Atlikdamos kasmetinį ritualą gruodžio 10 d. užkietėjusių aktyvistų grupės visame pasaulyje susirenka prie Kinijos ambasadų paminėti Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Jos protestuoja prieš daugybę Kinijoje įvykdytų žmogaus teisių pažeidimų – pasikėsinimą į Honkongui pažadėtas laisves, daugiausiai musulmonų tikėjimą praktikuojančios uigūrų tautinės mažumos persekiojimą Sindziange bei religinės ir politinės laisvės ribojimą Tibete.
Tibeto gyventojai šiais metais mini svarbų ir liūdną įvykį – prieš 30 metų į Oslą atsiimti Nobelio taikos premijos nuvyko jų ištremtas dvasinis vadovas Dalai Lama XIV. Ši proga taip pat primena, kad pažangos nuo to laiko padaryta labai mažai. Jei sėkmingai sutramdžius beveik visus, kas nesutinka su valdžia, galima teigti, kad pasiekta pergalė, tada Kinija Tibete tikriausiai pergalę pasiekė. O dabar panašu, kad Kinija mano sėkmę pakartoti galėsianti ir kaimyniniame Sindziango regione, kur pastaraisiais metais taip pat kilo nemažai neramumų. Todėl verta prisiminti, kaip iš tiesų buvo pasiekta Kinijos „pergalė“.
1989 m. Tibeto problemos buvo garsios visame pasaulyje. Tais metais kruvini protestų malšinimai ir Tibeto sostinėje Lhasoje įvesta karinė padėtis atkreipė dėmesį į Tibeto gyventojams padarytas skriaudas. Po kelių mėnesių žudynėmis pasibaigusios demonstracijos Tiananmeno aikštėje Pekine patvirtino Kinijos vyriausybės susidarytą žiaurios diktatūros įvaizdį. O draugų ir gerbėjų įtakingiausių politikų bei Holivudo žvaigždžių tarpe turintis taikus, orus ir geraširdis Dalai Lama tapo patraukliu pasipriešinimo veidu.
Dabar, po trisdešimties metų, Tibeto gyventojai laisvės turi nė kiek ne daugiau negu anksčiau. Nėra jokių požymių, kad daugumos gyventojų Dalai Lamai jaučiama pagarba sumenko, tačiau jis vis dar negali sugrįžti, o jo atvaizdas ir raštai uždrausti. Tibeto gyventojai toliau skundžiasi, jog jiems nesuteikiama religinė laisvė ir net diskriminuojama jų kalba. Tačiau po 2008 m. kilusių smurtinių atakų prieš kinus Lhasoje ir Tibeto plokščiakalnyje masinių protestų būta mažai. Pasipriešinimas matomas ne demonstracijose, o liūdnose istorijose apie Tibeto gyventojus (dažniausiai vienuolius ar vienuoles), kurie protestuodami susidegino. Praėjusį mėnesį istoriškai Tibetui priklausiusioje Kinijos Sičuano provincijoje mirė 166‑asis nuo 2008 m. ir pirmasis šiais metais susideginęs tibetietis (įskaitant dar dešimt Indijoje arba Nepale).
Vis dėlto šiais laikais tiek į represijas, tiek į neramumus Tibete užsienio šalys paprastai nekreipia dėmesio. Tačiau pamažu pasirodžius žinioms apie beveik neįsivaizduojamo masto vidinių saugumo tarnybų represijas, užsienio valstybių dėmesį patraukė Sindziango regionas. Šimtai tūkstančių jo gyventojų laikomi „profesinio mokymo“ centruose, labiau primenančiuose belaisvių stovyklas. Šią savaitę Kinijos pareigūnai pareiškė, kad visi kaliniai „baigė mokslus“, o dabar „rado stabilius darbus, pagerino savo gyvenimo kokybę ir laimingai gyvena.“ Atrodo mažai tikėtina, kad ši žinia reiškia, jog visi stovykloje buvę asmenys paleisti (kaip teigė kai kurie užsienio laikraščiai). Vis dėlto Tibeto pavyzdys parodė, kad nepatenkintus vietos gyventojus sutramdyti galima ir be masinio įkalinimo, nors aktyvūs maištininkai tikrai bus kalinami abiejuose regionuose. Daugelis Tibete naudotų metodų jau taikomi ir net plėtojami Sindziange.
Tibeto represijos modelis paremtas keturiais elementais: sušvelninti kitų valstybių spaudimą; nutraukti regiono ryšius su užsieniu bei užtikrinti, kad vietos gyvenimo nestebės ir į jį nesikiš užsieniečiai; vietos gyventojų daugumos įtaką sumažinti vystant ekonomiką ir pritraukiant migrantų iš kitų Kinijos vietų; bei vystyti stebėjimo mechanizmus ir į regioną nusiųsti kaip įmanoma daugiau gyventojus sekti turinčių pareigūnų.
Pirmąją užduotį užkirsti kelią kitų valstybių palaikymui Tibete atlikti buvo sunku dėl didžiulio Dalai Lamos prestižo ir asmeninio žavesio. Tačiau Kinijai pavyko. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad 84‑erių sulaukęs Dalai Lama nebėra toks nenuilstantis keliautojas, kaip buvo anksčiau. Tačiau iš dalies ir dėl to, kad Kinija ir toliau gąsdina ar net taiko sankcijas visoms šalims, drįstančioms suteikti jam bet kokį oficialesnį titulą.
Kitaip negu jo pirmtakai (prezidentai B. Clintonas, G. Bushas ir B. Obama), Donaldas Trumpas su Dalai Lama nesusitiko ir neišreiškė jokio noro tai padaryti. Kinijos bausmių sulaukti rizikuoja ne tik politikai – 2016 m. Indianapolyje su Dalai Lama susitikus Kinijoje populiariai dainininkei Lady Gaga, jos muzika buvo uždrausta.
O Tibetas ir toliau atskirtas nuo pasaulio. Ten po vieną neįleidžiami net užsienio turistai, o ką jau kalbėti apie žurnalistus ar žmogaus teisių tyrėjus (nors iš kitų Kinijos vietų atvykstančių turistų grupių verslas klesti). Anksčiau per Nepalą į Indiją traukusių pabėgėlių srautas gerokai sumažėjo Kinijai ėmus griežčiau kontroliuoti sienas ir versti Nepalą pabėgėliams nerodyti svetingumo. Anksčiau šiais metais organizacijos „Human Rights Watch“ Kinijos skyriaus vadovė Sophie Richardson teigė, kad darbas Tibete darosi panašus į darbą Šiaurės Korėjoje.
Dėl turizmo ir investicijų į infrastruktūrą praeitais metais Tibeto ekonomika išaugo 9 proc., aplenkdama beveik visas kitas Kinijos provincijas, išskyrus vieną. Augant ekonomikai atsiranda daugiau darbų, tačiau atvyksta ir daugiau kinų hanų, kurių buvimas regione išprovokavo pasipiktinimą, 2008 m. virtusį kruvinais protestais.
O paskutinis elementas – stebėjimas. Tibete Kinija ištobulino daugybę vidaus saugumo palaikymo metodų, dabar naudojamų sekti gyventojus ir stabdyti protestus Sindziange: į kaimus ir jautrias vietas, pavyzdžiui, vienuolynus, siųsti darbo komandas, didinti policininkų skaičių ir versti žmones klausytis valandų valandas trunkančių politinių mokymų. Iki 2016 m. rugpjūčio Tibete komunistų partijos vadovu buvęs Chenas Quanguo dabar tas pačias pareigas eina Sindziange. Jis atnešė daug protestų tramdymo patirties, o jo gebėjimus papildo greitai besivystančios stebėjimo technologijos, pavyzdžiui, veido atpažinimo programinė įranga.
Tuo tarpu šešis mėnesius Honkonge vykę protestai pasiekė viso pasaulio laikraščių pirmuosius puslapius. Tačiau Honkonge žmonėms kylantys pavojai palyginus su Tibetu ir Sindziangu atrodo tolimi ir beveik nereikšmingi. Kai protestuotojai ant sienos dažais išpurškė užrašą „Šiandienos Sindziangas – tai rytojaus Honkongas“, atrodė, kad tai – perdėta reakcija, gąsdinanti, kad artėja mažai tikėtina distopija. Tačiau tokios baimės nėra nepagrįstos. Sindziango įvykiai atskleidžia, kad norėdama užtikrinti, jog niekas nesipriešins valdžiai, Kinijos vyriausybė pasiruošusi nueiti labai toli.
Tibetas šią pamoką jau išmoko. Tačiau Kinijos valdymas ir Q. Cheno metodai dar turi išlaikyti vieną sudėtingą išbandymą – dabartinio Dalai Lamos mirtį ir reinkarnaciją. Dalai Lama XIV teigė, kad gali reinkarnuotis ne Kinijoje.
Kinijos komunistų partija įžūliai reikalauja teisės patvirtinti dvasinio vadovo įpėdinį, taigi gali būti, kad ateityje dėl Tibeto gyventojų palaikymo kovos du kandidatai. Tačiau dar svarbiau, kad dabartinis Dalai Lama nepritarė Tibeto reikalavimui suteikti nepriklausomybę ir palaikė siekį suteikti regionui tikrą autonomiją Kinijos valstybėje, be to, nuolat skatino priešingų pusių dialogą ir taiką. Nebevaržomi jo įtakos tibetiečiai gali tapti radikalūs. Nors Kinija ilgai tikėjosi, kad Dalai Lamai mirus Tibeto problema bus išspręsta, dabar jai derėtų viltis, kad jis sulauks dar daugybės gruodžio 10‑ųjų.