Kodėl ukrainiečių puolimas nėra toks greitas, kokio visi tikėjosi: įvertino, ko laukti artimiausiu metu

Nuo pat ankstyvo šių metų pavasario karybos ekspertai prognozavo, kad „pakankamai greitai turi prasidėti Ukrainos pajėgų kontrpuolimas“. „Tinkamai išdžiūvusi žemė“, „sukaupti reikiami resursai“, „rusiškos gynybos susilpninimas“ – pagrindinės, mano galva, visiškai teisingos sąlygos, buvo įvardintos kaip būtinos tam puolimui prasidėti. Ir štai... tiesą sakant, jau po kelių dienų, ar savaitės, nuo suaktyvėjusių karo veiksmų pradžios, dalis stebėtojų pradėjo murmėti, kad viskas vyksta „ne taip“ bei „per lėtai“.

Šioje publikacijoje mažiau rašysiu apie tokio nusivylimo pagrįstumą, neliesiu elementaraus padorumo klausimo, kuomet sėdint ant sofos aptarinėjamos svetimos kovos, tačiau pabandysiu surasti faktines priežastis ir aplinkybes, kurios lemia, jog ukrainiečiams tenka kovoti už kiekvieną savosios žemės metrą.

„Kare būtina pergalė, o ne užsitęsusios operacijos“, bei „Kare būtina išvengti to kas stipru ir smogti ten kur silpna“ – abi šios citatos priskiriamos žymiajam mąstytojui ir karo strategui Sun Tzu. Abi jas puikiai žino tiek rusai, tiek ukrainiečiai, tačiau pastarieji, įsprausti į „resursų kaupimo“ ir pasiruošimo fazę negalėjo pasinaudoti netikėtumo efektu, o rusai, įvykdę Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sprogdinimą, ne tik „paserviravo“ šaliai ekologinę katastrofą, tačiau itin ilgam apsaugojo vieną galimo ukrainiečių puolimo kryptį, užtvindydami teritoriją. Maža to, dažnai pelnytai linksniuojami kaip nevykę strategai ir taktikai, Rusijos kariškiai sukūrė ganėtinai stiprią ešelonuotą (išplėstą į gynybos gylį ir sudarytą iš skirtingų gynybos priemonių bei sistemų) gynybą, kurią įveikti, stokojant tam tikrų priemonių yra ganėtinai sunku.