Ar kada nors per televizorių stebėdami įspūdingus vaizdus iš didžiųjų Europos futbolo lygų esate pasvajoję, kad vieną dieną nuvyksite į „Camp Nou“, „Allianz Arena“ ar „Old Trafford“ stadioną? O galbūt seniai palaikote „Arsenal“, „Chelsea“, „Real“ ar kitą galingą klubą ir turite seną svajonę stebėti jų rungtynes gyvai? Aš taip pat turėjau tokią svajonę, kurią vėliau įgyvendinau. Dabar turiu keletą selfie nuotraukų iš futbolo šventovių. Tačiau iš tiesų nei man, nei Jums ten ne vieta.
Gentrifikacija – tai procesas, kai aukštesnė gyventojų klasė keliasi į populiarius miesto rajonus ir po truputį išstumia senuosius gyventojus, kurie nesugeba juose išsilaikyti. Tuomet rajono dvasia pasikeičia ir derinasi prie naujųjų gyventojų. Vilniuje gentrifikaciją anksčiau išgyveno Senamiestis ir Užupis, šiuo metu panašų procesą patiria stoties rajonas. Kodėl tai turėtų būti aktualu futbolo kultūros žurnalo skaitytojui? Nes gentrifikacija egzistuoja ir futbolo stadionuose.
Istoriškai stadionus Europoje užpildydavo darbininkų klasės atstovai, o vietos futbolo klubų ir bendruomenės ryšys buvo labai artimas. Iš tiesų, kuo stipresni būdavo saitai tarp klubo ir vietos bendruomenės, tuo stipresni jie abu darėsi. Tačiau per pastaruosius 25 metus futbolas tapo labai dideles pajamas generuojančiu verslu. Televizijos transliacijų kontraktai, žaidėjų algos, perėjimų sumos ir bilietų kainos kiekvienais metais auga ir vis labiau šokiruoja futbolo mėgėjus. Futbolo komandos tapo patrauklios ne tik artimiausiai bendruomenei, bet ir visam pasauliui. Tapo įprasta sirgti už svetimų miestų svetimas komandas. Tai reiškia, kad futbolo paklausa stipriai išaugo ir į futbolo stadionus atkeliavo gentrifikacija.
Prieš keletą metų buvau Mančesterio „Old Trafford“ stadione. Likus valandai iki rungtynių vaikščiojau aplink stadioną, kai prie manęs priėjęs japonas paprašė nuotraukos su „tikru Manchester United fanu.“ Tą dieną perkamiausia prekė buvo šalikas su dviejų komandų pavadinimais ir rungtynių data – suvenyras, kuris ilgai primins patekimą į rungtynes. Bet tuo pačiu tai ir stadiono kultūrą žudantis atributas. Teko lankytis ir „Camp Nou“ stadione. Išvakarėse Barselonoje mačiau begalę reklamų, kviečiančių apsilankyti rungtynėse ir „nepraleisti progos išvysti garsųjį klubą.“ Reklamos rašytos ne katalonų ir net ne ispanų kalba, o angliškai. Beje – ar žinote, koks turistinis objektas populiariausias Katalonijos sostinėje? Teisingai, „Camp Nou“ stadionas, kuris lenkia Antonio Gaudi šedevrus ir kitas miesto įžymybes.
Šiais laikais atmosfera Europos stadionuose yra stipriai pasikeitusi. Per metus Anglijos „Premier“ lygoje apsilanko daugiau nei milijonas turistų, „Camp Nou“ stadione pilna žioplių iš viso pasaulio, kurie nepaleidžia iš rankų savo išmaniųjų telefonų ir nesupranta, ką dainuoja vietiniai 17-ą minutę ir kokių ten laisvių reikalauja. „El Clasico“ rungtynėse nemažai žmonių yra neutralūs ir iš esmės abi komandos jiems svetimos. Beje, net ir per „El Clasico“ galima įsigyti šaliką su „Real“ ir „Barcelona“ užrašais bei simbolika. Nieko nebestebina kėlinio pabaigoje vietas paliekantys ir eilių prie gėrimų bei užkandų išvengti skubantys „fanai“. Tačiau turistai yra tik dalis problemos – nuo seno stadione daugiausiai vietų užėmusius darbininkus išstumia ir vietiniai turtingesni gyventojai, kadangi bilietų kainos tampa panašios į koncerto, kurio negali sau leisti kiekvieną savaitę.
Kartais klubai eina dar toliau ir iš miesto rajonų atima stadioną. Toks šviežias ir liūdnas pavyzdys yra Anglijoje, kai „West Ham United“ persikraustė į Londono olimpinį stadioną, o Vest Hamo rajone stadiono vietoje parduodami butai, kurių pigiausias kainuoja 360 tūkst. svarų sterlingų. Taip „West Ham United“ paliko savo šimtamečius namus ir iškeliavo į patogesnį bei talpesnį stadioną, kur galima priimti daugiau žmonių, trokštančių pamatyti „Premier“ lygos rungtynes, tačiau senieji klubo fanai jaučiasi svetimi naujame stadione. O kaip jie turėtų jaustis matydami pakeistą klubo emblemą, kurioje liko tik garsieji plaktukai, bet nebeliko pilies, simbolizuojančios senąjį stadioną?
Visuotiniame gentrifikacijos sraute išsiskiria Vokietijos stadionai. 50+1 proc. taisyklė, kuri užtikrina, kad klubą valdo sirgaliai, vis dar leidžia išlaikyti sąlyginai pigius bilietus, pigų alų ir autentišką atmosferą, kurioje sirgaliai daugiau laiko skiria skanduotėms ir komandos palaikymui nei nuotraukoms ir maistui.
Kas nutiks toms didžioms komandoms, kurios iškilo vietos bendruomenių palaikymo dėka, tačiau dabar į stadionus sutraukia didesnę perkamąją galią turinčius gyventojus iš įvairių šalių? Greičiausiai tokie klubai taps dar turtingesni – ir dar labiau pasaulietiniai. Prognozuojama, kad dabartiniai, prieš sezoną rengiami turai po JAV ar Aziją gali persikelti ir į reguliaraus sezono tvarkaraštį. Šiais metais Prancūzijos super taurės rungtynės tarp „Monaco“ ir „PSG“ vyko Kinijoje. Dėl Ispanijos Super taurės trofėjaus buvo varžomasi Maroke.
Aktyviai deramasi, kad netolimoje ateityje Ispanijos čempionato rungtynės vyktų JAV, o Čempionų lygos finalas būtų Niujorke. Kad ir kur žaistų „Manchester United“, „Real“ ar „Barcelona“, stadionas vis tiek bus pilnas, o ir kontingentas – beveik nepasikeitęs. Kuo mažiau autentiškumo stadione, tuo labiau sirgaliai traktuojami kaip klientai. Kuo daugiau klientų, tuo labiau komandos taps globalesnės ir joms nebeliks spaudimo turėti vietinių žaidėjų sudėtyje. Priešingai – bus labiau atsižvelgiama į rinkas, kurias gali atverti futbolininkai iš kitų šalių (pavyzdžiui, „Manchester United“ kontraktas su japonu Shinji Kagawa garantavo ypač stambų kontraktą su Azijos televizijomis).
O kas nutiks mažiukams? Klubai, kurie nėra įdomūs visam pasauliui, turi statyti savo viziją ant bendruomenės pagrindo. Lietuvos klubai privalo būti kam nors įdomūs. Natūralu, kad artimiausiu metu jie nebus įdomūs nei turistams, nei užjūrio televizijų žiūrovams. Iš tiesų, jie įdomūs tiems, kurie ateina į stadioną.
Jei žiūrovų nėra – tuomet klubai įdomūs tik savininkams. O savininkai būna įvairūs, vieni turi gerų kėslų, kiti – ne. Kuo daugiau žiūrovų stadione, tuo didesnis spaudimas mažinti bauginančiai augantį legionierių skaičių. Kuo daugiau vietinių žaidėjų, tuo glaudesnis ryšys su vietos bendruomene. Kuo didesnis žiūrovų skaičius, tuo didesnis spaudimas atsižvelgti į žiūrovų patogumą: nuo rungtynių tvarkaraščio iki nuvalytų stadiono kėdžių.
Grįždamas prie straipsnio pradžioje išsakytos minties apie svajonę aplankyti didžiuosius stadionus, turiu pripažinti, kad mums ten ne vieta. Vienintelė vieta, kur mes galime kažką kurti, yra savo miesto stadionas. Visur kitur mes galime tik griauti. Griauti vietines tradicijas, atmosferą ir stadiono dvasią. Tačiau nereiškia, kad turime atsisakyti svajonių apsilankyti geriausių lygų geriausiuose stadionuose. Ten galime pamatyti prie tobulybės priartėjusį futbolą, organizaciją ir žaidėjų įgūdžius. Tai nepaneigiamas faktas.
Tokiuose stadionuose stebint futbolo spektaklį yra ko pasimokyti ir kuo grožėtis, tačiau ten mes galime būti tik to spektaklio stebėtojai, o su savo komanda turime galimybę dalyvauti procese. Futbolo grožis tampa kitoks, kai kas savaitę gyvai matai savo komandą – po truputį tampi to dalimi. Daugelis norime aplankyti ir pamatyti gražiausius pasaulio miestus, bet artimiausias – savas miestas, mėgstamiausios mūsų dainos nebūtinai atliekamos geriausių pasaulio muzikantų, o mums gražiausi žmonės nebūtinai yra dailiausi visame pasaulyje. Taip ir mūsų vietos komandos nebūtinai turi žaisti kaip „Barcelona“ ar „Bayern“, o labiausiai palaikomi futbolininkai nebūti tobuli kaip Messi ar Neymar. Tačiau jie savi, todėl ir artimiausi, todėl ir mums geriausi.
Beje, į „Old Traffordą“ ar „Camp Nou“ marijampoliečiai gali pateikti su „Sūduva“, vilniečiai – su „Žalgiriu“, o gargždiškiai – su „Banga“. Tereikia drauge kurti svajonę ir tiesti kelią link jos. Ir nors jaučiu Jūsų ironišką šypseną skaitant šias eilutes, tačiau yra ne vienas ir ne du pavyzdžiai, kai mažiukai klubai patenka į UEFA Čempionų lygos ar Europos lygos grupių etapus. Jei stadionai bus pilni, nereikės kiekvieną kartą melstis, kad visos A lygos komandos nepritrūktų pinigų žaidėjų algoms, nereikės įtikinėti savivaldybių, kodėl reikia remti vietinį futbolą.
Galų gale, rėmėjai ims save tapatinti su konkrečiu klubu ir bendruomene, o ne su neigiamą įvaizdį visuomenėje turinčia Lietuvos futbolo federacija ir Lietuvos futbolu apskritai. Jei stadionai bus pilni, atsiras ir finansavimas, ir rezultatai. Nors tai ir sunkus uždavinys, bet pilni stadionai turi būti Lietuvos futbolo prioritetu. O Jūs tikrą futbolo džiaugsmą patirsite ne sirgdamas kur nors „Stamford Bridge“, kur visuomet būsite svetimas turistas, o išgyvendamas euforiją su klubu, kuris augo Jums padedant Jūsų akyse.
O tada įvyks gentrifikacija ir Jus iš stadiono išstums vietos hipsteriai, kurie į rungtynes atsineš veganiškų keksiukų, darys selfie ir aiškins, kad už klubą sergą dar nuo Manto Kuklio, Tomo Radzinevičiaus ar Andriaus Bartkaus laikų. Bet iki to dar toli.
Susitiksime stadione!
Straipsnio autorius: Artūras Žarnovskis