Už tai, kad egzistuoja dabartinė Europa, reikia dėkoti Jungtinėms Valstijoms. JAV Europoje kovėsi dviejuose pasauliniuose karuose, JAV diplomatija padėjo susikurti junginiui, vėliau tapusiam Europos Sąjunga, JAV ginklai padėjo vakarų Europai apsiginti nuo sovietų invazijos, JAV valstybės veikėjai vadovavo Vokietijos suvienijimui. Tačiau dabar sakydamas dramatišką kalbą europiečiams Prancūzijos prezidentas įspėjo, kad JAV nori Europą apleisti. Jis teigė, jog senasis žemynas „atsidūrė ant bedugnės krašto“. Pasak jo, jei Europa neprabus, „nebekontroliuosime savo likimo“.
Duodamas interviu „The Economist“ savo kabinete, Eliziejaus rūmuose, E. Macronas kalbėjo pasitelkdamas apokaliptinius įvaizdžius. Pasak jo, transatlantinei sąjungai NATO „pažeistos smegenys“, todėl Europa savo karines pajėgas turi pradėti vystyti pati. ES save laiko tik atvira rinka, tačiau privalo tapti ir politiniu bloku, turinčiu suderintą technologijų, duomenų apsaugos ir kovos su klimato kaita politiką. Buvę Prancūzijos prezidentai taip pat yra tvirtinę, kad Europa negali pasitikėti JAV ir turėtų kliautis Prancūzija, tačiau negalima teigti, kad E. Macronas tiesiog kartoja jų žodžius. Jis tiki, kad JAV ir Europa turi bendrų interesų ir nenuilsdamas stengiasi palaikyti gerus santykius su prezidentu Donaldu Trumpu. Vis dėlto jis tvirtina, kad JAV pirmą kartą turi prezidentą, kuris „nepalaiko mūsų Europos projekto idėjos“. Be to, net jei jo ir neišrinks antrajai kadencijai, šias dvi senas sąjungininkes gali atskirti istorinės jėgos.
JAV prioritetai keičiasi. Su Azija suartėti norinčiam prezidentui Barackui Obamai nusprendus nebausti už cheminių ginklų panaudojimą Sirijoje darėsi aišku, kad JAV praranda susidomėjimą Artimaisiais Rytais. O D. Trumpo sprendimas apleisti sąjungininkus kurdus ne tik sustiprino šį įspūdį, bet ir sumenkino NATO poziciją. JAV apie sprendimą neįspėjo savo sąjungininkių, o NATO narė Turkija nieko nelaukdama įsiveržė į Siriją. „Turime pripažinti, – teigia E. Macronas, – kad mums iškilo tiek strateginė, tiek politinė problema.“
Paklaustas, ar jis tikras, kad šiandien vienos NATO narės užpuolimas būtų laikomas visų NATO narių užpuolimu (tai svarbiausia sąjungos patikimumą užtikrinanti idėja), prezidentas atsakė, jog nežino. Jis pripažįsta, kad NATO operacijos vykdomos sėkmingai, tačiau prašo Europos „iš naujo apgalvoti, kas yra NATO, žvelgiant iš JAV įsipareigojimų požiūrio taško.“
Pasak jo, Europa dar nesuprato, koks sunkus uždavinys jos laukia. Ji vis dar elgiasi su pasauliu taip, tarsi taikai palaikyti užtektų vien komercijos ir prekybos. Tačiau pasaulinę prekybą užtikrinanti JAV ima rodyti protekcionistines tendencijas. Stiprėja autoritarinės pajėgos – įskaitant ir prie Europos sienų esančias Rusiją bei Turkiją. Kinija ir JAV leidžia didžiules sumas dirbtiniam intelektui, kurį laiko būtina karinės galios dalimi, o ES pernelyg daug svarbos teikia pramonei. E. Macronas perspėja, kad lėta ir nepraktiška Europa turi atmerkti akis ir pasiruošti gyventi sudėtingesniame ir negailestingesniame pasaulyje.
Tokios pranašystės labai niūrios, ypač iš centristinių pažiūrų Europos politiko ir prisiekusio tarptautinio bendradarbiavimo rėmėjo lūpų. Tačiau jo žodžiai netikėtai gerai apgalvoti ir, bent paties E. Macrono nuomone, turėtų paraginti imtis veiksmų. Iš europiečių prezidentas laukia nepaprasto masto pokyčių.
Pavyzdžiui, pažvelkime į gynybą. E. Macronas tikisi, kad jo naujoji „Europos intervencijos iniciatyva“ ir ES Europos gynybos fondo remiama Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo programa padės integruoti karines operacijas ir didinti Europos pajėgumą, taip netiesiogiai paklojant pamatus Europos gynybai po NATO. Tačiau jie būtų itin silpni. JAV pasitraukimas paliktų daugybę spragų tokiose srityse kaip priešlėktuvinė ir priešraketinė gynyba, stebėjimas ir žvalgyba bei degalų atsargų papildymas ore. Jos karinis biudžetas dvigubai didesnis už visų kitų NATO šalių kartu sudėjus. O Europos vyriausybės spragų pildyti nenorės, nes turi kitų prioritetų. Todėl galbūt lengviau būtų NATO pakeisti, kad ši galėtų tiek ginti Europą, tiek būti naudinga JAV.
Be to, nereikia pamiršti diplomatijos. E. Macronas mano, kad Europa savo įtaką pasaulyje didinti gali tapdama tarpininke tarp dviejų stipruolių – JAV ir Kinijos. Jos uždavinys būtų „neleisti visam pasauliui užsiliepsnoti“. Pirmasis žingsnis būtų sutvirtinti regioną atkuriant santykius su Rusija – pasak jo, tokia užduotis galėtų trukti gerą dešimtmetį.
Tačiau kad to pasiektų, ES turi vieningai siekti tikslo, o tokio vieningumo pasiekiama retai. Dauguma jos narių linkusios karines pajėgas laikyti ne tokiomis svarbiomis kaip į žmogaus teises ir komerciją sutelkta užsienio politika. Kaip įrodo E. Macrono pasiūlymas dėl Rusijos, politika kartais reikalauja bendrauti su žmonėmis, kurių poelgius smerkiame. Jo nuomone, kad būtų išsaugotos europietiškos vertybės, būtina vykdyti praktinę, o ne moralinę politiką. Tačiau neaišku, ar su tuo sutiktų kiti Europos vadovai.
Galų gale lieka pramonės politika. E. Macronas nori, kad valstybė priimtų strateginius sprendimus dėl svarbiausių technologijų, ir remia politiką, kuria siekiama ugdyti Europos rinkos lyderius. Tačiau taip linkstama finansus ir sutartis skirti politinių ryšių turinčioms jau dabar pirmaujančioms įmonėms. Geresnis metodas yra sukurti klestinčią technologijų ekosistemą – skatinti didesnę konkurenciją. Tačiau jei E. Macronas šios minties nepalaikys, kodėl turėtų palaikyti kiti?
ES veikimo principas unikalus – tai taiką palaikantis susitarimas tarp valstybių be vieno vadovo. Tačiau kaip priversti 27 valstybes (ir išeiti besiruošiančią Jungtinę Karalystę) susitarti kurti veiksmingas karines pajėgas ir dar įtikinti Europos priešus, kad jos tikrai bus panaudotos? E. Macrono kritikai purkštauja, kad jis „apsvaigo nuo valdžios“. O kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Lenkija ir Baltijos šalys, pasiūlius išsiskirti su JAV ir siekti geresnių santykių su Rusija, labai sunerimtų. Kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Italija ir Ispanija, pernelyg užsiėmusios vidaus reikalais, kad galėtų galvoti apie didžiulius pasaulinius planus.
Praeityje nepraktiški raginimai priversti Europą didinti savo įtaką pasaulyje pasirodė esą tik tušti žodžiai. Tačiau, pasak E. Macrono, šįkart viskas turi būti kitaip. Jis prašo savo kolegų valstybių vadovų įsivaizduoti, kaip Europa išgyvens pavojingame pasaulyje be tvirtos sąjungos su JAV. Kaip jie susitvarkytų su Rusija, religiniu fundamentalizmu ir konfliktais Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje bei autoritarine Kinija? Jo klausimai nusipelno atsakymo.