Pagalvokime apie Elizabeth Warren ir Bernie Sanders pasiūlytus turto mokesčius. Net ir iš pažiūros nedidelis metinis 2 proc. mokestis per keliasdešimt metų gali sumenkinti turto vertę. Dėl to milijardieriai nebenorės turto laikyti savo asmeniniuose portfeliuose – gali būti, kad jie nuspręs daugiau turto perkelti į asmeninius labdaros fondus ir rėmėjų patikos fondus.
Jei jiems taip pat bus taikomi mokesčiai, milijardieriai gali nuspręsti daugiau pinigų atiduoti pelno nesiekiančioms organizacijoms. Bet kokiu atveju, pelno nesiekiančioms įmonėms atiteks daug daugiau išteklių. Pelno nesiekiantis sektorius gerokai išaugs.
Vadinasi, viskas puiku, ar ne? Deja, ne. Daugelis pelno nesiekiančių organizacijų neefektyvios, neturi išsikėlusios aiškių tikslų ir stokoja atskaitomybės. O įvedus turto mokestį jos leistų daugiau laiko ir pinigų vaikydamosi rėmėjų dolerius.
Mokesčių sistema jau dabar suteikia pelno nesiekiančioms organizacijoms nemažai subsidijų: daugeliui rėmėjų mokesčius už aukas galima susigrąžinti, be to, pelno nesiekiančios organizacijos paprastai nemoka pajamų ir žemės mokesčių. Įvedus konfiskacinį poveikį turinčius mokesčius ilgalaikiam turtui, šių subsidijų vertė gerokai išaugtų.
Visą gyvenimą dirbau pelno nesiekiančių įmonių sektoriuje, todėl vertinu įstatymo garantuojamą galimybę nemokėti mokesčių už aukas (ir pats iš to gaunu naudos). Tačiau nemanau, kad subsidijas reikėtų dar labiau išplėsti.
Išstūmus turtą iš pelno siekiančio sektoriaus, pasekmės būtų rimtos. Pavyzdžiui, gali būti, turtingi rėmėjai iš pelno nesiekiančių organizacijų imtų reikalauti vadinamųjų patirties produktų. Daugelis pelno nesiekiančių organizacijų remia kruizus į Aliaską ar Karibų jūros regioną norėdamos rinkti lėšas bei megzti ryšius ir pasitikėjimą. Tokie kruizai iš esmės nėra blogi. Tačiau šiuo atveju būtų daromas spaudimas, kad kruizai būtų vis prabangesni – su šviežiais sušiais, „Rolling Stones“ koncertais ir asmeniniais liokajais.
Kitaip tariant, pelno nesiekiančiomis organizacijomis būtų naudojamasi norint atkurti privataus sektoriaus vartojimo patirtis, tačiau nemokant mokesčių. Toks scenarijus JAV pelno nesiekiančioms institucijoms nėra sveikas.
Vienas galimas sprendimas – vyriausybė galėtų griežčiau reguliuoti pelno nesiekiančias institucijas, kad tokio piktnaudžiavimo būtų išvengta. Galbūt tai padaryti pavyktų, bet tokie įstatymai turėtų būti absurdiškai sudėtingi arba paprasčiausiai absurdiški. Kaip jie būtų apibrėžiami ir kaip būtų užtikrinama, kad jų bus laikomasi – kitaip tariant, kiek verti tie sušiai? O kas būtų daroma su anonimiškomis aukomis? Kiek pelno nesiekiančioms organizacijoms kainuotų tokių įstatymų laikymasis? Be to, kiltų grėsmė, kad tokie įstatymai bus taikomi pagal politines pažiūras, t. y., priklausomai nuo pelno nesiekiančios organizacijos ideologinės pozicijos. Atrodo, kad geriau net nepradėti.
Taip pat įsivaizduokite, kaip turto mokestis atsilieptų meno rinkoms. Daugelis milijardierių, užuot kaupę privačias meno kolekcijas, perduotų jas muziejams ir kitoms pelno nesiekiančioms organizacijoms. Atrodo, kad toks rezultatas geras. Tačiau taip būtų paaštrinama viena didžiausių meno pasaulio problemų – kad dažnai norint išvengti mokesčių kūrinio vertė perdedama. Bet kokiu atveju, JAV muziejai neturi užtektinai vietos ir lėšų prižiūrėti ir demonstruoti visus paveikslus ir skulptūras – jau dabar įprasta, kad muziejai parodose laiko tik 5 ar 10 proc. visos turimos kolekcijos.
Kitaip tariant, kad būtų galima išvengti mokesčių, nemažai meno kūrinių būtų išimama iš apyvartos ir laikoma sandėliuose. Dėl to gali bankrutuoti tokios įmonės kaip „Christie’s“ ir „Sotheby’s“ bei daugelis galerijų, nes smarkiai sumažėtų meno kūrinių paklausa. Galbūt atrodo, kad netekti kelių galerijų ir aukcionų įmonių – nedidelis praradimas siekiant sumažinti turtinę nelygybę. Tačiau nepamirškite, kad menininkams taip reikia išgyventi.
Visos šios itin reikšmingos pasekmės gresia vien įvedus pelno mokestį. Tačiau pelno nesiekiančių įmonių sektoriui atsilieptų ir kiti sprendimai keisti mokesčių sistemą. Jei JAV grąžintų iki 2018 m. taikytą pelno mokestį, gali būti, kad, pavyzdžiui, norėdamos sumažinti mokesčių naštą, pelno nesiekiančių organizacijų statusą vėl susigrąžintų daugelis ligoninių. Toks rezultatas gali būti nenaudingas pacientams, nes įrodyta, kad ilguoju laikotarpiu pelno siekiančios ligoninės konkurencingesnės, be to, nėra įrodymų, kad pelno nesiekiančios ligoninės neturtingaisiais rūpinasi geriau.
JAV pelno nesiekiančių organizacijų sektorius – pats dinamiškiausias ir veiksmingiausias visame pasaulyje. Jo veikla priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp privačios paramos ir netiesioginių (ir ne per didelių) vyriausybės subsidijų. Sutrikdžius šią pusiausvyrą JAV gresia pavojus.