Maždaug prieš šimtą metų inžinieriai sukūrė naujo tipo erdvę – valdymo patalpą. Anksčiau daiktus, kuriuos reikėjo valdyti, valdydavo šalia stovintys žmonės. Tačiau kuo šildymo, geležinkelių ir elektros tinklai bei kitos sistemos darėsi sudėtingesnės, tuo protingiau atrodė valdymą sutelkti vienoje vietoje. Skalės ir elektros lemputės į kambarį nešdavo informaciją, kas vyksta pasaulyje. Svertai, čiaupai, jungikliai ir mygtukai lauk siųsdavo nurodymus.
Septintajame dešimtmetyje valdymo patalpos jau buvo tapusios galingu šiuolaikiškumo simboliu. Misijos kontrolės centre Hjustone jauni vyrai su akiniais raginiais rėmeliais siuntė komandas erdvėlaiviams, skrendantiems į mėnulį. Per televizorių matomame kosmose keistus naujus pasaulius tyrinėjantys keliautojai taip pat turėjo žymią valdymo patalpą – kapitono tiltelį garsiajame „Žvaigždžių kelio“ erdvėlaivyje „USS Enterprise“.
Po dešimties metų Santjage pastatytoje šešiakampėje valdymo patalpoje buvo laikomasi tokios pačios filosofijos ir net estetikos. Joje buvo pilna ekranų su skaičiais ir rodyklėmis. Viskas buvo prijungta prie galingo kompiuterio. Buvo netgi modernių sukiojamų kėdžių su ranktūriuose įtaisytais ekranus valdančiais geometrinių formų mygtukais. Nuo JAV įsikūrusio Johnsono kosminio centro ir erdvėlaivio „Enterprise“ ši patalpa skyrėsi tuo, kad joje buvo ir nedidelis baras, kur darbuotojai po ilgos valdant praleistos dienos galėdavo įsipilti išgerti.
Valymo patalpą projektui „Cybersyn“ (tai – žodžių junginio „cybernetics synergy“ (kibernetinė sinergija) trumpinys) aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukūrė Čilės prezidentas Salvadoras Allende. Ši patalpa buvo skirta valdyti naują, nacionalizuotą socialistinę šalies ekonomiką. Valdymo patalpai pastatyti S. Allende pasamdė britų konsultantą Staffordą Beerą, kuris panaudojo centrinį kompiuterį ir sujungė jį su gamyklose pastatytais faksimiliniais aparatais. Gamyklų vadovai turėdavo įvesti duomenis, kurie būdavo analizuojami centralizuota sistema. Prireikus ką nors pakeisti, į gamyklas būdavo siunčiami nurodymai.
Ironiška, tačiau didžiausias šios sistemos pasiekimas – pergudrauti sunkvežimių vairuotojus, kuriems streikuojant 1972 m. kilo grėsmė visai S. Allende vyriausybei. Kai Čilės generolai 1973 m. rugsėjo 11 d. užpuolė prezidento rūmus, o S. Allende nusižudė, „Cybersyn“ valdymo patalpa buvo sunaikinta – pasakojama, kad vienas kareivis visus ekranus subadė peiliu.
Šie įvykiai buvo kruvinas atkirtis tuomet jau pusę šimtmečio trukusiuose ginčuose, kaip geriausiai valdyti ekonomiką. S. Allende manė, kad naudojantis moderniausiais aštuntojo dešimtmečio kompiuteriais ir komunikacijų sistemomis, vyriausybė sugebės optimizuoti pramonės ekonomiką. O Čilės vadovui A. Pinochet patarinėję Čikagos mokyklos ekonomistai manė, kad geriau būtų pasinaudoti daugiau duomenų apdoroti gebančia rinka. Čilėje jų sprendimai buvo įvesti jėga.
Nuo to laiko rinkos ekonomikos ir dalinės rinkos ekonomikos veikė taip sėkmingai, kad mintis apie planinę ekonomiką ėmė atrodyti beviltiškai pasenusi. Tačiau jei šių laikų S. Allende sukurtų „Cybersyn 2.0“, jis galėtų rinkti duomenis ne iš kelių faksimilinių aparatų, o iš milijardų jutiklių, ir apdoroti juos tūkstančius serverių turinčiuose duomenų centruose. Jei sistemai būtų suteikta užtektinai galios, galbūt ji galėtų pakeisti nepriklausomus sprendimus, kuriais paremta rinka?
Panašu, kad mūsų visuomenėje jau dabar įsivyravo technologijomis paremta kontrolė. Sprendimai dabar priimami ne valdymo patalpose, o debesijoje. „Uber“ neturi centrinės būstinės, iš kurios siunčia vairuotojus, o „Google“ neturi Borcheso apsakymus primenančios bibliotekos, kurioje ieško atsakymų į mūsų klausimus. Yra tik algoritmai, kurie, rodosi, atlieka vis daugiau darbo ir priima vis daugiau sprendimų. Kartais jie valdo rinkos programinę įrangą – pavyzdžiui, kai rodyti reklamas jūsų ekrane leidžia labiausiai jūsų dėmesio norinčiam pardavėjui. Tačiau jie galėtų valdyti ir polis – valstybės – programinę įrangą.
2017 m. konferencijoje neseniai pasitraukęs Kinijos internetinio konglomerato „Alibaba“ vykdomasis pirmininkas Jackas Ma pareiškė: „Per pastaruosius 100 metų mes patikėjome, kad geriausia sistema – tai rinkos ekonomika.“ Tačiau per kitus tris dešimtmečius „dėl to, kad gebame rinkti įvairiausius duomenis, pagaliau galėsime atrasti rinkos nematomąją ranką.“ O ką ją atradę darysime? Padėsime jai? Prognozuosime jos veiksmus? Ar jos atsikratysime? Atsakymas buvo neaiškus.
Homo Deus
Be to, jeigu technologija gali veikti geriau negu rinkos nematomoji ranka, ar nebūtų galima ja naudotis ir politikos srityje bei valdyti rinkimus? Jei kompiuterinės sistemos galėtų nustatyti, ko rinkėjai nori ir padėti politikams tuos norus įgyvendinti, būtų nebe taip svarbu, kas jiems tokią galią suteikė.
Vienas svarbiausių argumentų, kodėl reikalinga demokratija – tai, ką vokiečių politikos mokslų profesorius Fritzas Scharpfas pavadino „įvesties teisėtumu“. Net jei sistema nesuteikia žmonėms to, ko jie nori, vien dėl to, kad valdžia išrinkta demokratiškai, ji tampa teisėta. Nedemokratiškos vyriausybės turi atrasti tinkamą „išvesties teisėtumo“ (žmonių norų vykdymo) ir atviros represijos derinį. Tačiau šiuolaikinės informacinės technologijos gali padėti atlikti abi šias užduotis. Jos gali ne tik suteikti duomenų, ko žmonės nori ir kam pritaria, bet ir duoti įrankių manipuliuoti žmonių norais. Kai tokie įrankiai taps prieinami valstybės viduje ar išorėje laukiantiems veikėjams, įvesti (ir išlaikyti) tikruosius žmonių norus atspindinčią demokratiją gali tapti dar sunkiau.
Jeigu technologija gali veikti geriau negu nematomoji ranka, ar nebūtų galima jos panaudoti ir valdyti rinkimams?
Dėl to tokie mąstytojai kaip Izraelio istorikas Yuvalas Harari teigia, kad kitą šimtmetį vis tobulėjant informacinėms technologijoms „tapti atgyvenusi“ gali ne tik rinkos ekonomika, bet ir liberali demokratija. Pasak jo, tai ypač tikėtina, jei informacinės technologijos bus sujungtos su biotechnologijomis, taip suteikiant galimybę algoritmams gauti prieigą prie žmonių minčių ir jomis naudotis. Tam net nereikės priespaudos. Gali būti daug keisčiau.
Vienoje „Žvaigždžių kelio“ serijoje nuotykių ieškantys erdvėlaivio komandos nariai sutinka Borgus – tam tikrą organizmų rūšį, naudojančią nanotechnolgiją ir kompiuterius, kad visas sutiktas būtybes galėtų įtraukti į savo bendruomenę. Kiekvienas bendruomenės narys girdi viską, ką girdi kiti, mato, ką mato kiti, ir trokšta to, ko trokšta kiti. Nėra jokių pavienių asmenybių – egzistuoja tik bendruomenės norai. Kad pavyktų sukurti televizijos vertą dramą, vėliau paaiškėja, kad Brogų bendrą valią valdo lyderė – kosmosu skriejančio skruzdėlyno karalienė. Tačiau laikantis šio sumanymo logikos turėtų būti atvirkščiai – jei skruzdėlynas būtų valdomas veiksmingai ir lygiateisiškai, jis galėtų išsilaikyti be centralizuotos valdžios ir atviros priespaudos, nes būtų sukurtas taip, kad visi prisitaikytų vienas prie kito.
Pasakojimas apie Borgus – tai išgalvota istorija apie totalitarinę visuomenę, o ne prognozė apie technologijų ateitį. Tačiau kai į vis didesnę žmonių gyvenimo dalį skverbiasi įvairiausius procesus, potyrius ir ryšius išstumiančios ir keičiančios duomenų apdorojimo technologijos, mintis, kad jos ims keisti tiek rinkos ekonomikai, tiek liberaliai demokratijai būtinus pasirinkimo procesus, nebeatrodo neįtikėtina. Žinoma, ar pasaulio vis labiau priimamos ir vis daugiau sričių apimančios informacinės technologijos tikrai atneš griežtą ekonominę ir politinę kontrolę, neaišku. Tačiau tokią galimybę reikia aptarti ir jos saugotis.
Kainos ir skaičiavimai
Pirmajame pasauliniame kare kovojusios pramoninės valstybės savo ekonomikoje įvedė Europoje dar neregėtai griežtą centralizuotą kontrolę. Daugelis stebėtojų manė, kad tokios priemonės pasiteisino. Jaunystėje pinigų dar neturėjusią senovės Egipto ekonomiką tyrinėjęs austrų kilmės ekonomistas Otto Neurathas 1919 m. tvirtino, kad iš šios sėkmės galima daug ko pasimokyti. Jei vyriausybė sugeba suskaičiuoti, kiek uniformų ir ginkluotės reikia karo metu (o kad sugeba, jis tikrai žinojo, nes pats vadovavo tokiems skaičiavimams), nėra jokių abejonių, kad galima suskaičiuoti ir kitus gaminius taikos metu.
Taip prasidėjo vadinamieji „socialistiniai skaičiavimo debatai“ – dabar jau pamiršta istorija, pakeitusi žmonių mąstymą apie ekonomiką. Naująjį rinkos liberalizmą antroje amžiaus dalyje suformavę mąstytojai palaikė pusę, teigusią, kad planuotojams suteikus galimybę kontroliuoti ekonomiką, nieko gero neišeitų. Norėdami įrodyti savo tiesą, jie pristatė idėją, kad ekonomika – tai informacijos apdorojimo sistema. Tačiau būtent dėl to ir atsiranda „Alibaba“ pirmininko J. Ma minėta galimybė. Jei rinkos puikiai veikia todėl, kad jos gerai apdoroja informaciją, dėl to, kad per pastaruosius dešimtmečius atsirado kitų, dabar itin galingais tapusių informacijos apdorojimo būdų, rinkų vaidmuo ateityje neišvengiamai turėtų keistis.
„Skaičiavimo debatai“ nebuvo paprasčiausias sausas akademinis ginčas. Sovietų maksizmo ir lenininzmo idėjos buvo paremtos mintimi, kad ekonomiką galima planuoti, o daugelis Vakarų socialistų manė, kad tai įrodyta industrializavus anksčiau beveik vien žemės ūkiu paremtą Rusijos ekonomiką. Prie šios teorijos vystymo prisidėjo ir Sovietų Sąjunga. Ketvirtajame dešimtmetyje rusų ekonomistas Leonidas Kantorovičius sugalvojo, kaip naudotis matematiniu ekonomikos modeliu, kad optimizuotų ekonomikos rezultatus – tokia technika vadinta „linijiniu programavimu“. Už šią idėją jis buvo apdovanotas Nobelio premija ir tapo vieninteliu ją gavusiu Sovietų Sąjungos piliečiu. 1937 m. Jungtinėse Tautose komunistinę Lenkiją atstovavęs bei valstybės taryboje tarnavęs, o vėliau Čikagos universitete dėstęs lenkų ekonomistas Oskaras Lange sugalvojo metodą, kaip rinkų privalumus pritaikyti planuojamoje ekonomikoje: jis pasiūlė įvesti „šešėlines kainas“ pagrindiniams gaminiams, kad būtų galima apskaičiuoti, kaip geriausiai paskirstyti išteklius.
Atsakydami O. Neurathui ir O. Lange, du Austrijos ekonomistai Ludwigas von Mises ir Friedrichas von Hayekas tvirtino, kad tokiems skaičiavimams naudojant mašinas niekad nepavyks aplenkti rinkos rezultatų, nes pati rinka taip pat yra mašina – ir veikia daug geriau. Rinka nenuilsdama apdoroja visus ekonomikos teikiamus duomenis apie tai, kas prieinama ir ko reikia, o jos skaičiavimų rezultatas – tai prekių kaina. Rinkos galia skaičiuoti nepalyginamai geresnė, negu planuotojų ekonomikai kontroliuoti naudojami metodai ir taisyklės.
„Microsoft“ dirbantis ekonomistas Glenas Weylas kartą pareiškė, kad vadinamieji skaičiavimo debatai – tai „paprasčiausias ginčas dėl sudėtingų mašinų skaičiavimų, vykęs dvidešimt metų anksčiau, negu Alanas Turingas formalizavo šią idėją“. Tačiau jis laikmečių nepainioja. 1945 m. rašydamas savo garsiąją esė „The Use of Knowledge in Society“, F. von Hayekas apie rinką kalbėjo vartodamas labiau informacinių technologijų sritį primenančius terminus – jis ją laikė „mechanizmu, fiksuojančiu pokyčius... telekomunikacijų sistema, suteikiančia pavieniams gamintojams galimybę stebėti tik keletą rodiklių – taip, kaip inžinierius stebi kelių matavimo prietaisų padalas.“
Tačiau, pasak F. von Hayeko, šis mechanizmas ne tik fiksuoja pokyčius. Jis taip pat ir kuria naują informaciją – informaciją, padedančia suprasti pasaulį, o tuo pačiu ir šiame pasaulyje veikti apgalvotai. Kol rinka nepradėjo veikti, mes nežinome, kas nutiks – to žinoti netgi neįmanoma. O ekonomikos, kurios veikimo negalima prognozuoti, negalima ir kontroliuoti.
Rinkoje vykstantis „realus skaičiavimas“ ir planuotojų vykdomas skaičiavimas skaičiavimo mašinėlėse skyrėsi ir dar vienu svarbiu aspektu. F. von Hayeko palyginime minėtas inžinierius – tai ne valdymo patalpoje užsirakinęs technokratinio elito atstovas. Jis – tai bet kuris žmogus, turintis prieigą prie duomenų apie kainas. Rinkos skaičiavimai decentralizuoti ir prieinami visiems – pasak F. von Hayeko ir jo pasekėjų, būtent dėl to ši mintis taip puikiai dera su liberalios demokratijos idėja: sprendimus visi gali laisvai priimti patys.
Vis dėlto kurį laiką atrodė, kad ekonomiką planuoti sekasi gerai. Šeštajame dešimtmetyje po Stalino mirties įsivyravus „atšilimui“, Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų arsenalas nenusileido JAV, be to, Sovietų Sąjunga aplenkė varžovę ir pirmoji išsiuntė į orbitą zondą, tad kilo rimtų dvejonių, kuri sistema veikia geriau. Nors Sovietų Sąjungos ekonomika niekad nebuvo tokia stipri, kokia tikėjosi pasirodyti, dėl tuo metu atsiradusių naujų idėjų ir pirmųjų kompiuterių L. Kantorovičius ir jo pasekėjai tikėjo, kad tikrai sugebės paversti Sovietų Sąjungos ekonomiką „savaime pasidengiančiu stalu“.
2010 m. išleistoje istorinėje, ekonominėje, mokslinėje ir grožinėje Franciso Spuffordo knygoje „Red Plenty“ toks optimizmas parodomas iš kitos pusės: atskleidžiama, kaip turėtos viltys žlugo sudėtingame, nusikaltimų ir nenumatytų pasekmių pilname Sovietų Sąjungos gyvenime. Demokratiniai ir rinkos procesai atsveria žmonių polinkį klysti ir suteikia įvairiausių galimybių, o planinėse diktatorių valdomose ekonomikose pasirinkimų mažiau, tad klaidos kainuoja daug brangiau.
1991 m. Sovietų Sąjunga sugriuvo, o Kinija netrukus nusprendė mažiau planuoti ir suteikti daugiau laisvės rinkoms, todėl ekonomika suklestėjo ir pasiekė neregėtas aukštumas. Atrodė, kad rinkas palaikiusi pusė pasiekė įtikinamą pergalę. Kai kas manė, kad Sovietų Sąjungos žlugimas taip atskleidžia ir politinį dėsnį – t. y., kad geresnių rezultatų pasiekiama decentralizavus valdymą ir suteikus daugiau laisvės. 2012 m. Henry Farrellas iš Džordžo Vašingtono universiteto ir Cosmas Shalizi iš Carnegie Mellono universiteto aptarė šią mintį panašiai, kaip ir skaičiavimo debatų dalyviai. Pasak jų, demokratija turi „neprilygstamą galią... spręsti sudėtingas problemas“.
Kad suprastume, kodėl, tereikia atsižvelgti į centralizuotiems ir autoritariniams režimams kylančias problemas dėl informacijos. Joms trūksta to, ką C. Shalizi pavadintų „grįžtamojo ryšio kanalais“. Informaciją apie žmonių poreikius suteikia ne tik rinkos, bet ir atviros diskusijos. Tačiau autokratiniuose režimuose niekas nesiruošia atvirai aptarinėti problemų arba eksperimentuoti su sprendimais, nes bijo būti uždaryti į kalėjimą ar sulaukti dar skaudesnės bausmės. O žmonių neišrinkta vyriausybė prastai supranta, kas vyksta valstybėje – todėl ir jos sprendimai dažnai būna prasti. Diktatoriai didžiules saugumo pajėgas turi ne tik tam, kad žmones sutramdytų, bet ir tam, kad juos suprastų. Saugumo pajėgos tampa grįžtamojo ryšio kanalu, suteikiančiu diktatoriams norint valdyti žmones reikiamą informaciją.
Tokios priemonės ne tik pažeidžia žmogaus teises, bet ir griauna politinį stabilumą. Veiksmingai veikiančių saugumo pajėgų vadas gali laisvai tapti arba konkurentu dėl valstybės vadovo vietos, arba save cenzūruojančiu informacijos tėkmės stabdžiu – o valstybės vadovui nepalankus nė vienas iš šių variantų. Be to, XX a. pradžioje ir viduryje gyvavusiose diktatūrose šnipinėti buvo brangu. 1989 m. (paskutiniais Rytų Vokietijos gyvavimo metais) saugumo tarnybai Stasi visą ar pusę darbo dienos dirbo net 260 000 žmonių – beveik 2 proc. visų gyventojų.
Svaiginanti technologija
Nors liberaliose laisvosios rinkos ekonomika paremtose demokratijose tiek kurti klestinčią ekonomiką, tiek spręsti problemas lengviau, XXI a. demokratinės santvarkos nėra tokios idealios, kaip tikėtasi dešimto dešimtmečio pradžioje. Netrūksta pavyzdžių, kaip vyriausybės pamina demokratines normas. Be to, dėl to, kad esame prie to pripratę, pamirštame, kad planuojama ir toliau – juk taip valdomos įmonės.
Baigiantis Šaltajam karui dar vienas Nobelio premijos laureatas ir vienas iš dirbtinio intelekto srities pradininkų ekonomistas Herbertas Simonas tvirtino, kad ekonomikas aptarinėjant tik rinkos sandorių atžvilgiu pamirštama didžiulė dalis pasaulyje vykstančių procesų. Kad geriau pagrįstų savo mintį, jis pasiūlė atlikti minčių eksperimentą. Tarkime, kad protingi ateiviai, pavyzdžiui, „USS Enterprise“ erdvėlaiviu atskridusi komanda, kaip įprastai pasiektų M klasės planetos orbitą ir tirtų naują pasaulį „socialines struktūras parodančiu teleskopu“. Pasak H. Simono, jei tokį teleskopą nukreiptume į Žemę, pamatytume daug plonais vidiniais kontūrais išraižytų žalių plotų bei raudonų linijų tinklą. Abi spalvos kistų – senos raudonos linijos nutrūktų ir kurtųsi naujos, vieni žali plotai augtų, o kiti trauktųsi. Karts nuo karto vienas plotas užimtų kitą.
H. Simono eksperimente žalieji plotai – tai įmonės ir kitos organizacijos, kuriuose dirba žmonės, o raudonos linijos – tai rinkos sandoriai. Paklaustas, ką mato ilgo nuotolio teleskope, stebėtojas atsakytų ne „raudonų linijų tinklą, siejantį žalius plotus“, o „didelius žalius plotus, kuriuose nutiestos raudonos linijos“. Pasak H. Simono, klasikinė ekonomika skiria dėmesį tik rinkos sandorius vaizduojančioms raudonoms linijoms, todėl praleidžia pro akis didelę dalį pasaulio procesų. Toje pamirštoje pasaulio dalyje sprendimai priimami tik viską gerai suplanavus, o kad būtų galima planuoti, vadovybės hierarchijose apdorojama informacija. H. Simonas nenustebtų išgirdęs, kad po 30 metų šios hierarchijos veikla vis dažniau paremta krūvas duomenų apdorojančiais kompiuteriais.
Težydi tūkstančiai palydovų, tejaučia trilijonai jutiklių
„Viduje įmonės niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungos – tai hierarchija paremtos, nedemokratiškos planinės ekonomikos“, – rašo du kairiųjų aktyvistai Leigh Phillipsas ir Michalas Rozworskis lengvai ir įdomiai planavimo istoriją bei galimą ateitį aptariančioje knygoje „The People’s Republic of Walmart“ (2019 m.). Valdymo, rinkodaros, logistikos ir gamybos srityje didelės įmonės labai daug planuoja (o kai kuriose srityse, pavyzdžiui, projektuojant gamyklas arba kuriant tiekimo grandines, gali būti naudojamas ir linijinio programavimo ar panašus metodas). Įmonėse „Wallmart“ ir „Amazon“ planuojama tiek, kad Sovietų Sąjungos planavimo agentūra Gosplanas joms nė iš tolo neprilygtų.
Šiais laikais įmonėse planuojama norint kaip įmanoma labiau padidinti pelną, o centralizuoto valdymo skatinamą korupciją ir kitas neigiamas pasekmes sušvelnina įvairiausios taisyklės ir kitos įmonių valdymo sistemos. Pasak L. Phillipso ir M. Rozworski, jei tokie įrankiai demokratiškai valdomoje ekonomikoje būtų taikomi plačiau, būtų galima iškelti ir kitus tikslus bei optimizuoti kitas sritis – pavyzdžiui, sveikatos priežiūrą, aplinkosaugą ir laisvalaikį. Tokia mintis populiari tarp dalies kairiųjų pažiūrų žmonių, kurie nori grįžti prie sumanymo nieko nebestokojančioje ekonomikoje įvesti „visiškai automatizuotą prabangos komunizmą“ (šią frazę to paties pavadinimo knygoje „Fully Automated Luxury Communism“ pavartojo kairiųjų pažiūrų žiniasklaidos verslininkas Aaronas Bastani).
Demokratiška centralizacija
Tačiau dabar egzistuojantis komunizmas nėra visiškai automatizuotas, o didžiajai daliai žmonių – ir ne prabangus. Be to, komunistinėse valstybėse tikrai neketinama galią planuoti suteikti demokratiškai valdomoms institucijoms. Panašiau, kad siekdama tikslo aktyviai valdyti „darnią“ visuomenę, Kinijos komunistų partija nori ne planuoti demokratiškai, o planuoti taip, kad demokratijos liktų kuo mažiau. Pasak Leideno universiteto akademiko Rogiero Creemerso, Kinijos komunistų partijoje manoma, kad socialinį gyvenimą, kaip ir laukinę gamtą, valdo objektyvūs dėsniai (beje, verta paminėti, kad daugelį aukštų postų joje užima inžinieriai). Jei vyriausybė šiuos dėsnius supranta, ji gali nuspėti visuomenės pokyčius, o tada – ir ją kontroliuoti. „Taip visiškai atmetamos F. von Hayeko idėjos“, – teigia R. Creemersas.
Atrodo, kad planuotojai ir visuomenę kontroliuoti norintys veikėjai su dabar turimais įrankiais neturi jokios vilties nurungti tokias natūralias informacijos apdorojimo sistemas kaip rinkos ir demokratija. Tačiau turimų įrankių galia vis auga, o juos pritaikyti galima vis platesnėse srityse. Jau dabar daugiau kaip pusė Žemės gyventojų nuolat nešiojasi jutiklių pilną rankinį kompiuterį. Milijonai žmonių gali ką nors padaryti vos prabilę, nes kompiuteriai nuolat laukia jų įsakymų – o laukdami klausosi visko, kas vyksta aplink. Nebent įvyktų didžiulio masto katastrofa, mažai kas abejoja, kad renkamų, apdorojamų ir perduodamų duomenų kiekis ateityje ir toliau augs. Težydi tūkstančiai palydovų, tejaučia trilijonai jutiklių. Kiekvienais metais silikone išraižoma tūkstančius kartų daugiau tranzistorių negu visame pasaulyje randama ryžių grūdelių ar laukuose užauginama kviečių. Tad kodėl jų negali būti milijonus kartų daugiau?
Nuo Sovietų Sąjungos planavimo ir Stasi šnipinėjimo laikų padidėjo ne tik turimos informacijos kiekis. Pagerėjo ir jos kokybė. Anksčiau Gosplanas turėdavo remtis tik gamybos duomenimis, o šie dažnai būdavo neteisingi, nes gamyklų vadovai turėjo daug priežasčių pateikti per mažus arba per didelius skaičius.
O šiandienos skaitmeninė informacija pateikiama ne statiškomis ataskaitomis, o tikruoju laiku plūstančiais srautais, ir gaunama ne tik iš aparatų, bet ir iš žmonių – pavyzdžiui, sekant nesąmoningus akių judesius. O apibendrintu „dirbtinio intelekto“ terminu pavadintos programavimo (taip pat ir savaiminio programavimo) technikos iš jų gali padaryti įvairiausias išvadas. Tai sistemos, apimančios tai, su kuo negalėjo susidoroti L. Kantorovičius ir jo planuotojai – pasekmes, kurios su priežastimis susijusios sudėtingais, netiesioginiais būdais.
Planavimo nelankstumas
Tačiau tai nereiškia, kad netrukus jau bus galima planuoti našiai ir veiksmingai. Gal to padaryti apskritai nepavyks. Visų pirma, taip yra todėl, kad daugiau ir iš platesnių sričių gaunami duomenys ne visada būna geresnės kokybės – kiekvienas metodas žvelgti į pasaulį iš technologijos požiūrio taško gali atnešti savų išankstinių nusistatymų, o didžiuliuose informacijos srautuose juos pastebėti sunkiau.
Be to, verta prisiminti, kad nors L. Phillipsas ir M. Rozworski neklysta teigdami, kad įmonės daug planuoja, daugelio jų planai nėra geri – o kartais tokie blogi, kad įmonės subankrutuoja. Kadangi egzistuoja konkurencija, vienai įmonei subankrutavus kitos gyvuoja toliau. Tačiau jei vis didesnė dalis ekonomikos būtų planuojama, toks lankstumas imtų nykti.
Be to, planuoti ekonomiką labai sunku. Įkvėptas F. Spuffordo knygos „Red Plenty“, 2012 m. C. Shalizi internete išleido nepaprastai įdomų matematinį Sovietų Sąjungos planavimo paaiškinimą. Jei Gosplanas būtų turėjęs šiuolaikinį kompiuterį ir geriausią šiuolaikinę linijinio programavimo įrangą, optimaliai paskirstyti maždaug 12 mln. 1983 m. Sovietų Sąjungoje pagamintų produktų būtų prireikę tik kelių minučių. Tačiau atsižvelgus į kitus svarbius kintamuosius (kokybę, technines specifikacijas, pristatymo vietas ir pan.) viską apskaičiuoti būtų daug sunkiau. Jei kiekvienam gaminiui tektų tūkstantis kintamųjų, kompiuterio pajėgumas turėtų būti 30 mlrd. kartų didesnis.
Tačiau Kolumbijos universiteto akademikas Sureshas Naidu mano, kad planuotojams toks požiūris pernelyg pesimistiškas. Nebūtina planuoti visos ekonomikos. Kai kurias sritis (pramonių sektorius, darbo rinkas) galima optimizuoti atskirai, taip vienu metu sprendžiant kelis planavimo uždavinius. „Mes niekada neplanuosime ekonomikos taip, kaip sovietai – sukurdami kiekvieną gaminį apimančią didžiulę matricą, – aiškina S. Naidu, – tačiau galime teisingai apskaičiuoti vidurkį.“
Tačiau ar galima planuoti, kai taikomasi į judantį taikinį? Jei dirbtinio intelekto vaidmuo ekonomikoje padidės, pati ekonomika taps sudėtingesnė. Kaip paaiškina George Masono universiteto ekonomistas Alexas Tabarrokas: „Užduotis puikiai planuoti ekonomiką netampa lengvesnė vien dėl to, kad kompiuteriai galingesni, nes būtent dėl to, kad kompiuteriai galingesni, ekonomika tampa sudėtingesnė.“
Be to, taip pat kiltų problemų dėl ekonomisto Charleso Goodharto vardu pavadinto Goodharto dėsnio: t. y., jei žinoma, kad tam tikri duomenys naudojami planavimui, tie duomenys atskleisti tikrąją padėtį nebetinkami. Kinijos ekonomistas Yu Yong-ding šio dėsnio pavyzdį matė Kinijoje vykdant „Didįjį šuolį“. Kai pirmininkas Mao Dzedongas nusprendė, kad Kinijoje turėtų būti pagaminama daugiau plieno, didelė dalis šalies plieno atsargų buvo išlydytos savadarbėse krosnyse, taip sukuriant tik prastos kokybės ketų. Y. Yu dabar tarnauja patarėju Kinijos nacionalinėje plėtros ir reformų komisijoje, kurioje kuriami šalies penkmečio planai – gana platus užmojis, kuriam vyras pritaria. Tačiau į mikroekonomikos planavimą jis žvelgia skeptiškai. „Jei nesi Dievas, negali numatyti visko“, – šyptelėjęs taria jis. Geriau nebūtų pasakęs net F. von Hayekas.
Amžinai prie žmogaus veido prispaustas ekranas
Kinijos vadovai pritaria Y. Yu nuomonei, kad kurti detalias prognozes ir taip kontroliuoti visą ekonomiką – neįmanoma. Tačiau turbūt nieko nenustebins žinia, kad naudotis kompiuteriais tam, kad galėtų vykdyti socialinę ir politinę kontrolę, jie mielai sutinka.
Dažniausiai tokia kontrolė – tai priespauda, o griežčiausias jos pavyzdys matomas Kinijos vakariniame regione Sindziange, kuriame didžiąją dalį gyventojų sudaro musulmonai uigūrai. Regiono miestuose visur pastatytos kameros ir įrengti patikrinimo punktai, kuriuose gyventojai privalo parodyti tapatybės korteles ir leisti nuskenuoti veidus. Be to, reikalaujama telefonuose instaliuoti programėlę, suteikiančią policijai galimybę sekti gyventojus ir gauti prieigą prie jų duomenų. Tai – ne alternatyva perauklėjimo stovykloms, kuriose kalinami šimtai tūkstančių uigūrų. Tai – tik jų tęsinys.
Taip pat yra ir švelnesnių, bet galbūt dar didesnę įtaką darančių informacinių technologijų panaudojimo būdų. Kinijos cenzoriai visoje šalyje prašomi prižiūrėti viešąsias diskusijas – t. y., jų klausytis. Sužinojus, apie ką žmonės kalbasi socialiniuose tinkluose, galima sužinoti, kas jiems svarbu, tad sekdama gyventojus vyriausybė gali pasiekti vadinamąjį „išvesties teisėtumą“. Yra ir dar vienas būdas kontroliuoti visuomenę – tai aktyviai manipuliuoti viešuoju diskursu. Be to, žmones kontroliuoti galima ir naudojant „socialinę kreditų sistemą“ – t. y., rinkti daugybę duomenų ir pagal juos teikti piliečiams patikimumo balą (nors šis projektas dar toli gražu nebaigtas).
Katastrofas įsivaizduoti linkusiems žmonėms atrodo, kad tereikia žengti dar kelis žingsnius, kad atsidurtume Borgų vietoje. Pridėjus keletą biologinių implantų bei pasinaudojus dirbtiniu intelektu, kuris viską girdi ir daro išvadas apie grėsmę stabilumui bei geba patenkinti visus svarbiausius žmonių poreikius, gautume kibernetinį Borgų skruzdėlyną. Tačiau iš tiesų tokia ateitis mažai tikėtina. Technologijomis besinaudojantys diktatoriai susidurtų su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir ekonomikos planuotojai. Net ir palyginus mažose valstybėse labai sunku nuspėti, kas paskatins kokius pokyčius (ypač dėl socialinių tinklų įtakos). Puikus to pavyzdys – Honkongas. Be to, kaip neseniai tinklaraštyje pareiškė kelis kartus su C. Shalizi rašęs H. Farrellas, jei visuomenė valdoma naudojantis dirbtiniu intelektu, kyla grėsmė sulaukti labai prastų pasekmių. Dirbtinio intelekto sistemos taip pat daro klaidų ir turi išankstinių nuostatų. Jei dėl to nukenčia jį naudojantys žmonės, jiems pasekmės blogos. Tačiau savo sprendimus dirbtinio intelekto įžvalgomis paremti bandančiai vyriausybei pasekmės gali būti dar blogesnės. „Mašininis mokymasis... autoritarams gali tapti katastrofa“, – rašo H. Farrellas.
Anapus autoritarinio valdymo
Technologijomis galima pasinaudoti ne tik norint palaikyti diktatūrą, bet ir norint silpninti esamą demokratiją. Kai kurios tokios technologijos pragaištingos. Komercinio intereso išpopuliarėti skatinami socialiniai tinklai suteikia galimybių viešąjį politinės informacijos apdorojimo procesą paveikti taip, kaip virusai paveikia kompiuterį – susilpninti ir iškreipti jo veikimą pateikiant klaidingą informaciją, paleidžiant nevaldomas emocijas ir vykdant kognityvinį sabotažą.
Kiti metodai iš pažiūros neatrodo tokie siaubingi. Vienokią ar kitokią socialinių kreditų sistemą ir sudėtingus sekimo įrankius naudoja ne tik autoritarinės valstybės. Internete žmonės neprieštaraudami leidžia įmonėms sekti kiekvieną jų žingsnį ir atskleidžia, kur jie yra, ką perka, kas jiems patinka ir ką jie galvoja, be to, net leidžia sukurti pagal daugybę ypatybių vertinamus profilius. O su savanorišku sutikimu būti stebimiems galima puikiai suderinti ir valstybės stebėjimo formas: daugiau kaip 400 JAV policijos skyrių sudarė susitarimus su „Amazon“, kad ši leistų jiems gauti prieigą prie šalia durų įrengtų kamerų, susietų su įmonės paslauga „Ring“. Nors ši sistema, kurią Harvardo verslo mokyklos akademikė Shoshana Zuboff vadina „stebėjimu grįsta ekonomine tvarka“ – ne tokia pati, kaip Kinijoje plintanti sekimo sistema, jos turi aiškių panašumų.
O kad nuojauta, kas laukia ateityje, sustiprėtų, užtenka apsilankyti viename iš didžiausių Žemės „žalių plotų“. Kalbant apie sekimą, „Apple“ daugeliu atveju galima laikyti didvyriais – privatumo taip rimtai nevertina nė viena kita didelė technologijų įmonė. Dabar darbuotojai nebe taip bijo klysti, kaip bijodavo, kai įmonei vis dar vadovavo Steve Jobsas. Net vyriausi vadovai atrodo ne tokie pasitempę ir labiau atsipalaidavę, o jų išvaizdoje galima pastebti ankstyvosios „Apple“ atgarsius, kai įmonė bandė pabrėžti, kad išsiskiria iš vyraujančios kultūros.
Didžiuliame stikliniame toro formos pastate įsikūrusi įmonės būstinė šviesi, švari ir daili, o joje vykdomi procesai itin našūs ir ekologiški. Tačiau patekus į vidų būstinė ima panėšėti į sektą. Matyti čia galima neįtikėtinai daug – pastato aukštai daro lankstą ir tęsiasi į tolį, tad per centre žaliuojantį sodą galima matyti kitoje pastato pusėje esančius darbuotojus. Tačiau nors viskas matoma, tai nereiškia, kad viskas atvira. Durys atsiveria tik perbraukus kortele. Visur pilna kamerų, nors jos gerai paslėptos. 2017 m. vienas darbuotojas atleistas už tai, kad jo mažametė dukra „Apple“ valgykloje nufilmavo jį dar neišleistu „iPhone“ modeliu ir įkėlė vaizdo įrašą į internetą.
Skrydžiais nepaprastai besižavinčio architekto Normano Fosterio sukurtas pastatas dažnai lyginamas su erdvėlaiviu. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina 700 metalinių diskų nuo Žemės plutos skiriami pamatai, žemės drebėjimo metu galintys judėti pirmyn atgal. Tačiau ar šis pastatas – tai pakilti pasiruošusi skraidanti lėkštė? O gali ji ką tik nusileido ir tapo centru mandagaus ir beveik sveikintino įsiveržimo iš visiškai tarpusavyje sujungtos, algoritmais optimizuotos ir vis geriau kontroliuojamos ateities?
Sveiki atvykę į platformų planetą
Viena įdomiausių socialistinio skaičiavimo debatų ypatybių – kad abi pusės dėl daugybės dalykų sutarė. Abi pusės troško mašinų veiksmingumo – tik ginčijosi, kaip jį pasiekti. O pastebėti panašumus tarp tokių dalykų kaip represijos Sindziange bei „Alexa“ ir „Siri“ savo duomenis ir sprendimus patikinčių žmonių sunkiau. Tačiau troškimas kontroliuoti ir nuspėti savo gyvenimo įvykius iš dalies panašus į norą kontroliuoti kitus. Jei šie norai tenkinami nemąstant, gali laukti panašūs rezultatai. O automatizavimas tam ir reikalingas, kad nereikėtų mąstyti.
Manoma, kad atsiradus sveikai platformų federacijai, atsiras naujų būdų priimti sprendimus.
Tačiau jei jums rūpi vertybės, galite kurti sistemas, kuriose suteikiama teisė mąstyti ir duodama galimybė aptarti, kodėl imamasi tam tikrų veiksmų ir ko jais siekiama – t. y., klausimams, kurie dažnai pamirštami kalbant apie veiksmingumą ir domintis tik tuo, kaip greitai ir gerai tai galima padaryti. Pavyzdžiui, prisiminkime Čilės „Cybersyn“ projektą. Tiesa, jo valdymo patalpos buvo skirtos kontroliuoti. Tačiau jos buvo skirtos ir diskutuoti. Kaip 2011 m. išleistoje knygoje „Cybernetic Revolutionaries“ paaiškina Masačusetso universiteto akademikė Eden Medina, šis projektas buvo sukurtas sujungti žmonių ir mašinų pastangas taip, kad būtų skatinamos diskusijos apie tikslus, priemones ir vertybes. Projektas buvo ekonominės demokratijos platforma, kurią jo kūrėjai norėjo sukurti visoje šalyje, taip suteikdami darbininkams, vadovams ir valstybės pareigūnams galimybę suprasti savo padėtį ir nuspręsti, kaip elgtis. Dėl to naudota ne tradicinė klaviatūra, o dideli geometrinių formų mygtukai – kad jais galėtų naudotis ne tik vadovai, kuriems spausdinti padėdavo sekretorės, bet ir darbininkai storais pirštais.
Idėja sukurti pasirinkimą ir diskusijas skatinančią platformą – labai svarbi, ypač dėl to, kad technologijų srityje nuolat kalbama apie pasaulį, suskirstytą į platformas ir jomis paremtą veiklą. Platformos gali būti įvairios – tai gali būti operacinės sistemos, internetinės prekyvietės ar socialiniai tinklai. Tačiau jomis visada paremtas kitų sistemų veikimas, tad jos visada nulemia, ką kitos sistemos gali daryti.
Jei planuotojai (arba reguliuojančiosios institucijos) nori kištis į kokią nors sritį, geriausia pradėti nuo platformos. Platformose kodai tampa įstatymais, platformose nustatomas rinkos veikimo principas. Geriausias to pavyzdys – ankstyvasis internetas. Nė vienai įmonei nereikėjo klausti, ar gali sukurti savo tinklalapį. Tačiau jei ji nesilaikydavo tam tikrų techninių standartų, jis paprasčiausiai neveikdavo.
Taip mąstant į skaičiavimo debatus galima pažvelgti iš kito požiūrio taško. Laikant planavimą ir rinką sistemomis, kurias dabar galėtume pavadinti kompiuterinėmis programomis, galima jas palyginti. O jei aptariamą programą imtume laikyti platforma, šios dvi sistemos pasirodytų labai skirtingos. Rinka – tai platforma, galinti vykdyti daug skirtingų procesų, o planavimas – daug labiau ribota programa.
Platformos jau dabar turi didžiulę ir vis augančią įtaką – tiek komercinėje, tiek kitose srityse.
Politikams reikia jas prisivyti – ne tik tam, kad būtų reglamentuojama komercinė veikla (šis klausimas jau dabar sukelia karštus ginčus), bet ir tam, kad būtų pradedamos diskusijos apie platformų įkūnijamas ir skatinamas vertybes. Neseniai pasirodžiusiame moksliniame darbe „Digital Socialism?“ JAV rašytojas ir tyrėjas Evgenijus Morozovas ragina kairiuosius priversti vyriausybes atgauti platformų ekonomikos „grįžtamojo ryšio infrastruktūros“ kontrolę; Niujorko Naujosios mokyklos tyrėjas Treboras Scholzas mano, kad daugiau platformų turėtų valdyti kooperatyvai. Kai kuriems gali pasirodyti, kad abu šie požiūriai netobuli. Tačiau tikėtis, kad ateities vizijos neturinčioje ir neprižiūrimoje rinkoje savaime atsiras pilietinių tikslų siekti tinkamos platformos – pernelyg optimistiška.
Kaip ir dauguma kitų sričių, platformų pasaulis turėtų būti pliuralistinis. Kai kurios labiausiai paplitusios platformos (pavyzdžiui, skaitmeninės tapatybės arba skaitmeninės valiutos) greičiausiai turėtų priklausyti vyriausybėms arba mažų mažiausiai būti jų prižiūrimos. Kitos platformos turėtų būti prižiūrimos pilietiškų visuomenės narių arba vartotojų, kad būtų užtikrinama, jog jos neskatina išankstinių nuostatų (vieno svarbiausių dirbtinio intelekto trūkumų) ir nepažeidžia žmonių privatumo. Kitas sistemas, pavyzdžiui, internetą, atvirojo kodo operacinę sistemą „Lynux“ ir „Wikipedia“ geriausiai prižiūrėti galėtų standartus palaikančios institucijos arba savanorių programuotojų grupės. Daugeliui jų turėtų būti leidžiama būti savo pačių savininkėmis, galbūt užkoduojant savo tikslą ir naudojimo paskirtį kriptovaliutų naudojama „blockchain“ technologija.
„Microsoft“ ekonomistas G. Weylas mano, kad naujų būdų priimti sprendimus gali suteikti sveika platformų federacija. Taip būtų galima rasti ir naujų metodų planuoti – tačiau planuoti platformose, kuriose reikalingas demokratiškas susitarimas (G. Weylas netgi sukūrė sudėtingą balsavimo sistemą, kurią labai norėtų išbandyti tokiame pasaulyje).
Tačiau viską daryti platformose – ne visada geriausia išeitis. Visa apimanti platforma, kurioje puoselėjamos vienodos vertybės – tai žingsnis Borgų pasaulio link. G. Weylo įsivaizduojama sveika platformų federacija panaši į malonią bei aukštų idealų siekiančią Jungtinę planetų federaciją, kuriai priklauso „USS Enterprise“ – tai ne užtikrinta ateitis, o svajonė. Kad ji taptų tikrove ir galėtume patraukti ieškoti naujų gyvybių bei civilizacijų, reikalingi aktyvūs ir sąmoningi politiniai procesai.