Dėl ilgus metus trukusio užsiliūliavimo Vokietija pateko į bėdą: jų energetikos politika – iš fantazijos srities

Ši pasaka sena ir turi daugybę versijų. Prieš du šimtmečius brolių Grimų užrašytoje versijoje pasakojama apie tokį piemenį Karlą Katzą, savo ožkas ganiusį Harco kalnuose, centrinėje Vokietijoje. Vieną naktį, ieškodamas nuklydusios ožkelės, Katzas atsiduria giliame urve. Ten, nepažįstamųjų sugundytas, jis išgeria eliksyro ir užmiega. Atsibudęs supranta, kad prabėgo ne valandos, o metai. Pasaulis aplink jį pasikeitė.

Dabar daugelis vokiečių sumišę kaip ir tas Katzas. Ne taip seniai turtingiausia Europos šalis paniro ne į miegą, o į savotišką lunatizmo būseną. Šviežiai susivieniję ir užliūliuoti savo pačių ekonominės ir diplomatinės sėkmės, vokiečiai leido sau patogiai tikėti, kad jų sistema veikia beveik tobulai. Vyriausybės politika darėsi grįsta ne tiek pragmatizmu, kiek savęs apgaudinėjimu: lyderiai rinkėjus apipildavo svaiginamomis kalbomis apie amžiną gerovę, minimalią trintį ir, be abejo, nulinę taršą.

Prabudimas nuo į Ukrainą besiveržiančių rusiškų tankų garsų nebuvo švelnus. Kai kuriais atžvilgiais Vokietija, priešingai nei Katzas, atsidūrė ne ateityje, o grįžo keliais dešimtmečiais į praeitį.