UPS ir kitoms siuntimo paslaugas teikiančioms įmonėms tai – džiugi žinia po švenčių. Tačiau visiems kitiems milijonai siuntinių tampa rimta problema. Vieno neseniai atlikto apytikrio paskaičiavimo duomenimis, dėl jų vien JAV susidaro maždaug 2,5 mlrd. kg į sąvartynus keliaujančių atliekų, o į atmosferą papildomai išmetama 15 mln. tonų anglies dioksido. Nors šiuo metu daugelis vartotojų ir įmonių gerai apsvarsto savo pasirinkimus atsižvelgdami į jų poveikį aplinkai, internetinė prekyba kelia nematomą ekologinę krizę.
Žinoma, garantija, kad pinigai bus grąžinti – tokia pat sena kaip ir mažmeninė prekyba, o dauguma legendinių įmonių puikią reputaciją įgijo todėl, kad visada jos laikėsi. Privalumų tokia politika teikia ne tik klientams – už savo prekes atsakantys pardavėjai irgi išlošia, nes gali tikėtis daugiau parduoti. Daugiau kaip šimtmetį lauko prekėmis prekiaujančios „L.L. Bean Inc.“ taikytas pasiūlymas prekes grąžinti neribotą laiką padėjo įmonei suklestėti. Neseniai atlikti internetinių įmonių tyrimai taip pat atskleidžia, kad matoma koreliacija tarp negriežtos grąžinimo politikos ir bei dažnesnių grąžinimų ir gausesnių pirkinių. Dar 2010 m. batų pardavėja „Zappos.com“ gyrėsi, kad geriausi įmonės klientai prekes grąžina dažniausiai.
Tačiau bėdų kyla dėl to, kad klientai prekių kasmet grąžina vis daugiau. 2018 m. amerikiečiai grąžino 10 proc. pirkinių, kurių vertė siekė 369 mlrd. dolerių – 8 proc. daugiau, negu prieš dvejus metus. Jaunesni pirkėjai ypač dažnai internetu pirktas prekes laiko tarsi išsinuomotomis arba perka drabužius tik norėdami pasimatuoti, o netinkančius ar nepatinkančius grąžina. Tokia tendencija matoma visame pasaulyje – Švedijoje kai kurių prekių grąžinama iki 60 proc.
Logistinė grąžinimų našta tokia didelė, kad norint su ja susidoroti net atsirado nauja nereikalingus daiktus surenkanti pramonės šaka. Tačiau svarbesnės gali pasirodyti pasekmės aplinkai. 2017 m. parduotuvėms priimti grąžinamas prekes padedanti įmonė „Optoro Inc.“ paskaičiavo, kad tik 10 proc. jos surenkamų grąžinamų prekių vėl atsiduria parduotuvių lentynose. Dalis jų parduodama nukainotų prekių pardavėjams, perdirbėjams arba atiduodama labdarai, tačiau dėl didelės prekių transportavimo, rūšiavimo ir perpakavimo kainos milijardai kilogramų prekių keliauja į sąvartynus ir deginimo krosnis.
Dar blogiau, kad norint nugabenti gaminius iš nepatenkinto kliento namų į galutinį tikslą, į atmosferą išmetama daug anglies dioksido. O kadangi internetu perkamos prekės grąžinamos daug dažniau, negu perkamos tradicinėse parduotuvėse, išmetamo anglies dioksido kiekis dar didesnis, negu būtų perkant prekes įprastai. Vieno skaičiavimo duomenimis praeitais metais JAV išsiųsta 165 mlrd. siuntinių ir sunaudota tiek kartono, kad jam pagaminti reikėtų maždaug 1 mlrd. medžių. Nors tokios įmonės kaip „Amazon.com Inc.“ ima naudoti tvaresnes pakuotes, grąžinamos prekės ir toliau didins jų sunaudojamų išteklių kiekį.
Įtikinti klientus ir pardavėjus šios praktikos atsisakyti bus nelengva. Lengviausiam sprendimui (uždrausti prekes grąžinti už dyka) greičiausiai bus smarkiai prieštaraujama. Tačiau gali padėti ir kitokios priemonės. Pavyzdžiui, įmonės gali pradėti ant grąžinamų prekių pakuočių klijuoti lipdukus, nurodančius, kiek anglies dioksido išmetama grąžinant prekę, arba liautis pridėti jau paruoštus lipdukus su grąžinimo adresu, taip lengvai atsisakant milijonų sunaudojamų popieriaus lapų. Jos taip pat gali eksperimentuoti pasiūlydamos grąžinti pinigus negrąžinant prekės – tokia politika būtų taikoma gaminiams, kurių nebegalima parduoti, pavyzdžiui, apatiniams drabužiams, kosmetikai ir maisto prekėms. Kadangi išplėstinės realybės ir lietimo technologijos tampa vis įprastesnės ir pigesnės, drabužių parduotuvės gali imti jas naudoti ir sukurti „skaitmeninius matavimosi kambarius“.
Kol perkama, aišku, kad prekės ir toliau bus grąžinamos. Tačiau tiek pirkėjams, tiek pardavėjams labiau pasistengus (ir pasinaudojus išradingumu) prekių grąžinimas gali daryti mažiau žalos tiek įmonių pelnui, tiek planetai.