Legenda apie po Gedimino kalnu slypinčius aukso luitus kadaise sudomino net Staliną: ant kojų buvo pakeltos kone visos tarnybos

1950 m. pradžioje Lietuvos SSR MGB kilo neįprastas sujudimas. Jo priežastimi tapo iš vadovybės Maskvoje – SSRS MGB – gautas nurodymas atlikti gan keistą patikrinimą. LSSR čekistams teko kreiptis į vietos geologus, istorikus, architektus ir išsiaiškinti amžių senumo paslaptį. Tokia prieiga vietos čekistams, įpratusiems su inteligencija bendrauti tardymo kabinetuose, buvo neįprasta, tačiau užduotis iš Maskvos buvo tokia kokia ji buvo – išsiaiškinti. Išnagrinėti legendą, kuri, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodo švelniai tariant abejotina. Nepaisant to, Maskva įsakė ištirti – ir tyrimas įvyko.

Viskas prasidėjo nuo vienos garbaus amžiaus Vilniaus gyventojos laiško adresuoto tiesiai Stalinui. Žinoma, didžiai abejotina, ar minėtas laiškas išties pasiekė visų laikų ir tautų genijaus rankas, tačiau akivaizdu, kad bent jau SSRS MGB vadovybė minėtu laišku susidomėjo. Ką tokio trijuose mašinraščio puslapiuose, datuotuose 1949 m. gruodžio 19 d., išdėstė vilnietė Natalija Zdravomyslova, kad jos laiškas virto kelias mokslines LSSR institucijas ir netgi sovietinę Užsienio Reikalų ministeriją įtraukusiu reikalu?