Vilniuje I pasaulinio karo metu dirbo 12 tūkst. prostitučių, tačiau baisiausia buvo į valdžią atėjus bolševikams – pasklido venerinės ligos

Apie 1896 m. Kaune rusų kareiviai taip dažnai ėmė sirgti venerinėmis ligomis, jog prostitutėms uždraudė „dirbti“ Šančiuose, kuriuose buvo įsikūrusios kareivinės, – plaštakėms leista veikti tik miesto ribose. Ir jos įsitaisė vadinamojoje Mažojoje Vilniaus gatvėje (dabar – Nemuno g.). Be to rusai nusprendė, jog sergančiųjų bus mažiau, jei atsiras daugiau legalių bordelių. Ir netrukus jų atsidarė visi keturi. O gubernatoriaus meilužė tuo pačiu buvo ir garsi prostitučių savadautoja.

Vilniuje, kitaip nei Kaune, prostitutėms savo lizdus rusai leido sukti tik priemiesčiuose. 1913 m. Kaune legaliai „dirbo“ 113 prostitučių, slaptai – 44, gyvavo 4 bordeliai, kuriuose plušėjo 51 moteris. Iš jų 74 sirgo sifiliu, o 87 kitomis venerinėmis ligomis. Tais metais ligoninėse nuo sifilio gydėsi 451 žmonės, o nuo kitų venerinių ligų (gonorėjos, minkštojo šankerio ir triperio) – 293. Caro kareiviai dažniausiai užsikrėsdavo triperiu – iki beveik 53 proc. visų susirgusiųjų.

Prostitucija vešėjo ne tik Kauno gubernijos centre bei didesniuose miestuose, bet ir giliausiose provincijos vietelėse. Antai „Vilniaus žinios“ 1905 m. rašė, jog Skuodo apylinkėse būta daug sergančių sifiliu ir niekas nežinojo, iš kur ta „limpančioji“ liga atsiradusi, bet ji vis labiau plito. Vieni gydydavosi Telšiuose, o kiti traukdavo pagalbos į Liepoją. Greičiausiai ją platino Skuodo „tetulytės“, nes, kaip rašo „Vilniaus žinios“, 1907 m. gruodį, išvykstant rusų dragūnams, jos „savo riksmu pripildė visą miestą <...> alpstančios merginos traukė už kojų kareivius nuo arklių.“ Kaip nerėksi, jei uždarbis išjoja.