Tačiau jie labiau nerimavo dėl kitokių problemų, negu šių laikų jaunimas – tvirtino, kad dėl netramdomo ekonomikos augimo ir vartotojiškumo netrukus išseks visi pasaulio ištekliai. Jų maltizmu paremti argumentai pasirodė esą nepagrįsti. Žaliavos niekad nebuvo pradėjusios sekti.
O šiais laikais daugiau dėmesio skiriama ne stokai, bet pertekliui – tiksliau, anglies dioksido pertekliui atmosferoje. Per pastaruosius 50 metų sudeginta maždaug dvigubai daugiau iškastinio kuro, todėl pagreitėjo galimai katastrofiškų pasekmių turėsiantis pasaulinis atšilimas.
Masačusetso technologijos instituto Sloano vadybos mokyklos tyrėjas Andrew McAfee mano, kad šiuolaikinio jaunimo baimės taip pat nepagrįstos. Savo naujoje knygoje „More From Less“ jis teigia, kad žmonija pasiekė vadinamąją „daiktų gamybos viršūnę“ – t. y., nors žmonės suvartoja daugiau, verslams norint tuos daiktus pagaminti reikia mažiau išteklių. Kadangi tarp ekosocialistų vėl populiarėja daiktų pertekliaus raginantys atsisakyti antikapitalistiniai judėjimai, tokia mintis atrodo išsakyta pačiu laiku. Deja, ji pernelyg supaprastinta.
A. McAfee tęsia 2014 m. kartu su Erik Brynjolfsson prašytoje optimistišką požiūrį į technologijas išreiškiančioje knygoje „The Second Machine Age“ pradėtas mintis. Šįkart jis peržvelgė duomenis apie JAV nuo pirmosios Žemės dienos sunaudotas žaliavas ir teigia, kad pasaulyje baigėsi „pramoninis amžius“, kai prekės buvo gaminamos naudojant daug žaliavų. Naujausiame kompiuterių amžiuje daiktai daug lengvesni, be to, jiems pagaminti reikia daug mažiau žaliavų, todėl galima tikėtis, kad ekonomikos augimas ir aplinkos niokojimas nebebus tarpusavyje susiję procesai.
Pažvelgus į fizines JAV ekonomikos pamatus sudarančias medžiagas (metalus, mineralus, medieną, popierių, trąšas, vandenį ir energiją) iš tiesų matoma, kad jų suvartojimas daugiausiai išaugo praeitais dešimtmečiais, tuo pačiu augant BVP. Tačiau įvairiausiose srityse, pradedant nuo ūkių (vidutiniškai karvė JAV dabar duoda keturis kartus daugiau pieno negu šeštajame dešimtmetyje) ir baigiant „iPhone“ telefonais (kuriuose yra skaičiuotuvas, kamera, garso įrašymo įrenginys, žemėlapis ir kiti daiktai), viskas, A. McAfee žodžiais tariant, „dematerializuojama“. Panašiu keliu žengia ir kai kurios turtingos Europos valstybės. Kinija ir Indija taip pat gali pasekti jų pėdomis.
Taip yra dėl dviejų veiksnių porų. Pirmoji – tai technologijos ir kapitalizmas. Nors jie kaltinami dėl industrializacijos pasekmių, dabar jie kartu padeda vykdyti dematerializaciją. Technika, programinė įranga ir interneto tinklai suteikia galimybę mažinti daiktus, gerinti jų veikimą ar net jų atsisakyti, kaip, pavyzdžiui, pradėjus naudoti „Google Maps“ atsisakyta popierinių „London A‑Z“ žemėlapių. O konkurencija laisvose (nors ir reguliuojamose) rinkose skatina įmones mažinti išlaidas naudojant mažiau išteklių arba keičiant brangias žaliavas pigesnėmis.
Antroji veiksnių pora, pasak A. McAfee, pastaruoju metu pagreitino pirmosios veikimą. Sąmoninga visuomenė ir į jos poreikius atsižvelgianti vyriausybė pastaruoju metu padeda taisyti laisvųjų rinkų ydas – pavyzdžiui, kad šios neatsižvelgia į taršos kainą visuomenei. Aplinka visame pasaulyje saugoma geriau – nors autorius sutinka, kad toks teiginys drąsus, tačiau tvirtina, kad nėra neteisingas netgi JAV, kur daugelis miestų ir valstijų kelia tikslus mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį priešindamiesi klimato kaitą neigiančiam prezidentui.
A. McAfee požiūris į įmonių suvartojamas žaliavas naujas ir įdomus. Įmonės pernelyg dažnai vaizduojamos kaip besaikės Žemės gėrybes eikvojančios pabaisos. Tačiau iš tiesų nuo pat kapitalizmo pradžios prekėms gaminti buvo naudojama vis mažiau žaliavų, nes pelno trokštantys vadovai suprato, kad būti taupiems apsimoka. Nė viena įmonė, kuri netaupė žaliavų, neišsilaikė ilgai. Norint sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį taip pat reikia pagaminti daugiau energijos sunaudojant mažiau žaliavų ir naudoti daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių. Pirmasis metodas padeda įmonėms sutaupyti. O pingant saulės ir vėjo energijai, taupyti pradeda ir antrasis.
Tačiau ar reikėtų apskritai mažinti pagaminamų daiktų kiekį – kitas klausimas. Skeptikų, abejojančių A. McAfee ginamos dematerializacijos galia ką nors pakeisti, buvo jau seniai – pradedant nuo britų ekonomisto William Jevons, kuris savo 1865 m. parašytoje esė „Anglies problema“ teigė, kad efektyviau naudojant iškastinį kurą jo neišvengiamai bus sunaudojama daugiau. „W. Jevons klydo“, – drąsiai tvirtina A. McAfee, pateikdamas duomenų, kad nors JAV anglis atpigo, jos sunaudojama mažiau.
Bet nereikėtų skubėti. Gali būti, kad iš dalies taip giriama Vakarų šalių dematerializacija vyksta todėl, kad prekės gaminamos ne namuose, o užsienyje. A. McAfee mano, kad šio veiksnio įtaka nedidelė. Tačiau greičiausiai tai netiesa. Be to, nors anglies problema išspręsta (bent jau JAV), šiuolaikinė anglies problema (kurią galima pavadinti anglies dioksido problema) vis dar labai aktuali.
Beveik 150 metų po W. Jevons esė išspausdintoje knygoje Billo Gateso itin mėgstamas čekų kilmės Kanados mokslininkas Vaclav Smil tikino, kad kai prekės tampa lengvesnės ir pigesnės, rinka labai išauga, todėl žaliavų reikia naudoti daugiau. Vidutinio dydžio mobilusis telefonas 2011 m. svėrė šešis kartus mažiau, negu 1990 m. Tačiau telefonų skaičius išaugo nuo 11 mln. iki 6 mlrd. – taigi kartu sudėtas visų telefonų svoris padidėjo nuo 7 tūkst. tonų iki 700 tūkst. tonų. V. Smil žodžiais tariant, „mažiau leidžia atsirasti daugiau.“
Rimti rūpesčiai
Verslams „William Jevons paradoksas“ – ne tik akademinė problema. Bijodamos, kad ekologiškai mąstantys klientai atsigręš prieš jas, įmonės siekia sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį. Jei pavyksta tai padaryti pigiau, generaliniai direktoriai mielai to imasi, o visuomenė išlošia, nes gauna geriau žaliavas panaudojančias ir našiau dirbančias įmones. Tačiau jei dėl to padagėja pardavimų, įmonių poveikis aplinkai gali ir padidėti.
Tačiau nereikėtų jų gėdinti arba raginti klientų pirkti mažiau prekių, kaip reikalauja Londone prie įmonių pastatų prisiklijavę aktyvistai. Tai vyriausybės turėtų versti piliečius norėti mažiau – keldamos vartojimo kainą, įvesdamos mokesčius už sunaudojamą anglies dioksidą arba kitaip reguliuodamos rinką. Kol jos to nepadarys, įmonės bandys parduoti daugiau – nes žmonės norės daugiau pirkti.