Skelbiama, kad pandemijos metu žmonės visame pasaulyje itin pamėgo aštrius pasakojimus apie serijinius ir samdomus žudikus. Galbūt neatsitiktinai per pastaruosius metus Amerikoje ir Europoje pastebimai kaip niekada anksčiau išaugo susidomėjimas dokumentiniais romanais ir televizijos serialais, kurie nuodugniai atskleidžia ilgus metus pėdsakų nepalikusių maniakų istorijas. Panašių, kad net ir pandemijos išvarginta šiuolaikinė visuomenė trokšta aštrių, tikrovėje nutikusių pasakojimų.
Tarp žiūrimiausių internetinėje televizijoje „Netflix” tapo JAV kino specialistų labai vertinamo režisieriaus Davido Fincherio kelių sezonų vaidybinis detektyvinis serialas „Protų medžiotojai“ („Mindhunter” (2017-2019 m.). Jis pasakoja apie du detektyvus, keliaujančius po Jungtines Amerikos Valstijas ir tyrinėjančius garsiausių Amerikos žudikų maniakų bei psichopatų psichologinius portretus. Vienoje serialo scenų pavaizduota, kaip pagrindiniai herojai detektyvai prašnekina keistai besielgiantį ir daugiau nei prieš penkis dešimtmečius Holivudą masinėmis žudynėmis pašiurpinusį maniaką Charlesą Mansoną.
Nemažo susidomėjimo tarp žiūrovų jau suspėjo sulaukti ir dokumentiniai serialai – „Night stalker”, „The Ripper”, „Helter Skelter” ar „Ted Bundy Tapes”. Visi šie įtempto siužeto mini serialai pateikia smulkiausias detales apie anuomet Amerikos bei Didžiosios Britanijos miestus ilgus metus šiurpinusius bei daugybę aukų mirtinai nukankinusius serijinius žudikus – kruvinųjų aktų rekordininkus.
Žiūrovai nekantriai laukia serialo apie A. Čikatilą
Prieš kelias savaites paskelbta, kad kovo mėnesį Rusijoje per vieną iš televizijų bus pradėtas rodyti vaidybinis serialas, kuris meistriškai atvaizduos garsiausio Sovietų Sąjungos serijinio maniako, kanibalo Andrejaus Čikatilos (1936 – 1994 m.) kriminalinės epochos laikus. Skelbiama, kad žiūrovai labai laukia šito serialo pradžios. Priminsiu, kad savo siautėjimo laikais – A. Čikatila gyveno Rusijoje, Rostovo srities Šachtų mieste, o nužudymų seriją įvykdė 1978–1990 metais. Jo aukomis tapo 21 berniukas, 14 mergaičių ir 17 pilnamečių merginų ar moterų. Kai kurias savo aukas jis nužudė ne tik Rostove, bet ir Ukrainoje, Taškente, Maskvoje, būdamas nusiųstas į komandiruotes.
Buvusios SSRS gyventojams A. Čikatila kėlė tokią paniką, kad buvo pramintas Rostovo mėsininku, Rostovo žmogėdra, Rostovo skerdiku ar Rostovo monstru.
Oficialiai skelbiama, kad A. Čikatila gimė 1936 metų gruodžio 16-ąją Ukrainoje, Charkovo srities Jabločnojės kaime. Maniako biografiją išnaršiusiems žurnalistams A. Čikatila yra sakęs, kad jo motina Ana jam pasakojusi, jog vyresnysis Andrejaus brolis Stepanas buvo pagrobtas kaimynų ir suvalgytas, kai jam buvo 4 metai. Tokia istorija gali būti ir tiesa, mat kaip tik tuo metu Ukrainoje buvo didžiojo bado laikotarpis. Šioje šalyje 1932–1933 metais nuo bado mirė maždaug 7,5 milijono žmonių. Apie tai, kad tuo laikotarpiu klestėjo kanibalizmas, yra teigęs ne vienas istorikas.
A. Čikatilą apklausinėję psichiatrai teigia, kad Andrejus, būdamas mažametis, greičiausiai matė, kaip buvo užpulta ir išprievartauta jo motina. A. Čikatilos tėvas 1941-aisiais buvo paimtas į sovietų armiją, o motina 1943-iaisiais pagimdė dukrą. Žinoma, kūdikis buvo ne A. Čikatilos tėvo, o vieno iš vokiečių, tuo metu užgrobusių Ukrainą, karininkų. Tuo metu mažametis A. Čikatila su motina gyveno nedideliame kambarėlyje. Manoma, kad jame vokiečių karininkas ne kartą išžagino moterį jos sūneliui A. Čikatilai matant.
Taigi, A. Čikatilos biografijoje yra nemažai ukrainietiškų pėdsakų. Galbūt neatsitiktinai, pasirodžius naujojo vaidybinio serialo apie A. Čikatilą pirmiesiems reklaminiams traileriams, netrukus ėmė sklisti kalbos, kad netgi pateikdama šį kraupų serialą, Rusija savotiškai stengsis įkąsti Ukrainos gyventojams bei vietos valdžiai. Arba šiuo meniniu serialu mėgins įteigti pasauliui, kad štai tokie monstrai yra kilę iš Ukrainos.
Tyrėjai nustatė, jog A. Čikatila gimė ligotas – jam buvo labai lengva smegenų vandenės forma. Tokia liga žmogui sukelia labai daug įvairių fizinių negalavimų. A. Čikatila dėl šios ligos turėjo šlapinimosi naktimis ir impotencijos problemų.
Net 12 metų trukusi maniako veikla baigėsi 1990-ųjų lapkričio 20-ąją, kai A. Čikatila pasiėmė laisvą dieną, kad galėtų nuvykti pas chirurgą – paskutinė auka jam stipriai sukando pirštą ir pasireiškė uždegimas. Grįžęs iš gydytojo namo jis pasiėmė trilitrinį stiklainį ir išėjo parsinešti alaus ar giros. Tačiau einat atgal buvo sulaikytas milicininkų. Tą dieną žymiausią SSRS istorijoje maniaką sulaikė pareigūnas Vladimiras Glikinas. Sulaikymo metu žudikas nesipriešino. Pas A. Čikatilą namuose milicija aptiko peilius, plaktuką ir batus, kuriuos avėdamas jis žudė žmones, o taip pat ir tą patį lagaminą su virve ir vazelinu. Tačiau jis prisipažinti neskubėjo, nes žinojo, kad tiesioginių įkalčių prieš jį nėra.
Įdomi detalė: 2014 m. Rusijos Novgorodo mieste aptiktas subjaurotas 19-os metų Marijos Glikinos kūnas. Tyrėjai manė, kad nužudymas gali būti susijęs su tuo, kad būtent jos tėvas V. Glikinas kadaise sulaikė A. Čikatilą.
Maniako suėmimo terminui jau einant į pabaigą, tik psichiatro dėka A. Čikatila prašneko ir ėmė duoti parodymus. Savo aukų maniakas tykojo autobusų stotelėse arba geležinkelio stotyse, nusiviliodavo jas į mišką pasiūlęs pinigų arba narkotikų ir nužudydavo, o kūnus – subjaurodavo. Teisme jis prisipažino nužudęs 55 žmones, tačiau galutinai įrodyta, kad jis prisidėjo prie 53 aukų mirties. Neabejojama, kad jo aukomis tapo dar 36 žmonės.
Rostovo apygardos teismas 1992-ųjų spalio 14-ąją paskelbė nuosprendį – A. Čikatila bus sušaudytas. Šis verdiktas teismo salėje sulaukė gausių aplodismentų – taip savo emocijas išreiškė aukų artimieji ir bičiuliai. Neužilgo serijinis žudikas pateikė apeliaciją Rusijos Aukščiausiajam Teismui. 1993-iaisiais buvo paskelbtas iš naujo svarstytos bylos verdiktas – mirties nuosprendis lieka galioti, tačiau įrodytų mirčių skaičius pakeistas į 43.
1994 metų vasario 14-ąją garsiausias visų laikų maniakas buvusios Sovietų Sąjungos istorijoje buvo sušaudytas Novočerkasų kalėjime.
Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpio nusikalstamumui aptarti skirtoje Pierre‘o Lorraino knygoje „Rostovo monstras“ skelbiama, kad ilgus metus SSRS valdžia atsisakydavo pripažinti, jog dešimtis žmogžudysčių įvykdė vienas žmogus, nes esą socialistinėje visuomenėje buvo neįmanoma, jog atsirastų serijinis žudikas. O prieš keletą metų mokslininkai nustatė, kad A. Čikatilos smegenyse buvo susikoncentravusi nervinių ląstelių grupė, kuri ir stimuliavo norą įvykdyti nusikaltimą.
Apie šio monstro nusikaltimus buvo susuktas ne vienas vaidybinis filmas: 1995 m. pasirodė JAV televizijos drama „Pilietis X“ („Citizen X“) su kino ekrano įžymybėmis Donaldu Sutherlandu, Stephenu Rea ir Maxu von Sydowu, 2004 – aisiais – italų kino kūrėjai pristatė kriminalinę dramą „Evilenko“, kurioje A. Čikatilos vaidmenį atliko legendinis britų aktorius Malcolmas McDowellas.
Per vieną vakarą nužudyti 5 žmonės
Bemaž pirmojo Lietuvoje serijinio žudiko siautėjimas užfiksuotas dar pirmojo nepriklausomos šalies prezidento Antano Smetonos (1874–1944) valdymo metais – 1936 metais Smilgių miestelyje (Panevėžio rajone). Tokiu į kraupios istorijos paraštes patekusiu asmeniu tapo 37 metų Bronislavas arba Bronius Pogužinskas, kuris šaltakraujiškai nužudė net penkių asmenų šeimą.
Smilgiuose spaudos draudimo metais knygnešiai varpinėje slėpdavo lietuvišką spaudą. Būtent Smilgiai garsėja žinomais žmonėmis: iš Valiliškių kaimo kilęs knygnešys Antanas Bataitis, iš Rimiškių kaimo knygnešys Jurgis Klykūnas, iš Puziniškio kaimo kilusi ir garsi Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenininkė, politinė veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Dabartinių laikų šaltiniai teigia, kad Smilgių seniūnijos plotas – 13 072 ha, kurių 30 procentų užima miškai. Čia įsikūrę Smilgių miestelis, Perekšlių, Sujetų gyvenvietės ir 34 kaimai. Gyvena bemaž 1,7 tūkstančio gyventojų. Veikia bažnyčia, gimnazija, ikimokyklinio ugdymo skyrius, 2 bibliotekos, kultūros centras su dviem padaliniais, paštas, vaistinė, šeimos gydytojo kabinetas, 2 medicinos punktai, 4 bendruomenės centrai, kredito unija, 3 parduotuvės, ugniagesių komanda, socialinės globos namai.
1937 m. spaudoje rašyta: „Ramus, dievobaimingas stalius Pogužinskas plaktuko smūgiais išžudo Smilgių miestelyje (Panevėžio apskrityje) penkių asmenų šeimą.“ Ši istorija tada sulaukė ne tik didelio Lietuvos visuomenės, bet ir užsienio spaudos dėmesio. Apie šią istoriją ypač nemažai buvo skelbiama ir dviejų istorikų – Sigitos Černevičiūtės ir Sauliaus Kaubrio tyrimais paremtoje monografijoje „Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera: Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 metais“.
Aukos – žydų prekybininkų šeima
Kaip skelbiama istorikų surinktais šaltiniais, kraupi žmogžudystė įvykdyta 1936 m. gruodžio 17-osios vakarą. 37 metų stalius B. Pogužinskas po išgertuvių vakare ėjo pro žydų tautybės prekybininkų Fogelių namus, kur Feiga Fogelienė uždarinėjo krautuvės langines ir duris. Moteris jam pašvietė kelią į krautuvę, kur buvo Dovydas Fogelis su jų auginama ketverių metų Balke Kubilinskaite.
B. Pogužinskas paprašė mergaitės atnešti vandens, o šeimininko – paduoti papirosų. Šiam pasisukus jų paimti, nusikaltėlis trenkė krautuvininkui plaktuku kelis smūgius į galvą. Su vandeniu sugrįžusią mergaitę ir vėliau pakviestą F. Fogelienę taip pat nužudė. Tada jis ėmė ieškoti grobio, bet nei spintose, nei stalčiuose nieko neaptiko. Galiausiai iš kasos paėmė 180 litų.
Tą vakarą nepasisekė ir virtuvėje dirbusiai tarnaitei Marei Vaitkevičiūtei – ją B. Pogužinskas taip pat be jokio pasigailėjimo nužudė. Virtuvėje ant sienų kabojo žydų labdaros draugijų aukoms skirtos dėžutės. Jas draskydamas žudikas išgirdo netikėtą beldimą į duris. Atidaręs smogė pasirodžiusiam asmeniui tiesiai į galvą. Tai buvo 28 metų D. Fogelio dukterėčia Feiga Fogelaitė.
Pusę pirmos nakties Smilgiai sužinojo apie kraupią nelaimę. Miestelio naktinis budėtojas kieme surado F. Fogelaitės lavoną, o krautuvėje – ir kitus. Į nusikaltimo vietą atvyko apygardos kriminalinės policijos valdininkai.
Po pirminių apžiūrų buvo manyta, kad žudikas buvo ne vienas ir žudė kūju.
Policininkų tyrimas parodė, kad nusikaltimo dieną statybos meistras B. Pogužinskas gėrė ir pas naujakurį Šontą grįžo gana vėlai. Parėjęs pasiskundė, kad labai išsipurvino, plovė rankas ir nešvarius drabužius. Anksti ryte išėjo į Gudžiūnus. Šeduvoje nusipirko arklį, vežimą, baltinius ir naujus batus.
Bet visgi žudikas buvo greitai išaiškintas. Policijos pareigūnai jį sulaikė Volmučių kaime, Gudžiūnų valsčiuje. Žudikas savo nusikaltimo bandė išsiginti, tačiau pareigūnams pateikus įrodymus, prisipažino apie žmogžudystę ir papasakojo visas detales.
B. Pogužinskas 1936 m. Kūčių dieną buvo įkalintas Panevėžio kalėjime.
Pirmasis, kuriam paskirta mirties bausmė
Žiaurioji žydų šeimos išžudymo byla Panevėžio apygardos teisme nagrinėta 1937 metų sausio 19 dieną.
B. Pogužinskas buvo tvirto sudėjimo statybos meistras lenkas. Prieš tai niekada anksčiau nebuvo nei teistas, nei ką pavogęs. Žudikas tikino, kad nusikaltimą padarė girtas ir išankstinio plano neturėjo. Užtat prokuroras pabrėžė, kad žmogžudys apie nusikaltimą prisipažino tik priverstas aplinkybių. Kitu atveju būtų ramiai, be sąžinės graužaties, gyvenęs toliau ir linksmai atšventęs Kalėdas su žmona.
Apeliuodamas į Lietuvos žmonių saugumą ir žiaurių nusikaltimų plitimą, prokuroras pareikalavo mirties bausmės. Tuo tarpu teisiamojo advokatas prašė pritaikyti švelnesnę bausmę, nes teisiamasis nebuvo nė karto teistas.
B. Pogužinskas Panevėžio kalėjime jautėsi neramus, daug laiko meldėsi ir visų klausinėjo, ar yra jam vilties likti gyvam. Vis dėlto vyras buvo pripažintas kaltu ir, nors prašė pasigailėjimo, sulaukė mirties bausmės.
Paskelbus nuosprendį jis žurnalistams sakė: „Esu griežtai nubaustas, nubaustas mirti, bet kažkodėl gyventi noriu. Duosiu apeliacijos skundą,– jeigu nepadės, malonės prašymo nerašysiu. Išsižadu savo gyvybės, bet labai gailiuosi negalėdamas atsilyginti tos skriaudos, kurią padariau tėvui, broliams, seseriai ir visai giminei. Jų vardas dešimtims metų liks suterštas...“
Nuosprendis buvo apskųstas Apeliaciniams rūmams, o vėliau ir Vyriausiajam Tribunolui. Abu teismai nuosprendį patvirtino. Paskutinis išsigelbėjimo šiaudas – malonės prašymas prezidentui – taip pat buvo parašytas, tačiau jį sulaikė Teisingumo ministerija. Jo svarstymas buvo atidėtas, nes atmetimo atveju nebūtų buvę įmanoma įvykdyti mirties bausmės: sušaudymas tuo metu buvo panaikintas, o dujų kamera dar neparengta naudoti.
1937 m. liepą spaudoje buvo paskelbta, kad mirties bausme nuteisto Smilgių žudiko malonės prašymas Lietuvos Respublikos prezidentui buvo atmestas, o egzekuciją planuojama įvykdyti baigus įrengti dujų kamerą.
Sovietinėje spaudoje buvo teigiama, kad B. Pogužinskas, sužinojęs, kad mirties bausmė bus vykdoma dujų kameroje, bandęs sau atimti gyvybę, tik garsas jį išdavė. Atbėgę prižiūrėtojai atėmė visus daiktus, kuriuos buvo galima panaudoti norint nusižudyti.
B. Pogužinskui mirties bausmė buvo įvykdyta 1937 m. liepos 27-ąją. Nuteistasis atliko išpažintį ir atsisveikindamas paprašė perduoti linkėjimus pažįstamiems. Jis tapo pirmuoju žmogumi Lietuvoje, kuriam mirties bausmė buvo įvykdyta dujų kameroje.
Mirtininkų egzekucijos Kaune
Lietuvos prezidento A. Smetono valdymo pabaigoje, mirtimi nuteistiems asmenims bausmė nuo 1937 m. buvo vykdoma Kaune įrengtoje dujų kameroje. Bet tokiomis aplinkybėmis įvykdytų mirties bausmių tikslus skaičius, dėl pilnai neišlikusių šaltinių po šiai dienai nėra žinomas.
Išanalizavus nuteistųjų mirties bausme asmenų bylas, galima teigti, kad nuo 1937 m. liepos 27 d. iki 1939 m. liepos 20 d. dujų kameroje buvo įvykdytos ne mažiau kaip 8 mirties bausmės kriminaliniams nusikaltėliams (su viena politinio – kriminalinio A. Maurušaičio išimtimi). Galima daryti prielaidą, kad 1939 m. lapkričio 4 d. – 1939 m. gruodžio 27 d. mažiausiai trys asmenys buvo sušaudyti, o 1940 m. sausio 3 d. – 1940 m. gegužės 19 d. mirties bausmė įvykdyta 9 asmenims. Tiesa, pastarųjų mirties bausmės įvykdymo būdas nėra žinomas.
Sovietinėje Lietuvoje aukščiausia – mirties – bausme nuteisti asmenys buvo praminti mirtininkais, šaltakraujais kriminaliniais nusikaltėliais, kuriems nebegalėjo padėti jokios kitos poveikio priemonės ir kaip atpildas buvo skiriama išimtinė, mirties, bausmė sušaudant.
Pirmaisiais pokario metais kriminalinius nusikaltėlius, nuteistus mirties bausme, tuomet šaudė tuose pačiuose Vilniaus KGB rūmuose (sostinės Gedimino prospekte, dabartiniame Vilniaus apygardos teismo pastate priešais Lukiškių aikštę). Per beveik trejus metus – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1947 m. gegužės – tokių buvo apie 40. Tai plėšikai, žmogžudžiai, grobstytojai, prievartautojai ir kitokio plauko veikėjai.
1947 m. gegužę SSRS atšaukė mirties bausmės vykdymą. 1950 m. vėl grąžino, bet tik „politiniams“ kaliniams. Kriminaliniai daugiausia galėjo gauti 25 metus lagerio. Tada buvo visai nesvarbu, kiek žmonių nužudei, – jei tai bus kriminalinis nužudymas be politinių motyvų, bus skirti 25 metai nelaisvės.