Tai yra ištrauka iš istoriko Laurence'o Reeso knygos „Aušvicas. Naciai ir galutinis sprendimas“, kurią iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Būriui pasiekus pagrindinę Aušvico stovyklą, Eva ir Miriam iš esmės buvo paliktos likimo valiai. Griežta kapų ir sargybinių sukurta priežiūros sistema staiga subyrėjo, kaliniai patys ėmė rūpintis savimi. Evai netgi pavyko pralaužti tvorą ir nueiti iki Solos upės, tekančios palei stovyklos pakraštį, kad galėtų pabandyti parnešti vandens. Daužydama ledą ant upės, Eva pakėlė akis ir kitame krante pamatė daugmaž savo amžiaus mergaitę. Ji buvo aprengta dailiais drabužiais, kruopščiai supintais, kaspinėliais papuoštais plaukais ir nešėsi kuprinę. Skudurais vilkinčiai, utėlėmis apėjusiai Evai tai buvo „beveik neįtikėtinas vaizdas“ – ji tiesiog stovėjo ir spoksojo į kitą upės pusę. „Tą akimirką pirmą kartą nuo atvykimo į Aušvicą suvokiau, prisiminiau, – pasakoja ji, – kad kažkur ten yra pasaulis, kuriame vaikai atrodo kaip vaikai ir eina į mokyklą.“