Ieškant atsakymo atspirties tašku bus, be abejo, tai suponavusios istorinės aplinkybės. Ne paslaptis, kad Portugalija su Ispanija savo laiku kolonizavo beveik visą Pietų Amerikos žemyną. Dabartinėje Urugvajaus teritorijoje daugiausia dominavo ispanai, jų kalba liko valstybinė ir po 1825 m. paskelbtos nepriklausomybės. Nors 90–95 proc. šių dienų Urugvajaus populiacijos sudaro iš Europos emigravę žmonės, ypač ispanai ar nuo pasaulinių karų bėgę italai, tačiau į šalį futbolą atvežė ne jie. Tai padarė britų imigrantai, jūreiviai bei pirkliai. O visa šalis iškart dėl jo pametė galvą...
Šalies lygos struktūra ir klubai
Aukščiausioje Urugvajaus lygoje žaidžia 16 komandų. Kadangi valstybė turi vieną miestą milžiną – Montevidėją su maždaug 1,3 mln. gyventojų (pridėjus visus priemiesčius suskaičiuojama net iki 2 mln.), įprastai apie 12–13 komandų būna iš jo. Nors valstybė turi du superklubus, šalies lyga kasmet apsieina be brutalių silpnesnių klubų triuškinimų. To paslaptis – stabilumas. Aukščiausioje lygoje nuo 1983-ųjų kasmet žaidžia ne mažiau nei 13 klubų, o jų skaičius buvo išaugęs net iki 18-os. Todėl per daug metų susiformavo nemažai apylygių antro ešelono klubų. Nebėra ir tos mūsų šalyje matomos nuolatinės mažesnių klubų iš pirmos lygos baimės kylant aukščiau tapti nebent tik patrankų mėsa keliems mūsų elitiniams A lygos klubams. Tačiau pasiekti tokiam klubų jėgų tolygumui prireikė laiko ir nuoseklaus, kryptingo darbo. Įdomumo dėlei reikia paminėti, kad antroje Urugvajaus futbolo lygoje žaidžia 12 komandų.
Šalies aukščiausia lyga vyksta gana įdomiu formatu. Varžomasi nuo pat vasario iki gruodžio mėnesių, o čempionas paprastai paaiškėja surėmus pečius pirmo rato (Apertura) ir antro rato (Clausura) nugalėtojams. Taip pat sezono viduryje dar vyksta tarpinės varžybos išskaidžius komandas į dvi grupes pagal surinktą lyginį ar nelyginį taškų skaičių „Aperturoje“. Grupių laimėtojai varžosi dėl vietos Supertaurėje ir antro lygmens tarptautinėse varžybose (Sudamericana). Trys lygą paliekančios komandos atrenkamos pagal per paskutinius du sezonus žemiausią vidutiniškai per rungtynes surenkamų taškų skaičių.
Tradiciškai šalies lygoje daugelį metų dominuoja du superklubai iš Montevidėjo – „Penarol“ ir „Nacional“, tarpusavyje besivaržantys viename seniausių derbių už Europos ribų (nuo 1900 m. rengiamame „Superclasico“). Jų istorija tarptautiniuose turnyruose gana turtinga, kadangi superklubai patenka tarp tituluočiausių Pietų Amerikos futbolo klubų. Tiesa, beveik visi jų titulai buvo iškovoti 7-ajame ir 9-ajame praeito amžiaus dešimtmečiuose. Prieš pat futbolo globalizaciją, leidusią vis jaunesniems ir ne tokiems subrendusiems talentams kuo anksčiau išvykti į užsienio klubus.
Stadionai ir lankomumas
Manoma, kad 1930 m. Urugvajaus rinktinės pergalę prieš Argentiną pasaulio futbolo čempionato finale, „Centenario“ stadione turėjo stebėti apie 100 000 urugvajiečių. Nors dabar stadionas laukia renovacijos (ar net bus nugriautas dėl per didelių išlaikymo kaštų), bet jame vis dar žaidžia nacionalinė rinktinė ir neseniai į naują stadioną persikėlusį „Penarol“ klubą pakeitęs „City Football Group“ priklausantis Montevideo „City Torque“. Be trijų didžiųjų šalies stadionų, yra dar keturi 24 000–18 000 vietų stadionai, penkios 11 000–9000 vietų arenos ir keletas mažesnių futbolo stadionų. Absoliuti dauguma jų statyti ne anksčiau kaip 1992 m. Vidutinis lankomumas – apie 2800 žiūrovų. Tačiau matydami pustuščius A lygos stadionus galime urugvajiečiams tik pavydėti lankomumo jų kelių dešimčių metų senumo futbolo arenose.
Asmenybės
Šalies rinktinėje visada buvo kultinių asmenybių. Pradedant nuostabiu kūrėju Enzo Francescoli, savo gracija, akrobatiniais sugebėjimais kažkada taip sužavėjusiu jaunąjį Zinedine Zidaną, kad šis net specialiai važiuodavo į Marselį žiūrėti, kaip Francescoli treniruodavosi su tuometine savo komanda. Ir vėliau jo garbei net pavadino sūnų – Enzo Zidane.
Taip pat visiems atsiminimuose liks ir Alvaro Recoba. Žmogus, kurį Milano „Internazionale“ savininkas Massimo Moratti įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir juo tikėjo net tada, kai netikėjo niekas kitas. 2001–2003 m. Alvaro net buvo geriausiai apmokamas futbolininkas pasaulyje. Būdavo vakarų stadione, kai A. Recoba kamuolį tartum pasiglemždavo ir nusinešdavo kažkur į kitą pasaulį, paversdamas futbolo žaidimą dar viena meno forma. Gaila, tačiau šis visada ir visur vėluojantis futbolo menininkas neišsiugdė reikiamos disciplinos ir darbo etikos, tad nesugebėjo realizuoti savo potencialo. Pridėkime jį nuolat kamavusias traumas ir turėsime visas dedamąsias, neleidusias A. Recobai ilgiau išsilaikyti sportinės formos viršūnėje.
Kalbėdami apie Urugvajaus futbolo asmenybes negalime nepaminėti ir prieštaravimais apipinto Luiso Suarezo. Per šalies futbolo istoriją vos saujelė laimingųjų prasiveržė iki tokių elitinį statusą pasaulyje turinčių futbolo klubų kaip „Barcelona“. Kartais tarp sirgalių net pasigirsta juokų, kad L. Suarezas yra toks nuožmus, jog net yra pasiruošęs tiesiogine to žodžio prasme suvalgyti varžovus aikštėje.Tačiau yra ir kita medalio pusė. Mažai kas žino, kad rezultatyviausio visų laikų Urugvajaus rinktinės žaidėjo asmenybė susiformavo labai šiurkščioje ir negailestingoje aplinkoje. L.Suarezo tėvas karininkas paliko žmoną su dar visai mažais vaikais – Luisu ir šešiais jo broliais. Todėl vaikino paauglystė prabėgo skurde, lūšnynuose ir karo lauką primenančioje gatvėje, pilnoje tokių pat probleminių vaikų.
Luisas negalėjo suvaldyti savęs nuo pat jaunų dienų. Kartą būdamas 16-os, pamatęs prieš save raudoną kortelę, apimtas nevalingo pykčio vijosi teisėją penkiasdešimt metrų, kol galiausiai smūgiu galva sulaužė vyrui nosį. Kartais atrodo, kad Luisas Suarezas aikštėje gali padaryti bet ką, kad tik komanda pasiektų pergalę. Plėšrūno tipo mąstysena yra gan dažna tarp paties aukščiausio lygio sportininkų, skiriasi tik priemonės, kurių jie imasi apimti nevilties.
Tačiau niekas neprilygsta nepalenkiamo ryžto potėpiais paženklintai Diego Forlano istorijai. Kai jam buvo vos dvylika, jo vyresnė paauglė sesuo pateko į kraupią autoavariją, kurioje žuvo jos vaikinas, o mergina visą gyvenimą liko prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio. Jos gydymo išlaidoms vis sparčiai augant, šeimai į pagalbą stojo pats Diego Maradona, padėjęs surinkti gydymui reikiamas lėšas. Tai taip įkvėpė D. Forlaną, norintį padėti rūpintis likimo itin nuskriausta seserimi, kad jis priėmė sąmoningą sprendimą iškeisti savo pamėgto teniso treniruotes į potencialiai kur kas pelningesnę karjerą futbole.
Tačiau jo kelias čia buvo labai vingiuotas. Pirmą skaudų smūgį patyrė dar būdamas 16-os, kai po bandymų Prancūzijoje jo kandidatūrą atmetė „AS Nancy“. Tada D. Forlanas patraukė į „Independiente“ jaunuolių akademiją Argentinoje, kur nors ir mušė įvarčius, toli gražu nebuvo toks rezultatyvus kaip kiti talentai iš Lotynų Amerikos. Vilties, kad pagaliau nusišypsos sėkmė, liepsnelė sužibo, kai atvykus į Angliją pasirašyti sutarties su „Middlesbrough“ jį paskutinę akimirką nusipirko „Manchester United“. Bet čia vėl teko nusivilti – 26 rungtynių serija be įvarčio, blankūs pasirodymai ir galiausiai parduotas kitam klubui...
Ir kai jau visiems atrodė, kad Diego liks tik dar vienu visus nuvylusiu futbolininku iš Pietų Amerikos, jis, būdamas 25-erių, nukeliavo į „Villareal“ ir Ispanijos čempionate pelnė 25 įvarčius. Tokiu būdu Diego (kartu su Londono „Arsenal“ lyderiu Thierry Henry) tapo rezultatyviausiu 2004–2005 m. sezono žaidėju visoje Europoje. Tais metais „Villareal“ šalies pirmenybėse užėmė trečią vietą ir pateko į UEFA Čempionų lygą. Kitąmet „Villareal“ nužygiavo iki pat Čempionų lygos pusfinalio. D. Forlanas tapo tikru vėlyvo brendimo tipo žaidėjų etalonu, kai būdamas 31-nų sužaidė galbūt patį geriausią sezoną savo gyvenime. 2010-aisiais su Madrido „Atletico“ ekipa laimėjo UEFA Europos lygą, o vasarą Pietų Afrikoje vykusiame pasaulio čempionate atvedė Urugvajaus rinktinę į pusfinalį ir tapo naudingiausiu čempionato žaidėju.
Kad ir kiek nesėkmių jis patyrė, pasitelkęs sunkų darbą ir nepalenkiamą valią sugebėjo pasiekti savo potencialą. Šiais metais D. Forlanas užėmė Urugvajaus klubinio futbolo giganto „Penarol“ vyriausio trenerio postą.
Situacija valstybėje ir kodėl blėsta tokia neregėta galia?
Urugvajus yra viena labiausiai socialiai pažengusių, demokratiškiausių Pietų Amerikos valstybių. Joje žemiausias korupcijos lygis, o kartu su Čile, šalies gyventojai turi aukščiausią perkamąją galią žemyne. Dėl bankuose įtvirtintų privatumo principų ir šalyje vyraujančios pagarbos teisinei sistemai Urugvajus vadinamas Lotynų Amerikos Šveicarija. Net 98 proc. elektros šioje šalyje išgaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir pagal šį rodiklį Urugvajus pirmauja pasaulyje. Šioje šalyje gyvuoja ir viena didžiausių išeivių ir Lietuvos bendruomenių žemyne, o iš viso lietuvių Urugvajuje yradaugiau nei 10 tūkstančių. Tačiau futbolo padėtis šalyje paskutiniu metu blogėja. Nors Urugvajus išgyvena ekonominio klestėjimo tarpsnį, futbolo srityje reikalai krypsta priešinga linkme. Jau rašėme, kad futbolo klubai daugiau kaip tris dešimtmečius nelaimi Pietų Amerikos pirmenybėse. Prasidėjus futbolo globalizacijai užsienio klubai vis anksčiau perimdavo Urugvajaus futbolo talentus, o dabar patys vietos klubai skuba kuo greičiau parduoti perspektyviuosius, kad finansiškai išgyventų. Urugvajaus nacionalinė vyrų futbolo rinktinė taip pat stabtelėjo. Pasaulio čempionate paskutinė auksinė pergalė iškovota prieš 70 metų. Pietų Amerikos pirmenybėse Urugvajus laimėjo 15 kartų, bet paskutiniu metu ir čia buksuoja. Tiesa, su genijumi E. Francescoli dar laimėta 1995-aisiais, o 2011-ais žybtelėjo ir auksinė D. Forlano ir L. Suarezo karta, vedina genialaus stratego Oscaro Tabarezo. Tačiau akivaizdu, kad Urugvajaus futbolo pasaka blėsta. Kodėl?
Žiūrint į artimiausio dešimtmečio perspektyvas, kol kas dar anksti konstatuoti vienareikšmę kryptį, šalies futbolo kreivė ims kilti ar leisis, kokio pajėgumo užaugs ateinanti savų žaidėjų karta ir panašius faktorius. Žinome, kad šis beprotiškas nuotykis prasidėjo nuo visiško šalies pamišimo dėl futbolo. Maža tauta visiškai susitelkė į vieną sporto šaką. Vaikai pradėdavo varžytis neįtikėtinai anksti (nuo ketverių) ir net iki 85 proc. jų užsiimdavo būtent futbolu. Labai įdomūs faktai slypi ir kalbant apie etninę pusę. Dalis dabartinių urugvajiečių turi šalies žemėse gyvenusių ir aršiai su kolonizatoriais kovojusių čiabuvių – čarujų kraujo. Kartu didelė dalis į šalį atvykusių ispanų buvo iš baskų krašto. Taip, to paties baskų krašto, turinčio tokių griežtai tautinių klubų kaip Bilbao „Athletic“, sėkmingai besivaržančio su Ispanijos gigantais – „Real“ ar „Barcelona“. Todėl turbūt nereikia nė sakyti, iš kur toks beprecedentis kovingumas, atkaklumas bei tvirtumas aikštėje. Net ir D. Forlanas iš močiutės pusės turi tų pačių baskų kraujo...
Tarptautinio futbolo iškilimo metu didžiulis pranašumas būdavo įgaunamas į Urugvajaus rinktinę kviečiant visų rasių ar socialinės padėties žaidėjus, kai likusioje Pietų Amerikoje futbolas buvo savotiško elito sporto šaka, priešingai nei Europoje, kur futbolas laikytas labiau darbininkų klasės žaidimu. Visgi futbolui vis labiau populiarėjant pasaulyje globaliu mastu, pirmosios pasaulio futbolo galiūnės pozicijos ėmė po truputį silpnėti. Žinoma, tam daugiausia įtakos turi demografija ir populiacijos skirtumai. 1940 m. Urugvajuje gyveno apie 2 mln. gyventojų, Brazilijoje 40 mln., Argentinoje 15 mln.,o Čilėje – apie 5 mln. Per paskutinius 80 metų Urugvajuje prisidėjo vos vienas milijonas gyventojų. O Brazilijoje, Argentinoje ir Čilėje šiuo metu gyvena apie 214 milijonų! Vien Brazilijoje nūnai registruojama daugiau futbolininkų nei visame Urugvajuje yra gyventojų.
Bet Urugvajus ir toliau kovoja futbolo arenose. Artimiausias iššūkis jų laukia 2021 m. birželį, kai Argentinoje vyks žemyno pirmenybės – atkeltas Copa America turnyras.
Straipsnio autorius: Saulius Kutkaitis