Autorius: Arūnas Spraunius
Logiška, kad po jos Lenkijos vyriausybei neliko nieko kito kaip konstatuoti apie santykių su Rusija dugną. „Lenkijos tragedija visiškai gula ant sąžinės jos tuometinės vadovybės, kuri sutrukdė sudaryti britų-prancūzų-tarybų karinę sąjungą ir vildamasi sulaukti Vakarų partnerių pagalbos atidavė savo liaudį hitlerinei naikinimo mašinai“. Po šio Rusijos prezidento pasažo, kaltinančio Lenkiją pačią sunaikinus savo valstybingumą, šios specialiųjų tarnybų ministro koordinatoriaus Stanisławo Żaryno spaudos tarnybos pranešime apibendrinama, jog V.Putino skelbiamos tezės yra dalis nuoseklaus informacinio karo, manipuliuojant istorija. Jį dera laikyti prieš Vakarus nukreiptos agresyvios politikos dalimi, siekiant formuoti įvaizdį Rusijos gynėjos, kuri turi dalyvauti priimant globalius sprendimus.
Logiška ir Baltijos valstybių reakcija į publikacijoje teisinamą Molotovo-Ribentropo paktą, kuris galų gale lėmė Lietuvos, Latvijos, Estijos prievartinį inkorporavimą į SSRS 1940 metų vasarą. Pasak V.Putino, Baltijos šalių inkorporavimas (straipsnyje vadinamas įstojimu) vykdytas sutarčių pagrindu bei atitiko to meto tarptautinę bei valstybinę teisę. Jis vyko su Baltijos šalių išrinktų valdžių sutikimu, būdamos SSRS sudėtyje respublikos išsaugojo valdžios organus, kalbą.
Kitą dieną po publikacijos į Lietuvos, Latvijos, Estijos užsienio reikalų ministerijas iškviestiems Rusijos pasiuntiniams pareikšti demaršai dėl istorinių faktų iškraipymo ryšium su Rusijos valstybės dūmos užsienio reikalų komiteto birželio 9-ąją patvirtintu įstatymo projektu, kuriuo atšaukiamas Pakto pasmerkimas, už ką Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas balsavo 1989-aisiais.
Estijos užsienio rekalų ministras Urmas Reinsalu ryšium ir su Rusijos prezidento publikacija, ir Dūmos komiteto iniciatyva priminė, jog tarptautinė bendruomenė ne kartą pasmerkė Paktą. Ir „Facebooke“ pridūrė, jog tarptautinis teismas privalo paskelbti teisinį antihumanistinio Sovietų Sąjungos režimo vertinimą. Rusijos pasiuntinys Taline Aleksandras Petrovas savo ruožtu nurodė, jog V.Putino straipsnis turi paskatinti Estiją apmąstyti Antrąjį pasaulinį karą be išankstinių nuostatų. Toks tad kognityvinis disonansas.
Straipsnyje „The National Interest“ kliūna ir Vakarams, ant kurių sąžinės Rusijos prezidentas perkelia dalį kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. V.Putinas pradeda nuo 1919-ųjų Versalio taikos susitarimo, kurį sudarius, jo nuomone, Vokietija pasijuto pažeminta. Gi pagrindinis Antrąjį pasaulinį lėmęs faktorius buvo Miuncheno susitarimas 1938 metais, pagal kurį Čekoslovakija turėjo nacistinei Vokietijai perduoti daugiausia etininių vokiečių apgyventus Sudetus. Esą būtent po susitarimo tarp Prancūzijos, Jungtinės Karalystės (JK), Vokietijos ir Italijos Sovietų Sąjunga supratusi, kad saugumo klausimais remtis Vakarais negali.
Greta Lenkijos, Baltijos šalių pozicijos primintina Europos Parlamento rudenį priimta rezoliucija, pagal kurią atsakomybė dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios gula ant tuometinių Vokietijos bei SSRS. Rusijos prezidentas straipsnyje rezoliuciją kritikuoja ir gina po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią Jaltos saugumo sistemą (sudėliota 1945 m. vasarį Jaltoje vykusioje JAV, JK, SSRS lyderių konferencijoje), kuri esą buvo naudina visai žmonijai. Nekalbėdamas apie tai tiesiai, V.Putinas brėžia paraleles tarp Jaltos ir paties siūlomo penkių branduolinių valstybių Rusijos, Amerikos, JK, Prancūzijos, Kinijos susitikimo, kuris turėtų demonstruoti jų sąjungą humanistinių idealų bei vertybių naudai, dėl ko tėvai ir seneliai petys petin kovėsi su ginklu rankose.
Vakarų viešame naratyve su Jalta ne viskas taip vienareikšmiška, kaip skelbia Rusijos prezidentas.Ji pastoviai neigiamai vertinama rytų bei vidurio Europoje, kai Jaltos taika numatė Europos padalijimą į įtakos sferas tarp Sovietų Sąjungos bei Vakarų, tas galų gale mūsų regiono šalis pasmerkė beveik pusamžį būti Rusijos satelitėmis su sovietinių režimų „koveriais“ pagal Maskvos „standartą“. V.Putino logika nedirba ir Vakaruose, pavyzdžiui, didžioji dalis valstybių niekada nepripažino Baltijos šalių aneksijos.
Šėtonas vis dėlto – visada detalėse. Tarkime, V.Putino straipsnyje panaudota citata, kurios autorystė priskiriama Adolfui Hitleriui: „Mūsų politika Rusijos platybėse gyvenančių tautų atžvilgiu turi skatinti visas įmanomas prieštaravimų formas ir skaldymą.“ Nacistinės Vokietijos dokumentų tyrėjas Igoris Petrovas atkreipia dėmesį į citatos pirminį šaltinį, kuriuo nurodoma pirmą kartą 1951-aisiais išleista Henrio Pickerio knyga „A.Hitlerio užstalės pokalbiai“. Pasak istoriko, tokios frazės joje nėra, prasminiu požiūriu artimiausia ši: „Todėl valdant Reicho nugalėtas tautas rytuose, reikia vadovautis vienu pagrindiniu principu, būtent: skatinti veikti pageidaujančius individualių laisvių, vengti bet kokių valstybinės kontrolės formų ir tuo būdu padaryti viską, kad šios tautos būtų kuo žemesniame kultūrinio išsivystymo lygyje.“
I.Petrovas primena, jog „A.Hitlerio užstalės pokalbiai“ kai kurių specialistų laikoma vėlyviausia nacių lyderio pasisakymų kompiliacija, o ne autentiškais užrašais. Ir pikantiška detalė – Rusijos prezidentas remiasi knyga, kurią Volgogrado srities Pallasovo rajono teismas 2010 metų liepos 19 dieną savo sprendimu įtraukė ekstremistinės literatūros federalinį sąrašą.
Kiek pirmiena V.Putinui remtis ar skelbti nebūtinai tikrus teiginius? 2014-aisiais Rusijos prezidentas tiesiai neįvardydamas autorystės citavo frazę, priskiriamą buvusiai JAV valstybės sekretorei Madeleinei Albright: „Neteisinga, kad visas Sibiras su jo neišmatuojamais turtais priklauso Rusijai“. M.Albright niekada nieko panašaus nesakė.
Na, ir leidinys, kuriame paskelbtas istorinis opusas: kelių tūkstančių egzempliorių „The National Interest“ leidžia nuo 1985-ųjų veikiantis neokonservatoriškas „Nacionalinių interesų centras“, kuriam nuo įsisteigimo vadovauja ir leidyba rūpinasi Dimitrius Simesas. Leidinys propaguoja vadinamąją realizmo teoriją tarptautiniuose santykiuose, numatančią pasaulio padalijimą į įtakos sferas tarp galingiausiųjų, ignoruoja žmogaus teisių bei laisvių temas, agituoja už konfrontacijos su Kremliumi atsisakymą, priešingu atveju gąsdina plataus masto konfliktu, taip pat branduoliniu. Tarp leidinio autorių – nelegaliu lobizmu Rusijos vyriausybės naudai Amerikoje užsiėmusi Marija Butina (pavyzdžiui, 2015-ųjų straipsnis „Meška ir dramblys“, kuriame skelbė, jog prezidentas respublikonas (dramblys – respublikonų simbolis) padės gerinti Rusijos bei JAV santykius), vėliau deportuota į Rusiją, arba Lailas Goldsteinas, skelbęs, kad JAV politinė klasė turi pripažinti aneksuotą Krymą Rusijai.
Vis dėlto šiuo atveju „turiningiausia“, kad į pergalės paradą Maskvoje birželio 24-ąją, kurio intencija čia aptariamas tekstas skelbtas, atsisakė vykti Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdymuchamedovas, argumentavęs atsisakymą aplinkybe, jog jam birželio 19-ąją sueina 63 metai, amžius, jo šalyje prilyginamas pranašo Muhamado amžiui, todėl sukaktį dera iškilmingai pažymėti artimųjų rate. O grįžusiam iš Maskvos parado prezidentui tektų „atgulti“ karantinui... Iki šiol Turkmėnistano lyderis ignoravo su koronavirusu siejamus ribojimus. Atsisakė Armėnijos ministras pimtininkas Nikolas Pashinianas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas – irgi dėl COVID-19. O juk dar birželio 11-ąją Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas skelbė gavęs pažadą dėl atvykimo į paradą iš 12 lyderių valstybių, daugiausia iš buvusios Sovietų Sąjungos institucinės paveldėtojos Nepriklausomos valstybių sandraugos (NVS).
Ir Baltarusijos lyderis Aleksandras Lukašenka atvyko su „savo parado laiku“ gegužės 9-ąją (žinia V.Putinui: mes prisimename, kaip dera minėti atmintį žuvusių tėvynainių...) ir dabartinių prezidento rinkimų peripetijų (mirk gyvenk reikia pašalinti konkurentus) aktualijomis: „vis dėlto pavyko sutrukdyti planui destabilizuoti Baltarusiją. Kaukės nuplėštos ne tik nuo marionečių čia, bet ir jais manipuliuojančių už šalies ribų – tiek vakaruose, tie rytuose (suprask – Rusijoje).“ – čia Baltarusijos prezidentas kaip tik šiomis dienomis.
Dėl Baltijos valstybių, Ukrainos, Gruzijos viskas aišku (išdavikės...), bet Turkmėnistanas, Azerbaidžanas? Čia aptartoje publikacijoje Rusijos prezidentas skelbė, jog NVS lyderių susitikime praėjusių metų pabaigoje vieningai sutarta dėl reikalo perduoti žinią dabartinei kartai, kad pergalę prieš nacizmą pelnė pirmiausia sovietinė liaudis, visų sovietinių respublikų atstovai. Žiauroka.
Pasak filosofo, sociologo, Maskvos socialinių ir ekonomikos mokslų aukštosios moklyklos profesoriaus Grigorijaus Judino, suprantama priežastis, dėl ko V.Putinui norisi į laikotarpį tarp 2-ų pasaulinių karų žvelgti Vokietijos akimis. Ši pasijuto pažeminta 1-ąjį pasaulinį karą užbaigusios Versalio taikos sutarties, Rusija jos lyderio asmenyje kenčia dėl pralaimėto Šaltojo karo. Jausmas šaukiasi keršto. Suprantama, V.Putinas ne nacistas ir nesigaili A.Hitlerio, tačiau nacionalsocialistų iškilimas tarpukario Vokietijoje bei visuomenės fašizacija jam atrodo savaime surantami, natūralūs ir neįdomūs dalykai. Tai iš esmės skiriasi nuo europietiškos intelektinės tradicijos, kuri visus pokario dešimtmečius skyrė aiškinimuisi, kaip tas galėjo atsitikti su Vokietija ir ką daryti, kad to būtų neįmanoma pakartoti. Europiečiai 75-eris metus politinę sistemą derino tokiu būdu, kad Trečiasis pasaulinis karas taptų neįmanomas.
Rusijos prezidentui tai neįdomu, jam vidaus politika visada yra užsienio politikos projekcija – jei gatvėse neramumai, ieškokite užsienio pinigų, jei valdžioje fašistai, aiškinkitės, kas naciją įžeidė. Todėl V.Putinas Europoje jau neišgirstas, ginčytis su Rusijos prezidentu dėl lenkų, baltų, britų etc. niekas nemato reikalo. Laikas pervertė pasaulį neatpažįstamai, gi V.Putinas nepasikeitė nė per nago juodymą – atsilikęs nuo laiko ir be perstojo meluojantis pavėlavo su istorinėmis paskaitomis.
Nuo praradusio realybės jausmą autoritaro tiesiog akyse instintyviai išsibėgioja ir paskutiniai sąjungininkai, jų nesulaiko net baimė, ilgai buvusi bene svarbiausiu faktoriumi, dėliojant santykius su Kremliumi. Jie „nugara jaučia“ autoritaro saulėlydį, Sovietų Sąjungos, kokia bebūtų jos „reinkarnacija“ (kad ir NVS), panašu, nebėr galutinai. Išsibėgioja.