Kaip karas pakeitė Charkivą: rusakalbio miesto neįvertino ne tik Rusija, bet ir pati Ukraina

Julijos Rebenko rankos buvo kruvinos, tačiau šios merginos, priešingai nei Ledi Makbet, haliucinacijos nekamavo. Greitas mąstymas pirmakursę psichologijos studentę išgelbėjo nuo gresiančios mirties. Vos išgirdusi pirmuosius smūgius, jauna moteris perbėgo iš savo buto virtuvės į vonios kambarį. Kai gegužės 26-osios popietę artilerijos šoviniai pasiekė jos butą Šekspyro gatvėje ir, perskrodę kaštonus, nusileido už lango, J. Rebenko nuo smūgio skyrė dvi sienos. Ji patyrė tik nedidelių sužalojimų. O štai mažiausiai devyni kiti gyventojai atsidūrė morge.

Dina Kirsanova, netoli Rugpjūčio 23-osios metro stoties esančio pieno produktų kiosko pardavėja, danguje suskaičiavo mažiausiai 15 raketų, paleistų į metro – pagrindinį rusų taikinį. Anot moters, ukrainiečių oro gynybos sistemos daugumą šių raketų numušė, tad buvo išvengta dar didesnių aukų: „Žiauru yra per silpnas žodis . Čia juk nėra jokių karinių objektų. Tik paprasti žmonės, bandantys išgyventi.“

Atsinaujinę išpuoliai prieš Charkivo miestą yra dalis to, kas vis labiau panašėja į antrąjį karo etapą.