2022-ųjų vasario 24 dieną V. Putino režimas galutinai nusiplėšė savo kaukę, pradėdamas kruviną invaziją į Ukrainą. It musę kandę liko tie, kurie tikino kad „Putinas neišdrįs“, tačiau neišsipildė ir juodžiausias pesimistų scenarijus – nors ir patyrusi gilų sukrėtimą, Ukraina sulaukė Vakarų paramos ir agresoriui įnirtingai priešinasi jau beveik dvejus metus.

Pastaruoju metu diskusijos apie vidines perturbacijas Ukrainoje ir mažėjančias ginklų siuntas tampa garsesnės, keldamos vis daugiau klausimų apie karo purtomos šalies ateitį. O taip pat ir apie tai, kaip elgsis ir ko ateityje bandys imtis išsikuopti gerokai strigusią savo karo mašiną mėginanti Rusija.

Kad pasaulis nuo Rusijos agresijos galutinai išsivaduoti gali tik vieninteliu atveju – šiai subyrėjus, įsitikinę beveik nuo pat karo pradžios į Laisvųjų PostRusijos tautų forumą susibūrę įvairių jos etninių grupių atstovai, o tarp totorių, baškirų, čečėnų, kalmukų ir kitų grupių žmonių yra ir vienas lietuvis.

Apie tai, kodėl Rusija su dabartinėmis savo sienomis visuomet išliks grėsme aplinkiniams, kuriuose jos regionuose įtampos yra daugiausia, kodėl Rusijos subyrėjimo šalininkų nereikėtų laikyti „fantastų būreliu“ ir dėl kokių priežasčių, jo nuomone, kolapsas vis tiek taps realybe, „Delfi“ kalbėjosi su Andriumi Almaniu – Lietuvos karininku, literatu, vienu iš forumo įsikūrimo iniciatorių ir tarybos nariu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)