Gaisrai jau išdegino daugiau kaip 2,5 mln. hektarų (Masačusetso valstijos dydžio) plotą, o iš jų kylantys dūmai užtemdė Sidnėjų ir kitus miestus. Tuo tarpu sausra darosi rimtesnė, tad krizės pabaigos nematyti. Čiabuvių priešgaisrinės saugos metodų specialistas Victoras Steffensenas teigia, kad būtina radikaliai pakeisti aplinkos priežiūros strategijas.
„Mąstant vakarietiškai problemos sprendžiamos tik tada, kai jos jau daro žalą – priemonės tik atsakomosios, – teigia valstybės šiaurės rytuose įsikūrusiame Kernse kalbintas 46‑erių V. Steffensenas. – Jei būtų naudojamasi mūsų metodu, tokie gaisrai net neprasidėtų.“
Paprastai Australijoje miškus ir krūmynus supančių degių medžiagų atsikratoma šaltesniais žiemos mėnesiais užkuriant valdomus laužus, ypač daug dėmesio skiriant gyvenamuosius rajonus supančioms teritorijoms.
Vis dėlto šiais metais paaiškėjo, kad tokių prevencinių metodų toli gražu neužtenka, o dėl itin sausos aplinkos gaisrų sezonas buvo ankstyvas ir labai pavojingas. Keliolika dažniausiai žaibų sukeltų gaisrų įsiliepsnoję tapo nebevaldomi, ypač nuošaliose vietovėse, kurias gaisrininkams sunku pasiekti.
Gaisruose mirė šeši australai, o daugiau kaip 2 000 koalų žūtis vien Naujojo Pietų Velso valstijoje sukėlė nerimą, kad rūšiai kyla pavojus išnykti.
Čiabuvių aplinkos priežiūros metodas – deginti „vėsius ir lėtus“ laužus, dažniausiai naktį. Toks metodas skirtas sumažinti degių krūmokšnių ir nuvirtusių medžių kiekį miško paklotėje ir palaipsniui nedideliais laužais apvalyti didelius žemės plotus. Toks metodas reikalauja daugiau pastangų ir trunka ilgiau, tačiau laužai neintensyvūs, be to, deginami lėtai, todėl gyvūnams užtenka laiko pabėgti ir apsaugomos medžių viršūnės.
„Čiabuvių laužai deginami mažesniuose plotuose ir būna ne tokie intensyvūs, – teigė kartu su Australijos Federacijos mokslo ir pramonės tyrimo organizacija du dešimtmečius dirbęs ir krūmynų gaisrų keliamą pavojų gyvybei ir infrastruktūrai tyręs Justinas Leonardas. – Jie mus moko, kad šioje šalyje ugnies niekada neįveiksime, tad turime prisitaikyti ir naudoti ją kaip įrankį.“
Liepsnojant milijonus dolerių nuosavybės sudeginusiems ir Sidnėjaus gyventojus dusinantiems gaisrams gyventojai pyktį lieja ant konservatorių vyriausybės – tvirtinama, kad iškastinio kuro pramonę palaikanti politika ir atsisakymas bausti šiltnamio efektą sukeliančias dujas išmetančias įmones paaštrina klimato kaitos keliamus pavojus.
Stichinių nelaimių ir nepaprastosios padėties valdymo ministras Davidas Littleproudas įsakė pradėti parlamentinį tyrimą, skirtą išvystyti metodus, padėsiančius visoje valstybėje sumažinti degių medžiagų miškuose. Ministras ragina ir čiabuvių aplinkos priežiūros technikas išmanančius specialistus taip pat teikti pasiūlymus.
„Privalome pasinaudoti tūkstančių metų patirtimi, – praeitą savaitę reporteriams teigė D. Littleproudas. – Iki šiol apie ją nieko nežinojome.“
Krūmynų gaisrų problema laikui bėgant darosi vis rimtesnė. Sausasis sezonas ilgėja, todėl deginti prevencinius laužus vėsesniais mėnesiais lieka vis mažiau laiko, o šį darbą atliekančiose regioninėse priešgaisrinės apsaugos tarnybose dažnai dirba tik savanoriai.
Turėdami mažai laiko ir išteklių gaisrininkai dėmesį sutelkia į netoli gyvenamųjų regionų plytinčias teritorijas. Jų kuriami laužai paprastai būna intensyvesni, o ugnis dega didesniuose miško plotuose, be to, ji greitesnė ir karštesnė – taip sukuriama apsauginė nudegintos žemės zona, tačiau vykdant procesą sunaikinama daugiau floros ir faunos. O nuošalesni regionai valomi rečiau, todėl jose prisikaupia degių medžiagų, sausais metais sukeliančių katastrofiškus gaisrus.
Tokios strategijos keliami pavojai paaiškėjo savaitgalį, kai gaisrininkai nebesuvaldė Sidnėjaus vakaruose prie Mėlynųjų kalnų įkurto laužo ir gaisre prarado mažiausiai 20 pastatų.
Pirmiesiems mažiausiai 60 000 metų senumo kultūrą turintiems Australijos gyventojams ugnis buvo neatsiejama nuo gyvenimo būdo – ji ne tik naudota medžioklei, maisto gamybai ir šildymui, bet ir laikyta svarbiu dvasiniu simboliu. Tačiau daugelis tradicinių aplinkos priežiūros metodų pranyko 1788 m. atvykus britų naujakuriams ir nusikaltėliams. Bėgant metams vietos gyventojai išstumti iš savo žemių, o jų kultūra baltaodžių gyventojų dažnai niekinta. Čiabuviai iki šiol tebėra skurdžiausiai gyvenanti ir prasčiausią socialinę padėtį turinti visuomenės grupė.
V. Steffensenas teigia, kad plečiant čiabuvių gaisrų prevencijos praktiką būtų galima sukurti darbo vietų mokytojams ir sumažinti čiabuvių priklausomybę nuo pašalpų. Jis norėtų, kad būtų imama naudoti ir kitas tradicines praktikas, pavyzdžiui, žemės priežiūros, natūralios medicinos ir vandens išteklių saugojimo.
„Vyriausybės departamentai, aplinkosaugininkai, nacionaliniai parkai, ūkininkai ir gyvulių augintojai turi gerų norų, bet jų interesai skiriasi, – teigia V. Steffensenas. Vyras įkūrė įmonę „Firesticks“, rengiančią dirbtuves, kuriose mokoma, kaip naudojantis čiabuvių metodais atsikratyti degių miško atliekų. – Taikant mūsų metodus reikėtų išleisti daug pinigų ir skirti daug valandų darbo, tačiau galų gale būtų sutaupomi milijardai dolerių.“
O kol kas gaisrus sutramdyti galinčio lietaus ženklų nematyti. Nacionalinė meteorologijos tarnyba prognozuoja, kad šalies rytuose sausesnės nei įprasta sąlygos tęsis mažiausiai iki kovo.
„Gaisrų sezonas prasidėjo anksčiau negu įprasta – jis labai ilgas ir sunkus, – teigė Naujojo Pietų Velso valstijos kaimo regionų priešgaisrinės tarnybos atstovas spaudai Benas Shepherdas. – Žalos patyrė net dešimtmečius gaisrų nemačiusios bendruomenės.“
Jis teigė, kad priešgaisrinės tarnybos jau yra dirbusios su čiabuvių gaisrų prevencijos metodus naudojančiomis organizacijomis ir supranta jų vertę.
„Jų tradicijos papildo mūsų naudojamas pavojaus mažinimo priemones, – teigė jis. – Apie metodus atsikratyti degių medžiagų žinome ne viską – turime atsižvelgti ir į vietos ekologiją. Imsimės visų mums padėti galinčių priemonių.“