Tarpukario lietuviai traukė į „Išradimų ministeriją“: keistuoliai siūlė kone genialius išradimus, pavyzdžiui – laiko mašiną

1940m. į Kauną atvykęs radviliškietis teiravosi, kur esanti „Išradimų ministeriją“ – norėjo užpatentuoti agregatą apkasams kasti. Jo sugalvota mašina neva galėjusi per valandą išrausti iki 10 kilometrų tranšėjų. Kitas radviliškietis K., gyvenęs Višmantų kaime, 1931m. manėsi sugalvojęs kone laiko mašiną. Buvo įsitikinęs, jog saulės spinduliai Žemės paviršiaus sluoksniuose fiksuojantys istorinius vaizdus. Tereikia juos apšvitinti paslaptingais spinduliais, kuriuos, be jokios abejonės, išradėjas „žinojo“ ir senoviniai vaizdai turėję atgyti, kaip kino filmas.

Vyras ne tik „žinojo“ kokie tai spinduliai, bet netgi jam buvę „pavykę“ kažkokiais būdais juos paleisti ir sakėsi matęs Jėzaus Kristaus kančias.

Tarpukario spauda rašė, jog sodiečiai „išradėjo“ vengę, bet sakę, kad šis esąs labai širdingas ir padorus žmogus. Radviliškietis prieš Pirmąjį Pasaulinį karą buvo pasitrankęs po Rusiją ir įvairias kitas valstybes, mokėjo bent keletą kalbų ir buvo netgi susikonstravęs medinį lėktuvą. Jį užsikėlęs ant stogo ir, pasak liudininkų, nuskridę puskilometrį. Vietiniai kalbėjo, kad jį velnias apsėdęs – po savaitės tą lėktuvą sudegino. Be abejo, jo skrydis negalėjo praeiti be pasekmių. Ne be reikalo tokiais atvejais, kai žmogus ima kalbėti apie paslaptingus spindulius, apie jį trumpai sakoma: „Trenktas!“. Bet sodiečiai jį vadino švelniau – tiesiog keistuoliu. Radviliškietis irgi važiavo į Kauną, bet ne „laiko mašinos“ patento, o finansavimo – norėjo iš valdžios gauti pašalpos savo išradimams patobulinti. Taigi, laiko mašina 1931m. Lietuvoje jau „egzistavo“, tereikėjo lėšų jos tobulinimui! Ak, kaip mes tai pražiopsojom!