Kinijoje nuvilniję protestai kai kam galėjo priminti 1989-ųjų įvykius, tačiau situacija – visai kitokia: Xi Jinpingas išgirdo ereziją, kurios nepamirš

Kinijos lyderis Xi Jinpingas dažnai įspėja pareigūnus dėl rizikos, jog Komunistų partijos valdymas gali pakrikti. Jis yra nurodęs jiems saugotis „priešiškų jėgų“ pastangų pakurstyti Kinijoje „spalvotąją revoliuciją“, kuri, jo manymu, yra „šio meto grėsmė“. Jis įsakė jiems būti budriems ir nepražiopsoti „numatomų ir nenumatytų“ pavojų, galinčių „virsti politinėmis grėsmėmis, jeigu jie nebus greitai ir efektyviai suvaldyti“. Jis ne kartą jiems priminė, kaip 1991 metais žlugo Sovietų Sąjungos Komunistų partija. Žodis, kurį jis vartoja tam momentui apibūdinti, yra „hualala“. Jis reiškia dužimo garsą.

Xi raginimai būti budriems pradėjo skambėti dar geresniais partijai laikais, kai Kinijos ekonomika vis dar sparčiai augo, o Amerika dar nebuvo pradėjusi savo kampanijos, kuria siekė sulaikyti Kinijos augimą. Įsivaizduokite, kaip jis jaučiasi dabar, stebėdamas iššūkius – ekonomiką, kurią dusina jo pastangos užgniaužti Covid-19, virusą, kuris grasina nepaklusti jo drakoniškai kontrolei, ir visuomenę, kurioje reiškiasi besikaupiančio pykčio dėl pandemijos apribojimų ženklai. Pastaruoju metu Kinijoje kilo didžiausia neramumų banga nuo 1989 metų prodemokratinių protestų. Lapkričio 25 – 27 dienomis per kelis Kinijos miestus nuvilnijo demonstracijos. Jas išprovokavo per kraštus išsiliejęs gailestis dėl dešimties žmonių, kurie žuvo per gaisrą viename daugiabutyje Urumči mieste, tolimųjų vakarų Sindziango regiono sostinėje. Protestuotojai manė, kad prie jų žūties prisidėjo griežtos karantino priemonės. Kai kurie demonstrantai žengė toliau nei gedulas. Jie pareikalavo, kad Xi ir partija atsisakytų valdžios.

Protestai nurimo, nes policija ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad užkirstų kelią tolesniems susibūrimams. Tačiau kaip žmogus, gerai žinantis savo partijos ir kitų komunistinių šalių istoriją, Xi toliau drebės dėl kai kurių praeities atgarsių.