Rusijos karinės galybės tikrovė ir mitai: dabar visas pasaulis juokiasi, bet vieną dalyką ignoruoja

Žmogaus protas paprastai būna orientuotas į konkrečių sprendimų priėmimą. Jeigu faktai prieštarauja vienas kitam, atliekama momentinė ar kiek gilesnė analizė ir pasirenkamas „teisingesnis“, kaip tuomet atrodo, veiklos ar mąstymo modelis. Kitaip tariant, žmogus siekia išvengti kognityvinio disonanso, kuomet faktai bei realybė prieštarauja vienas kitam. Ukrainos karas ir kariaujančių pusių vertinimai yra puikus to pavyzdys: visuomenės ir atskirų jos individų nuomonė kinta priklausomai nuo karo eigos arba atvirkščiai – jokie realybės įvykiai negali pakeisti išankstinio nusistatymo. Skamba gana sudėtingai, tiesa? O juk dažnu atveju nebūtina mestis į kraštutinumus, nes tiesa, galbūt, „slypi kažkur per vidurį“.

„Mus užmėtys kepurėmis“ arba „užims per dvi valandas“ buvo vieni dažniausių naratyvų, skeptikų kartojamų Lietuvoje. „NATO mus apgins“, teigė žmonės, kurie apskritai tingėjo gilintis į gynybos problematiką, o šalies patriotai tvirtino, kad, „jei prireiks, kartosime protėvių žygdarbį ir kariausime miškuose partizaninį karą.“ Dalis taip kalbėjusiųjų, prasidėjus karui Ukrainoje, stebėjo, rodosi, nenutrūkstamą vaizdo ir foto reportažų srautą bei netruko patys sau susiformuoti „gilias ekspertines žinias“ apie kariaujančių šalių pajėgumus. Ir jeigu kalbant apie ukrainiečius teiginys „jiems sekasi, nes jie aršiai gina savo žemę“ buvo didele dalimi teisingas, tai Rusijos karinių galimybių nuvertinimas galiausiai įgavo groteskišką skambesį. Kaip yra iš tiesų? Ar Rusijos kariniai pajėgumai yra suformuoto bei žlungančio mito dalis, o gal vaizduotė krečia su mumis piktus pokštus?