Po daugelio eksperimentavimo metų Johnas Learis tiki išradęs magiškąjį ingredientą, galintį pagerinti rezultatus: vietos gyventojus.
J. Learis yra „Trees for the Future“ (TFF, „Medžiai ateities kartoms“), pelno nesiekiančios grupės, įsteigtos 1989 metais ir įsikūrusios Silver Springse (Merilendas), vykdomasis direktorius. Pirmaisiais keliais milijonais medžių, kuriuos pasodino J Learis ir jo komanda, buvo siekiama atsodinti miškus. Bet mažiau nei penki procentai medžių išgyveno be vietos gyventojų priežiūros.
Tokie rezultatai paskatino juos taikyti „Forest Garden Approach“ (Miško sodo metodas“) metodą, tai yra apmokyti ūkininkus, kaip naudoti medžius kaip priemonę pagerinti nualintų žemių produktyvumą. Šiuo metu TFF sugeba pasodinti kiekvieną medį vos už 10 centų, kartu keturgubai padidindama vietinių gyventojų pelną ir pagerindama medžių išlikimo rodiklį. Užuot naudodami tokius metodus kaip „kirsk ir degink“, ūkininkai, auginantys miško sodus, per dvidešimties metų laikotarpį surenka per 230 tonų anglies dioksido vienam akrui.
„Forest Garden Approach“, visų pirma, siekiama neturtingus ūkininkus padaryti turtingais, užuot susitelkus į pasodintų medžių skaičių. Tokią pamoką J. Learis išmoko būdamas savanoriu Taikos korpuse, dalyvaudamas JAV programoje, kuria siekiama skatinti ekonomikos augimą ir socialinį vystymąsi užsienio šalyse.
„Būtina įtraukti vietos gyventojus ir kurti tokius projektus, kad kiekvienas iš jų būtų naudingas ir vietos bendruomenei“, – sakė jis.
Iki šiol J. Learis ir jo komanda bendradarbiauja su ūkininkais, kad užaugintų 10 000 miško sodų ir per dvidešimties metų laikotarpį surinktų per 2,4 mln. tonų anglies dioksido. Projektai kol kas vykdomi daugiausia Afrikos žemyne, svarbiausi iš jų vystomi Senegale, Kenijoje ir Tanzanijoje. TFF paprastai taikosi į nualintą neturtingos šalies regioną. J. Leario komanda į šią programą įtraukia šimtą ar daugiau ūkininkų, suinteresuotų pagerinti savo ūkių būklę, o tada juos apmoko.
Ketverius metus trunkančios programos laikotarpiu TFF pasiūlo ugdymo išteklių, skirtų vietiniams poreikiams ir nuolatinę paramą, įskaitant ir sėklas bei sodinukus. Ūkininkai mokomi, kaip pastatyti „gyvą tvorą“, – tai yra užsodinti medžiais visus dirbamosios žemės sklypų pakraščius. Žalioji siena atitveria fermą nuo besiganančių gyvūnų (ir kaimynų). Medžiai taip pat padeda išsaugoti daugiau vandens dirvoje.
Baigiantis programai, kiekvienas dirbamosios žemės akras galės didžiuotis iki 1 500 medžių, daugelis jų užaugins produkciją, kuri galės būti suvalgoma ar parduodama.
Viena iš įprasčiausių priežasčių, paaiškinančių žemių nualinimą, yra ta, kad ūkininkai augina ne tas kultūras, tad J. Learis padeda jiems atpažinti tai, kas iš tiesų gali tarpti ir vešėti.
„Daugelyje tų šalių paprastai yra viena pelną užtikrinanti kultūra, kuri naikina vietovę. – sakė J. Learis. – Tai žemės riešutai Senegale ir kukurūzai Kenijoje bei Tanzanijoje.
Jis moko ūkininkus atsisakyti monokultūros. Be to, ūkininkai išmoksta pasigaminti savo trąšas. Svarbiausia – ūkininkai visada turi ką parduoti kiekvieną metų mėnesį. Taigi, jų pajamos padidėja, išauga ir maistingesnių maisto produktų vartojimas.
„Akivaizdu, kad pagrindinis klimato kaitos problemos sprendimas turėtų būti iškastinio kuro teršalų mažinimas, – sakė Dominickas Spracklenas, Anglijos Lidso universiteto biosferos-atmosferos sąveikos profesorius, nedirbęs su TFF. – Bet tuo pat metu mums ir reikės neigiamų emisijų, o medžių sodinimas ura pagrindinis kelias link ten... labai svarbu, kad vietos gyventojai būtų įtraukti į bet kurią medžių sodinimo programą.“
Per dvylika mėnesių iki 2019 metų liepos J. Leario grupė sukūrė beveik 6 000 vadinamųjų miško sodų su 11 milijonų medžių. Pelno nesiekiančios grupės biudžetas taip pat padidėjo. Metiniai įnašai į TFF nuo 2017 iki praėjusių metų išaugo dvigubai, nuo 2,5 mln. iki 5 mln. dolerių, ir J. Laris tikisi per 2020 metus padidinti šią sumą iki 8 mln. dolerių.
Nors J. Learis ir toliau pagrindinį dėmesį skirs Afrikos šalims, TFF sukūrė programėlę, kurią naudoti galės kiekvienas ūkininkas pasaulyje (kuris moka skaityti angliškai ar prancūziškai), taip sužinodamas apie žingsnius, būtinus norint užveisti miško sodą. J. Leario duomenimis, ši programėlė labai populiari Indijoje, Australijoje bei Zambijoje.
„Bet kuris žmogus, turintis šiek tiek patirties sodininkystėje ar miškininkystėje, gali gana lengvai perprasti tai, ką mes darome“, – sakė J. Learis.