2016 m. George Werneriui teko nepavydėtina užduotis. Liberijos švietimo ministrui reikėjo vadovauti vienai problematiškiausių švietimo sistemų pasaulyje. Dėl daugiau kaip dešimtmetį trukusio pilietinio karo ir 2014 m. kilusios Ebolos epidemijos daugelis vaikų eiti į mokyklą nustojo, o tie, kurie nenustojo, išmoko nedaug. Skaityti moka tik 25 proc. pradinę mokyklą baigusių Liberijos moterų – tai vienas žemiausių rodiklių pasaulyje. G. Werneriui tekęs biudžetas – vos 50 JAV dolerių vienam vaikui per metus. Be to, daugelis mokytojų buvo „vaiduokliai“ – asmenys, kurie neegzistuoja, bet kažkodėl vis dar gauna atlyginimus.
Taigi G. Werneris ėmėsi vieno drąsiausių viešosios politikos eksperimentų per visą šiuolaikinę Afrikos istoriją. Jis perdavė 93 pradines mokyklas ir 8,6 proc. viešųjų mokyklų mokinių aštuonioms privačioms organizacijoms. Mokyklų valdymą perėmusios penkios labdaringos organizacijos ir trys privačios įmonės buvo tikrinamos atsitiktinių imčių kontroliuojamais tyrimais. Tyrėjai lygino šių mokyklų ir netoliese esančių valstybinių mokyklų mokinių testų rezultatus. Dabar, praėjus daugiau kaip trejiems metams, pagaliau sulaukta rezultatų. Jie atskleidžia, kaip sudėtinga reformuoti švietimą vienoje skurdžiausių pasaulio šalių.
Vidutiniškai privačioms organizacijoms perduotose mokyklose mokiniai išmoko daugiau, negu valstybinėse. Tačiau, pasak Pasaulinio vystymosi centro (Centre for Global Development) atstovo Justino Sandefuro, pasiekimai „kuklūs“. Po trejų metų privačiose mokyklose mokęsi mokiniai vidutiniškai gebėjo per minutę perskaityti 15 žodžių, o valstybinių mokyklų mokiniai – 11 žodžių. Žinoma, pažanga sveikintina, tačiau vidutiniškai šių mokyklų mokiniai dar toli gražu nesiekė 45–60 žodžių per minutę – lygio, laikomo reikalingu norint suprasti paprastą pastraipą (be to, mokiniai gerokai atsiliko nuo bendraamžių turtingose šalyse, gebančių perskaityti daugiau kaip 100 žodžių per minutę). Mokinių matematiniai gebėjimai taip pat buvo panašūs.
Galbūt nereikia stebėtis, kad rezultatai nedžiugina. Vadovauti mokyklai Liberijoje – sunku. Mokyklas valdančios organizacijos dažnai teigia, kad klases reikia pradėti statyti nuo nulio, o lietingojo sezono metu jų neįmanoma pasiekti. Kitaip negu, pavyzdžiui, privačiose JAV mokyklose, darbuotojai daugiausiai renkami iš jau esamų mokytojų, o dauguma jų irgi prastai išsilavinę. Be to, organizacijos negalėjo nei atleisti prastų mokyt0jų, nei apdovanoti gerų.
Tačiau privačios mokyklos vis tiek turėjo pranašumų. Gaudamos filantropų aukų jos galėjo padidinti vyriausybės skirtą 50 JAV dolerių biudžetą vienam vaikui (kuris dažniausiai skiriamas beveik vien mokytojų atlyginimams). Pirmaisiais metais jos kiekvienam mokiniui be vyriausybės lėšų dar papildomai išleido apie 300 dolerių. Po dvejų metų ši suma sumažėjo iki 119 dolerių. Šie duomenys atskleidžia, kad iš pradžių organizacijos leido daugiau, o vėliau išmoko viską atlikti pigiau. Tačiau kai kurioms mokykloms šioje srityje sekėsi geriau negu kitoms.
Daugiausiai lėšų išleido 2009 m. Kenijoje savo pirmąsias mokyklas atidariusi įmonė „Bridge International Academies“. Jos mokinių testų rezultatai pagerėjo, tačiau po trijų metų kiekvienam mokiniui buvo išleidžiama po 161 dolerį. Be to, šių mokyklų mokiniai dažniau iš mokyklos išeidavo.
Tačiau „Bridge International Academies“ atvejis atskleidžia vieną tyrimo privalumą – tyrėjai galėjo palyginti aštuonių skirtingų organizacijų, naudojančių aštuonias skirtingas sistemas, rezultatus. Teoriškai tokia įvairovė turėtų padėti jiems (o dar svarbiau – ir Liberijos politikams) nuspręsti, kuris metodas veikia geriausiai ir kodėl.
Trijų organizacijų metodai mokinių rezultatų nepakeitė visiškai. Likusieji penki rezultatus pagerino. Kai kurie metodai turėjo trūkumų, tačiau po patikrinimo ypač pagerėjo dviejų organizacijų reputacija.
Viena jų – „Rising Academies“, įkurta 2014 m. Siera Leonėje, kur siekta mokyti vaikus net ir siaučiant Ebolos krizei. Birželį viename tyrime atskleista, kad Siera Leonėje „Rising Academies“ mokiniai per metus išmokdavo tiek, kiek jų bendraamžiai valstybinėse mokyklose išmokdavo per daugiau negu dvejus. Viena iš priežasčių, kodėl įmonei sekėsi tiek Siera Leonėje, tiek Liberijoje – „Mes pasiruošę gerinti net mažiausias sistemos smulkmenas“, – teigia įmonės generalinis direktorius Paulas Skidmore. Liberijoje mokytojams buvo teikiami mokymai ir grįžtamasis ryšys. Be to, šiose mokyklose daugiau laiko skirta kalbėtis su tėvais, kodėl jų vaikai neatvyko į mokyklą.
Kita gerai pasirodžiusi įmonė – labdaringa organizacija „Street Child“. Ji iš visų rezultatus pagerinusių įmonių veiklą vykdė pigiausiai (prie vyriausybės lėšų pridėdavo dar po 37 dolerius vaikui). „Mums visada buvo svarbiausia, kad programa būtų tvari ir Liberija išgalėtų ją vykdyti ir toliau“, – teigia organizacijos įkūrėjas Tomas Dannattas. Kai kurios mokyklos daugybę pinigų skyrė technologijoms, tačiau „Street Child“ stengėsi dirbti paprastai. Kartais mokytojai žodžius paprasčiausiai užrašydavo pagaliuku ant žemės.
Kai kurios organizacijos Libijos eksperimentu nesižavi ir teigia, kad dauguma mokinių vis dar labai atsilieka. Tačiau pernelyg ciniškai į eksperimentą žvelgti irgi nereikėtų. Vykdyti tokią programą Liberijoje niekad nebus lengva, teigia P. Skidmore. Rėmėjai dažnai teigia norintys, kad projektai būtų greiti, pigūs, kruopščiai įvertinti ir kontroliuojami vietos politikų. Liberijos eksperimentas visus šiuos reikalavimus atitiko. Jis kainavo daug mažiau, negu įprastai kainuoja projektai (jam skirta tik 23 mln. rėmėjų lėšų), jis pradėtas nepraėjus nei metams ir tikrintas atsitiktinių imčių kontroliuojamais tyrimais. Be to, jis išliko ir pasikeitus vyriausybei.
Taigi eksperimentas pasiekė dar vieną tikslą – Liberijos politikams jis pasirodė naudingas. Dėl šio projekto tiek G. Werneris, tiek vėliau jį pakeitęs ministras galėjo pasisemti žinių iš mokykloms vadovaujančių įmonių, kurios kitu atveju nebūtų atvykusios į šalį. Dabar vyriausybė ragina mokinių rezultatus pagerinusias organizacijas perimti daugiau mokyklų. „Rising Academies“ iš pradžių teturėjo 5 mokyklas, o dabar vadovauja 87. Sudaryti tokias „privačiųjų ir viešųjų įstaigų partnerystes“ dabar svarsto ir keletas kitų Afrikos valstybių vyriausybių. Jei jos bus gerai apgalvotos, jų paslaugos gali padėti šimtams tūkstančių vaikų. Tačiau iš tokių eksperimentų mokytis turi ne tik vaikai. Iš jų mokytis reikia ir politikams.