Kuo skiriasi gabus vaikas nuo talentingo? Kaip tinkamai atpažinti ir išpildyti gabių vaikų potencialą? Ar tokius vaikus geriau ugdyti atskirose mokyklose? Kaip atsiranda „gabūs tinginiai“? Savo talento realizavimas – ar tai pareiga, prigimtis, duoklė visuomenei?
„Sakoma, kad Lietuvoje apie 2–5 proc. vaikų yra gabūs. Šiuo metu pasaulyje iš jų apie 40 procentų nerealizuoja savo gebėjimų. Tai dideli skaičiai – apie pusė gabių vaikų neturi tinkamų sąlygų. Tai didžiulė problema, nes jie nerealizuoja savo gebėjimų, nesimoko gerai, kitur neatsiskleidžia, todėl ir pamatyti juos yra sudėtinga“, – pasakoja lektorė.
Anot jos, pažinti gabius vaikus galima darant intelekto testus, vertinant vaikų pasiekimus, žiūrint į jų elgesį, būdą. Pavyzdžiui, gabūs vaikai yra dažnai smalsūs, nekantrūs, linkę provokuoti mokytojus, mėgsta įvardyti kitų klaidas, nemėgsta struktūruoto mokymo mažais žingsniais.
Jaunesnio amžiaus gabiems vaikams tinkamas bendras ugdymas kartu su visais kitais – tačiau gimnazistams, jau sąmoningesniems, geriau suvokiantiems, kas juos domina, vertėtų siūlyti ir galimybę mokytis specializuotai, atskirai, kartu su tokiais pat gabiais vaikais. Tai yra vienas iš gabių vaikų poreikių – mokytis su tokiais pačiais, kaip jie.
„Baisiausia, kai vienas mokytojas vienoje klasėje ugdo visokių gebėjimų vaikus. Gabūs vaikai nekelia rūpesčių, todėl paliekami savieigai – ir jie pradeda ieškoti pramogų. Tada turim gabius tinginius, gabius neklaužadas ir panašiai. Jei jis negavo stimulo, pajuto, kad ir nesistengdamas žino, tai kam mokytis? Tuomet jie neišmoksta mokytis – įpratę tiesiog žinoti. Smalsumas užmušamas. Pražiopsojome momentą, kai turėjome stimuliuoti jo norą sužinoti daugiau“, – galimas ugdymo klaidas įvardijo dr. J. Misiūnienė.