Rytų Turkestano „gelbėjimas“: tiekdamas karinę „kontrabandą“ Sindziangui Stalinas chamiškai melavo

Pastaraisiais metais viena pagrindinių pasaulio politikos temų pagaliau tapo musulmonų uigūrų persekiojimas Kinijoje. Tačiau mažai kas žino, kad šį smaugiantį tarpetninių prieštaravimų mazgą kietai užveržė asmeniškai Josifas Stalinas. Jo užmačios buvo ne vien regioninės. Kruvini raudonosios Maskvos įsiveržimai į Rytų Turkestano stepes, dykumas ir kalnus tradiciškai vertinami kaip noras pasipelnyti iš mineralų, tačiau jų nestokoja ir pats „visų šalių“ proletariato vienybės centras. Taigi pagrindinis sovietų tikslas šiame regione XX a. 4-uoju ir 5-uoju dešimtmečiais, atrodo, buvo strateginis. Sindziangas laikytas tramplinu, braunantis ne tik į centrinius Kinijos regionus, bet ir į Tibetą, į Britų Indiją, ypač tas jos dalis, kur gyveno mahometonai – uigūrų (t. y. būsimojo Pakistano) bendratikiai, taip pat.

Rytų Turkestano musulmonai, kaip tvirtina vienas rimčiausių šios problemos tyrinėtojų Džamilis Hasanly, niekada nebuvo tik didžiųjų valstybių politikos objektas, klusnus įrankis. Nuo pat 1759 m., kai juos užkariavo Kinija, siekta nepriklausomybės, blogiausiu atveju, realios autonomijos, ir laukta tinkamo momento kovai dėl šių tikslų.

Sovietų lyderiai atidžiai sekė, kas vyksta regione, nes per pilietinį karą ten išvyko daug baltagvardiečių ir sukilimuose prieš bolševikus dalyvavusių valstiečių. Kovodama su jais Raudonoji armija 1921 m. įsiveržė į šį regioną, kurio pietuose ir šiaurėje ketino steigti sovietines Kašgaro ir Džungaro respublikas, tačiau dar neskubėjo to imtis. Vėliau valstiečiai ir klajokliai bėgo per sieną jau nuo kolektyvizacijos ir bado...