir gyvenamoji vieta ar socialinė padėtis nebėra esminiai faktoriai, lemiantys prisirišimą. Kaip pasakytų daugelis ultrų, tam tikros komandos fanu tiesiog tiesiog užaugama. Arba gimstama. Aktyviausiai šiame judėjime dalyvauja jaunimas, kurio procentaliai yra daugiausia, tačiau tribūnose galima atrasti ir ne tik moksleivių ar studentų, o religinės tapatybės svarba čia išblunka ir viskas paskęsta komandos spalvose.
Ultrų koncepcija kristalizuotis Egipte pradėjo dar 2000 m. Šio judėjimo krikštatėviu Egipte neretai vadinamas Mohammed Gamail Besheer, parašęs Kitab al-Ultras (arab. ultrų knyga), buvo nusistatęs prieš korupciją ir prieš žmogaus teisių pažeidimus. Jis nepriskyrė savęs prie konkrečių politinių jėgų, todėl ir šiandien labai sudėtinga nurodyti Egipto (o ir apskritai visos Šiaurės Afrikos) ultrų politinį pozicionavimą. Ultras vienija meilė klubams ir, žinoma, Egiptui. Tai lyg ir darytų juos dešiniaisiais, bet Egipto ultrų veikloje atrandama gausybė anarchizmo elementų. Daugelis anonimiškai kalbintų Egipto ultrų teigė, kad priešais jie laiko spaudą, modernias futbolo institucijas ir teisėsaugos organus, o labiausiai nekenčia neteisingumo. Nors ultros visuomet deklaruoja apolitiškumą, o autoritetų nepripažįsta jokių, hierarchija Egipto ultrų bendruomenėse labai svarbi. Ultros Egipte išties sukūrė savotišką sintezę tarp anarchizmo ir dešiniųjų idėjų. Šį fenomeną būtų galima pavadinti tam tikru anarchistiniu nacionalizmu, kurio idėjinė atrama atsiremdavo į norą „grąžinti futbolą žmonėms“, meilę Egiptui ir protestą prieš sistemą ir nusistovėjusią politinę ir socialinę tvarką.
Nors Egipte buvo perimta daugelis visame pasaulyje egzistuojančių ultrų judėjimų praktikų, tačiau čia neišsivystė chuliganų grupės, kurioms lankymasis rungtynėse nėra prioritetas. Priešingai, buvo nuspręsta laikytis bene esminės ideologinės ultrų koncepcijos – būti su komanda visur ir visada, nepaisant nieko. Šioje koncepcijoje būtent rungtynės tampa pagrindine erdve reikšti savo idėjas. Kiekvienam mačui būdavo ruošiami plakatai su tam tikru pareiškimu ar nuomone, apie tuo metu aktualius klausimus, gausiai naudojama pirotechnika, dainuojamos dainos, o prie šio organizacinio aktyvo jungdavosi susirinkusieji į stadioną. Stebint video medžiagą iš Šiaurės Afrikos, galima išvysti, kad į palaikymą įsitraukia visas stadionas, todėl kartais išties tampa sudėtinga suprasti kiek stadione yra ultrų. Šiems vadovauja nugara į aikštę atsisukęs užvedantysis capo, besirūpinantis kuo energingesniu ir garsesniu komandos palaikymu. Vienas buvęs „Ultras White Knights“ narys teigė, kad žmonės būtent dėl ultrų sukurtos atmosferos ir eidavo į stadionus, o uždraudus ultras mirė ir Egipto futbolas. Galbūt tai skamba kiek patetiškai, bet šis teiginys turi realų pagrindą; tai tikrai patvirtins kiekvienas, gyvai matęs ką reiškia pilno ir garsiai bei organizuotai dainuojančio stadiono magija.
Ultrų vaidmuo Arabų pavasaryje
2010 m. pabaigoje Tunise kilusi protestų banga labai greitai apėmė visą Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regioną. Ši per 30 valstybių apėmusi banga buvo pavadinta Arabų pavasario vardu. Protestų priežastys buvo tokios įvairios ir priklausomos nuo konkrečios valstybės specifikos, kad vienintelis bendras apibūdinimas būtų „nepasitenkinimas esama situacija“. Egipte protestai prasidėjo 2011 m. sausio 25 d. Kairo Tahrir aikštėje. Likus kelioms dienoms iki Egipto istoriją pakeitusių įvykių pradžios, tiek „Ahlawy“, tiek „White Knights Ultras“ Facebook paskyrose buvo paskelbta, kad ultros laikosi apolitiškos pozicijos ir nedalyvaus planuojamose demonstracijose organizuotai, tačiau ultroms nėra draudžiama dalyvauti protestuose ir tai yra asmeninis apsisprendimo klausimas, neatspindintis oficialios ultrų pozicijos.
Sausio 25 d. Tahrir aikštėje ultrų susirinko daug. Nors konkrečių skaičių nurodyti praktiškai neįmanoma, remiantis informacinėmis nuotrupomis galima bandyti susidaryti aiškesnį vaizdą. Pavyzdžiui, „White Knights“ smulkesnių grupių lyderiai teigė, kad demonstracijose dalyvavo apie 75 proc. jiems žinomų šioms grupėms save priskiriančių asmenų. Tyrimuose kalbinti ultros (su spaudos atstovais jie beveik nesikalba ir į juos žvelgia įtariai, todėl tik vis gausėjanti akademinė literatūra suteikia galimybę susikurti aiškesnį vaizdą) romantiškai teigė, kad meilė laisvei ir Egiptui buvo esminės priežastys, išvedusios juos į gatves. Kad tai nėra tik žodžiai, parodė aršiausių Egipto oponentų „Ahlawy“ ir „White Knighs“ ultrų veiksmų koordinavimas gatvių mūšių su policija metu.
Tačiau tokį priešų susitaikymą įkvėpė ir pragmatizmas siekiant pasinaudoti atsivėrusia proga ir pareikšti apie save.
Ikirevoliuciniame Egipte ultrų judėjimas spaudoje buvo nušviečiamas neigiamai, jiems nuolat buvo metami kaltinamai dėl neramumų kėlimo. Jau tuo metu pradėjo bręsti idėja pašalinti ultras iš stadionų, o tai, savo ruožtu, siutino ultras. Prasidėjo nuolatiniai ultrų susirėmimai su policija ir pradėjo augti abipusis pyktis, todėl atsitiktinio tarpusavio smurto tarp ultrų ir policijos pajėgų buvo vis daugiau. Realiai jis pasireikšdavo kiekvieną savaitę per Egipto „Premier“ lygos rungtynes.
Tačiau tokia rūsti bei negailestinga aplinka užaugino smurto nebijančių ultrų kartą, o tai tapo tikra dovana revoliucionieriams gatvėse. Ultros smurtą matė ne kaip kažką, kas kelia baimę ir įjungia savisaugos instinktą, o tik kaip vieną iš iššūkių, su kuriuo tenka susidurti gyvenime. Šis atsparumas smurtui suvaidino labai svarbų vaidmenį protestų metu ne tik nuverčiant Hosnį Mubaraką, bet ir vėlesnėse demonstracijose, kai buvo reikalaujama pabaigti karinį valdymą ir surengti rinkimus, ar protestuojant prieš Mohamadą Mursį.
Kai protestų metu saugumo pajėgos imdavo malšinti kilusias aistras, ultros, pratusios prie tokių kovų su policija, neatsitraukdavo. Tuo metu jie jausdavo ne baimę, o tik norą eiti toliau. Vėliau ne vienas protestų dalyvis rašė, kad tais momentais, kai kildavo panika tarp paprastų protestuotojų, visi pažvelgdavo į ultras ir matydavo, kad pastarieji žino, ką daryti. Todėl opozicionieriai pradėjo ultras vadinti revoliucijos herojais. Tai buvo labai gerai organizuota žmonių masė, kuri tuo pačiu buvo ir labai artima. Tarp ultrų susiformuoja itin artimi santykiai, todėl tai tik dar labiau padidina motyvaciją sudėtingose situacijose, kai ultros jaučia ne tik idėjinį impulsą, bet ir tarpusavio asmeninį palaikymą. Manoma, kad protestuose ultros buvo antra geriausiai organizuota ir motyvuota organizacija, nusileidusi tik Musulmonų brolijai.
Apribojimų bandymai
Galutinai ultros pasitraukė iš gatvių tik po 2013 m. birželio 30-osios perversmo, tačiau tuo metu labiau nei valstybėje vykę politiniai įvykiai juos ėmė dominti jų pačių likimas. 2012 m. vasario 1 d. Port Saide vykusios rungtynės tarp vietos „Al Masry“ ir Kairo „Al Ahly“ klubų įėjo į istoriją kaip kruviniausias mačas Egipto istorijoje. Tą kartą stadione susirinko daugiau nei 13 000 žiūrovų. „Al Ahly“ šias rungtynes pralaimėjo 1:3, o po pergalės „Al Masry“ fanai pasileido į aikštę ir užpuolė „Ahlawy“ ultras, kurių buvo atvykę per 1300. Kilusio konflikto metu žuvo 74 žmonės, o sužeistųjų skaičius siekė beveik tūkstantį. Skaičius 74 tapo tapo vienu iš „Ahlawy“ ultrų įvairiomis progomis naudojamų simbolių, dažnai sutinkamų ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir Kairo gatvėse.
Kaltininkų paieškas lydėjo skandalai. „Ahlawy“ ultros kaltino policiją susimokius su „Al Masry“ fanais bei teigė, kad skirtingų komandų fanus skyrė tik viena saugumo pajėgų linija, o kai „Al Masry“ fanai pasileido per aikštę, apsauga šių praktiškai nestabdė. „Ahlawy“ ultros taip pat teigė, kad stadiono vartai buvo užverti ir jie negalėjo pabėgti iš stadiono, todėl buvo užspausti kampe be galimybės atsitraukti, o tai padidino aukų skaičių. „Al Masry“ fanai bei policija tokias kalbas neigė.
2012 m. kovo 10 dieną buvo nuspręsta čempionatą nutraukti. „Al Masry“ komanda buvo dvejiems metams pašalinta iš visų oficialių turnyrų, o į „Premier“ lygą sugrįžo tik užpernai. Port Saido stadione apskritai buvo uždrausta bet kokia veikla trims metams. Tačiau „Ahlawy“ ultros manė, kad tai yra per švelni bausmė, todėl ėmė rengti protestus siekdami jurisdikcinio teisingumo. Ir Egipto teisėsauga į tai sureagavo: 2013 m. sausio 26 d. 20 asmenų, teismo sprendimu pripažintų atsakingais už Port Saido įvykius, buvo įvykdyta mirties bausmė, o kovo mėnesį dar keliolikai asmenų buvo skirtos įkalinimo iki gyvos galvos bausmės. Tai tapo švente Kaire, tačiau ir ji netrukus buvo sudrumsta. Atnaujinus čempionatą 2013 m. vasario mėnesį, įsigaliojo draudimas žiūrovams lankytis stadionuose. Tiesa, šis draudimas negaliojo Afrikos Čempionų lygos mačuose, kur ultros ir toliau organizavo komandos palaikymą.
2015 m. buvo pamėginta grąžinti žiūrovus į stadionus. Tačiau vasario 8 d. Kairo „Birželio 30-osios“ stadione prieš mačą tarp „Zamalek“ ir ENPPI (dar kitaip pravardžiuojamo naftos klubu) tarp policijos pajėgų ir „White Knights“ ultrų kilo muštynės. Policija panaudojo ašarines dujas, o bandymai ištrūkti iš stadiono bėgant nuo dujų ultroms buvo nesėkmingi – vartai buvo uždaryti, todėl žuvo 22 žmonės. Įvykio vertinimo versijos skiriasi: policija kaltino ultras viešosios tvarkos pažeidimais ir siekiu patekti į stadioną be bilietų, ultros, savo ruožtu, socialiniuose tinkluose rodė įsigytus bilietus ir kaltino policiją provokacijomis siekiant dirbtinai sukelti muštynes ir demonizuoti ultras.
Po to ir vėl kilo skandalai, tačiau šioje istorijoje tuo metu iškilo dar viena įdomi figūra – „Zamalek“ klubo vadovas Mortada Mansour, kurio santykiai su ultromis buvo labai blogi dar nuo Hosnio Mubarako laikų. Tuomet žymus Egipto teisininkas, dabartinis parlamento narys, vadino ultras narkomanais ir kaltino terorizmu bei siekiu jį nužudyti. 2014 m. kovo 29 d. jis tapo „Zamalek“ klubo vadovu. Ultros šią naujieną pasitiko labai niūriai. Šiuose itin sudėtinguose santykiuose įtampa kulminaciją pasiekė 2014 m. rugsėjį, kai „Zamalek“ fanai metė į Mansour, kaip teigiama, maišą su šlapimu. Mansour kreipėsi į teismą dėl ultrų veiklos uždraudimo, tačiau teismas delsė nagrinėti atvejį.
Tačiau tendencija Egipte jau buvo akivaizdi – buvo siekiama apriboti ultrų veiklą, o atvėjo nagrinėjimas prasidėjo tik po penkto kreipimosi į teismą. Įdomu, kad skandalinga ir prieštaringa istorija čia nesibaigia. 2018 m. Mansourui, po komentarų apie Afrikos futbolo konfederacijos vadovus, metams buvo uždrausta lankytis visose futbolo rungtynėse.
2015 m. gegužės 16 d. ultros buvo apkaltinti riaušių ir smurto kurstymu, o Egipto ypatingų reikalų teismas nusprendė uždrausti bet kokią ultrų veiklą tiek stadione, tiek ir už jo ribų. Ultros spaudoje iš „revoliucijos herojų“ virto „chaoso agentais, kuriuos reikia izoliuoti“. Beje, žiniasklaida informavo, kad ultros buvo ne tik uždraustos, bet ir paskelbtos teroristinėmis organizacijomis, nors advokatai šią formuluotę neigė teigdami, kad tiesioginės nuorodos į paskelbimą teroristine organizacija nebuvo.
2018 m. rugsėjį Egipte, motyvuojant „pavyzdiniu fanų elgesiu per draugiškus mačus“, vėl buvo imta leisti žiūrovus į stadionus. Kol kas rungtynėms galioja 5000 žiūrovų apribojimas su sąlyga, kad ultros nepateks į stadionus. Siekiant kontroliuoti sugrįžtančius fanus, norint patekti į stadioną, būtina užregistruoti savo pavardę, adresą, darbovietę. Reaguodamos į tokią ultroms nepriimtiną kontrolę bei nuolatinius teismų procesus, dar 2018 gegužę „Ahlawy ultras“ ir „White Knights“ sudegino savo vėliavas, o šis simbolinis aktas reiškia ultrų veiklos pabaigą. Buvo paaiškinta, kad „taip daroma dėl narių ir bendruomenės saugumo, o palaikymas bus tęsiamas ir toliau“, tačiau išsamesnių komentarų nebuvo.
Akivaizdu, kad ultros yra idėja ir gyvenimo būdas, kurios neatsitraukė nuo savo palaikomų komandų. O tai simbolizuoja viena iš „White Knights“ dainų, kurioje pateikiama egiptietiškojo ultrizmo filosofija, itin taikliai atkartojanti visų pašnekovų interviu metu ištartus žodžius:
„Gyvenimas man buvo tik jėga ir pinigai
Arba lipti per žmones, arba vogti ir tapti verslininku
Bet tuomet pasirodė ultros ir nušvietė mano kelią
Jie mane perkėlė į fantazijų pasaulį
Jie man padėjo pamiršti gyvenimo problemas.“