Ši mintis jam šovė naktį – kas nutiktų, jeigu supakuotume rudadumblius į didžiulius anglies dioksidą kaupiančius kubus, sutvirtintume juos patvariu senovės Romoje naudotu betonu ir įmestume giliai į jūrą? Glitūs jūros dumbliai – vienas geriausiai anglies dioksidą sugeriančių augalų. „Rudadubliai auga labai greitai ir kasmet miršta“, – teigia D. Takahashi. Suspaudus dublius į kubus ir nuskandinus juos vandenyne anglies dioksidas nebegalėtų išsiskirti į atmosferą, tad globalinis atšilimas vyktų lėčiau.
Klimato kaita vyras domėjosi jau daug metų, o jo žmona Wendy Sharp teigia, kad jis visuomet turėjo daug kūrybingų idėjų. 62 ejų D. Takahashi ir Jeilio universiteto paramos fondo vadovas bei legendinis investuotojas Davidas Swensenas garsėja tuo, kad geba pamatyti tai, ko nemato kiti. Vyrai kartu dirba jau 33 ejus metus – jie sukūrė naują institucinių investicijų modelį, kuriuo imta investuoti ne tik į nuobodžias ir saugias akcijas bei obligacijas, bet ir privatųjį kapitalą, rizikos kapitalo fondus ir net miškininkystę. Jų strategija padėjo paramos fondo turtą padidinti iki rekordinės 30 mlrd. dolerių sumos, nors prieš jiems pradedant jį valdyti fondas buvo vertas tik 1 mlrd. dolerių.
O praeitą vasarą D. Takahashi paskelbė, kad traukiasi iš investicijų skyriaus ir ketina Jeilio Miškininkystės ir aplinkosaugos studijų mokykloje atidaryti Anglies dioksido sulaikymo laboratoriją (Carbon Containment Lab). Jos tikslas – iki amžiaus pabaigos kompensuoti mažiausiai 1 mlrd. į atmosferą išmesto anglies dioksido, tačiau taip pat siekiama sukurti sprendimų, padėsiančių iki 2030 m. kompensuoti bent 10 mln. tonų išmetamųjų dujų.
„Net aš nebūčiau galėjusi nuspėti, kad antroji jo karjeros dalis bus tokia radikali, – vyro pasirinkimą keisti darbą komentuoja W. Sharp. – Jau seniai nemačiau, kad kas nors būtų sukėlę jam tokį didelį intelektualinį entuziazmą.“
D. Takahashi valdyboje yra ir 2018 m. Nobelio ekonomikos premiją už darbą tiriant „pasaulinius ekonomikos ir klimato ryšius“ gavęs ir Jeilio universitete įvesti mokestį už išskiriamą anglies dioksidą rekomendavusiai darbo grupei vadovaujantis Williamas Nordhausas. Kartu su kolega investicijų įmonę „Grantham Mayo Van Otterloo“ įkūręs ir beveik visą savo daugiau kaip 1 mlrd. dolerių vertės turtą kovai su klimato kaita paskyręs Jeremy Granthamas teigia, kad jo fondas pasisiūlė paaukoti ir Anglies dioksido sulaikymo laboratorijai. Tačiau D. Takahashi pasakė jam, kad to daryti nereikia – jis jau surinko pakankamai lėšų. Iš draugų ir rėmėjų gautų pinigų laboratorijai turi užtekti septyneriems ar aštuoneriems metams, teigė jis. Tačiau J. Granthamas tikina vis tiek pasisiūlęs duoti 500 000 dolerių, jei laboratorijai kartais jų prireiktų.
D. Takahashi mokėsi ekonomikos, o dirbo investuotoju – kitaip tariant, jis ne mokslininkas. Pirmieji keturi jo pasamdyti žmonės dirbti pradėjo praeitą mėnesį, o dabar jis planuoja priimti dar mažiausiai aštuonis daugelio sričių ekspertus. Laboratorijoje renkamas žinias jis norėtų panaudoti sprendimams, kuriuos galima vystyti ir plėsti, kad jų poveikis mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį būtų didesnis. „Ši laboratorija išsiskiria tuo, kad galimus mokslinius sprendimus galima jungti su nepaprastai plačiomis investicijų srities žiniomis ir patirtimi siekiant didelių tikslų, – teigia Jeilio Miškininkystės mokyklos dekanė Ingrid Burke. – Dėl to šis sumanymas toks galingas.“
Be to, D. Takahashi ir pats turi sumanymų tyrimams. „Supratau, kad turiu tiek minčių, – pasakoja jis, – kad užuot apie tai galvojus ar kalbėjus kam nors reikėtų imtis veiksmų. Man reikėtų imtis veiksmų. Galėčiau dar dešimtmetį dirbti paramos fonde, arba imtis šito“. „Jutau didelį entuziazmą“, – priduria jis.
D. Takahashi gimė Klivlande, tačiau augdamas daugiausiai gyveno Niujorke, kur White Plains rajone IMB vadybininku dirbo jo tėvas, Korėjos karo veteranas.
Į Jeilį vaikinas įstojo 1976 m. 1978 m. jis žaidė regbį elitinėje „Ivy League“ čempionų komandoje, vadovavo skalbimo paslaugas teikiančiai studentų agentūrai ir pirmininkavo savo koledžo studentų tarybai. Ten jis sutiko smuiku groti besimokančią W. Sharp ir jo naujokų konsultantu buvusį ekonomikos magistrantą D. Swenseną. 1983 m. D. Takahashi baigė Jeilio Vadybos mokyklą ir po trejų metų ėmė dirbti universiteto investicijų skyriuje. Išskyrus trumpą laikotarpį, kai buvo savanoriu valstybinėje agentūroje „AmeriCorps“ bei dirbo Bostono investicinėje įmonėje, Jeilyje jis studijavo arba dirbo jau beveik 40 metų.
Niu Heivene klimato kaitai skiriama daug dėmesio. Universitete galima studijuoti įvairiausias su ja susijusias sritis, nuo vandenynų dinamikos iki rūšių migracijos per daugelį metų, be to, čia yra energinga studentų grupė, praeitais metais įsiveržusi į Harvardo ir Jeilio amerikietiško futbolo komandų rungtynes protestuoti dėl paramos fondo investicijų į iškastinį kurą. Jeilis jau daug metų nepasidavė reikalavimams neinvestuoti į iškastinį kurą, o kadangi duomenys apie fondo investicijų portfelį neviešinamai, pašaliniams neįmanoma sužinoti, kiek pinigų universitetas skiria su anglies dioksidu susijusioms pramonės šakoms. „Jeilis turi ir valios, ir gebėjimų smarkiai prisidėti prie kovos už pasaulio ateitį, – po rungtynių viešame pranešime teigė universiteto prezidentas Peteris Salovey. – Toks darbas turi būti bendras, todėl mums svarbiausia rasti stiprybės savo vienybėje.“
Nors savo pozicijos dėl investicijų atsisakymo universitetas nekeitė, bėgant metams padaryta nemažų investicijų į klimato kaitą švelninančius projektus. 2005 m. universitetas įsipareigojo iki 2020 m. 43 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Po kelių metų D. Takahashi ir investicijų skyrius pradėjo vėjo jėgainės projektą fondui priklausančiame sklype Roksberyje, Meino valstijoje. D. Takahashi vadovavo projektui, kuriuo siekta iš JAV energetikos departamento gauti paskolos garantiją, skirtą finansuoti 15 ha plote pastatytas 22 vėjo turbinas. Šiandien „Record Hill Wind Farm“ jėgainė per metus pagamina 120 000 megavatvalandžių energijos (užtektinai energijos 19 500 namų) ir taip smarkiai prisideda prie naujausio 2016 m. paskelbto Jeilio universiteto tikslo iki 2050 m. pasiekti neutralumą anglies dioksido požiūriu.
Tačiau to D. Takahashi neužteko. „Jis bandė skirti didelių investicijų išmetamo anglies dioksido kiekio kompensavimui, tačiau pyko, nes negalėjo rasti daugiau metodų sumažinti išmetamųjų dujų“, – pasakoja dabar muziką Jeilyje dėstanti W. Sharp.
2000 m. pirmojo dešimtmečio pradžioje D. Takahashi išvyko žvejoti Meino ir Kanados pasienyje tekančioje St. Croix upėje ir pastebėjęs dugne įstrigusį gerai išsilaikiusį rastą pirmą kartą ėmė galvoti apie anglies dioksido absorbentus. Maždaug 2015 m. jis svarstė universiteto vardu įsigyti durpių kasyklą, kurioje iš durpynų kasamos ir džiovinamos durpės, skirtos pardavinėti gėlių parduotuvėse, tačiau galų gale plano atsisakė. Tačiau mažiau kaip po metų pokalbių su Jeilio fakultetu ir kolegomis iš investicijų skyriaus D. Takahashi padėjo įkurti durpių panaudojimo kovai su klimato kaita projektą „Yale Peat Carbon Project“. Projektas pradėtas maždaug prieš dvejus metus investicijų skyriaus sklype rytų Meine, netoli St. Croix upės.
Miškininkystės mokyklos dekanė I. Burke su D. Takahashi pirmą kartą susipažino prieš trejus metus, vos atvykusi į mokyklą – entuziastingas sportininkas jai parodė savo mėgstamiausias vietas žvejoti. „Deanas norėjo pasikalbėti apie galimybę didinti anglies dioksido skevestraciją ir mažinti iš aplinkinių miško pelkių išskiriamo metano kiekį“, – pasakoja I. Bruke. Metanas – tai šiltnamio efektą sukeliančios dujos, šilumą sulaikančios daug kartų geriau negu anglies dioksidas. „Jei gali ne sekvestruoti šešias molekules anglies dioksido, o sulaikyti vieną molekulę metano, gali pasiekti daugiau“, – paaiškina I. Bruke.
Nors ketinimai geri, dar reikia atlikti nemažai tyrimų, padedančių suprasti anglies dioksido sekvestracijos technologijas, ypač atsižvelgiant į galimas ilgalaikes pasekmes, tikina Kalifornijos universiteto Berklyje tyrėja Barbara Haya, kuri tiria anglies dioksido sekvestracijos veiksmingumą. „Atliekant tokius tyrimus sunkiausia išsiaiškinti, kaip surinkti didelius kiekius anglies dioksido nesukeliant kitų problemų, kurių gali kilti dėl to, kad ekosistemos labai sudėtingos“, – aiškina ji.
Pirmuosiuose „Peat Carbon Project“ darbuose dėmesys sutelktas į įvairias durpyno zonas norint geriau suprasti jų botanines, hidrologines ir anglies srautų savybes bei išbandyti eksperimentinių metano išmetimą mažinančių technikų efektyvumą.
Praeitą vasarą, jau vykdant „Peat Carbon Project“, D. Takahashi susidomėjo rudadumbliais. Jis ėmė eksperimentuoti garaže, mėgindamas plastikines šiukšlių statines, kuriomis būtų galima rinkti metaną durpyne. Jis svarstė plastiku apvynioti sudegintus rąstus, taip kelis šimtus metų išlaikant jų anglies dioksidą neišsiskyrusį, ir jų prikrauti nebenaudojamas kasyklas. Praeitų metų pradžioje D. Takahashi paprašė kažkada jo Jeilio Vadybos mokyklos bendraklase buvusios Catherine Smith nuomonės apie laboratoriją.
Buvusi Konektikuto ekonominio ir bendruomeninio vystymo departamento direktorė, dabar jau į pensiją išėjusi C. Smith padeda D. Takahashi vykdyti universiteto sekvestracijos programą. „Paprastai jis kiekvienoje grupėje būna protingiausias, – apie buvusį klasės draugą pasakoja ji. – Jis neišdidus. Jis daugeliu atžvilgių labai tylus.“ Pasak jos, jis nori tiek atliekant tyrimus, tiek vėliau mažinant klimato kaitos pasekmes taikyti investavimo principus. „Tai šiuose projektuose svarbiausia, – teigia C. Smith. – Jie turi rezultatus arba išlyginti, arba bėgant laikui pagerinti. Kartais iškart aišku, kad to padaryti nepavyks.“
O tai, kad D. Takahashi nėra klimatologijos srities mokslininkas, nesvarbu. „Net jei ir turite mokslinių žinių, – paaiškina I. Bruke, – vėliau laukiančios pasekmės gali būti ir ekonominės, socialinės bei politinės.“