Abu valstybių vadovai išreiškė susižavėjimą ir paramą prezidentui, kuriam daugelis priskiria nuopelnus už euro zonos išgelbėjimą.
Nors kitų susižavėjimas visada malonus, geriausias būdas Europos politikams pagerbti pasitraukiantį Europos centrinio banko vadovą – apmąstyti per dvejus pastaruosius metus jo pasakytas kalbas apie pinigų sąjungos ateitį. Nors geriausiai M. Draghi bus prisimenamas dėl 2012 m. liepą ištartų žodžių, kad ECB pasiruošęs „padaryti viską, ko tik reikės“, kad išsaugotų eurą, gali būti, jog ateities istorikai svarbiausiu jo palikimu laikys kalbose išdėstytą planą, kaip apginti vis dar trapią bendrą valiutą ir įgyvendinti svajonę apie glaudesnę bei stipresnę sąjungą.
2018 m. gegužę kalbėdamas didingoje Vekjo rūmų (Palazzo Vecchio) Florencijoje aplinkoje M. Draghi pabrėžė, kad euro zona nuo krizės laikų gerokai pasistūmėjo į priekį, tačiau darbo dar liko. „Panašu, kad euro zona dabar stipresnė, negu buvo prieš krizę“, – teigė jis. Šalių vadovai jau buvo išsprendę valstybių skolų krizę paaštrinusias institucijų klaidas, o viena iš jų įvestų reformų buvo įkurti Europos stabilumo mechanizmą (kuriuo naudojantis skolinama krizę išgyvenančioms šalims) ir perduoti bankų priežiūros teisę Europos centriniam bankui.
Tačiau M. Draghi manė, kad bendros valiutos projektas dar neužbaigtas. „Kad ateityje pinigų sąjunga būtų atsparesnė išbandymams, turime pašalinti jos silpnąsias vietas“, – teigė jis. Pirma, jis manė, kad reikėtų sukurti bendrąją indėlių garantijų sistemą, kuri užtikrintų, kad visi indėliai pinigų sąjungoje vienodai saugūs. Antra, jis rekomendavo sukurti „kapitalo rinkų sąjungą“, kuri padidintų kelioms valstybėms priklausančių Europos įmonių skaičių. Tai padėtų užtikrinti, kad vieną šalį ištikus ekonominiam šokui, pasekmių našta būtų lygiau padalijama po visą Europą.
Trečia ir pati prieštaringiausia M. Draghi mintis buvo sukurti bendrą euro zonos biudžetą. „Mums reikalingas papildomas fiskalinis instrumentas, kad ištikus dideliems šokams būtų galima išlaikyti konvergenciją nedarant pernelyg didelio spaudimo pinigų politikos srityje, – teigė M. Draghi. – Jo tikslas būtų suteikti papildomą stabilumo sluoksnį, padedantį labiau pasikliauti nacionaline politika.“
Daugelis ekonomistų dar prieš M. Draghi tvirtino, jog viena Europos pinigų sąjungos problemų – kad ši neturi centralizuoto biudžeto. M. Draghi apie šį trūkumą buvo užsiminęs 2014 m. kalbėdamas Džekson Hole, Vajomingo valstijoje. Tačiau tvirtesnius valstybinius finansus turinčiose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, toks pasiūlymas visiškai nepriimtinas. Dėl to šiek tiek stebino, kad paprastai atsargios ir politiškai išmintingos pozicijos besilaikantis M. Draghi nusprendė prisijungti prie pasiūlymo rėmėjų. Jo viešose kalbose jis tapo dažna tema.
Kaip tiksliai reikėtų sukurti tokį fiskalinį instrumentą – sudėtingas klausimas, kurį politikai ir ekonomistai svarsto jau daug metų. M. Draghi papildomų minčių šia tema išsakė 2018 m. rugsėjį pasakytoje kalboje Hertie valdymo mokykloje Berlyne. „Bet koks pasiūlymas, – teigė jis, – turėtų atitikti du reikalavimus. Pirma, siūlomas instrumentas turėtų būti adekvatus, kad galėtų visiškai atstatyti fiskalinį stabilumą. Antra, jis turėtų būti sukurtas taip, kad padėtų apsiginti nuo moralinių pavojų.“
Tokiu pasisakymu M. Draghi siekė nuraminti dvi skirtingas puses. Kai kurie politikai, ypač pietų Europoje, baiminasi, kad bendras biudžetas būtų toks mažas, kad neturėtų jokios prasmės. O kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos, politikai nerimauja, kad Berlynas paprasčiausiai turėtų apdrausti netaupias šalis (arba dar blogiau – skirti joms subsidijas). M. Draghi pasiūlė kompromisą: „Užuot kritikavę priešininkų požiūrį ar siūlę paprastus sprendimus sudėtingoms problemoms, pabandykime išmokti šias pamokas.“
Šią temą M. Draghi pratęsė euro dvidešimtmečio proga 2018 m. gruodį Pizoje pasakytoje kalboje. Svarbiausias apie bendro biudžeto idėją kylantis klausimas – kodėl pinigų sąjungos sukūrimas buvo naudingas ne visoms jai priklausančioms šalims. „Daugeliu atžvilgių pinigų sąjunga pavyko, tačiau norėtą naudą ji atnešė ne visose šalyse“, – kalbėjo jis. Aiškindamas, kodėl taip nutiko (pastabas jis ypač taikė gimtajai Italijai), prezidentas atkreipė dėmesį tiek į valstybės, tiek į bendrus veiksnius. „Italija (ir kitos šalys) krizės laikotarpiu nuo euro zonos nuklydo toliau, negu vidutiniškai, o tai atskleidžia du svarbius dalykus. Pirma – kad struktūriškai silpnos valstybės labiau kenčia nuo ekonomikos sulėtėjimo. Antra – kad keletu atžvilgių pinigų sąjunga vis dar nebaigta.“
Jis pabrėžė, jog norint, kad bendros valiutos projektas būtų baigtas, tiek privačiajame, tiek viešajame sektoriuje reikėtų papildomų dalijimosi rizika mechanizmų. Abu dalykus M. Draghi laiko ne tik vienas kitą papildančiais, tačiau ir galinčiais vienas kitą pakeisti. „Kuo didesnę pažangą darome kurdami bankų bei kapitalo rinkų sąjungą, tuo mažiau skubu (nors vis tiek reikalinga) sukurti fiskalinį instrumentą, prireikus galintį papildyti nacionalines stabilizavimo priemones“, – tvirtino jis. Kitaip tariant, kuo labiau šokas pasklinda per kapitalo rinkas, tuo rečiau reikia vykdyti fiskalinius pervedimus tarp valstybių narių.
Tačiau pinigų sąjungos užbaigimo negalima vertinti tik ekonominiu atžvilgiu. Tam taip pat reikia ir tinkamos teisėtvarkos sistemos bei politinės valios. Juk daugelis M. Draghi kalbose iškeltų pasiūlymų žinomi jau seniai, tačiau juos įgyvendinti pasirodo sunku.
Viena, rodos, neįveikiama kliūtis – suverenitetas. Politiniai vadovai ir jų rinkėjai nenori suteikti daugiau galių centralizuotoms struktūroms, nes baiminasi taip patys prarasiantys kontrolę. Šiais metais Bolonijos universitete kalbėdamas M. Draghi aptarė šią baimę ir teigė, kad nederėtų suvereniteto painioti su nepriklausomybe. „Tikras suverenitetas – tai ne galia kurti įstatymus (kaip teigiama teisiniuose apibrėžimuose), o galia keisti rezultatus ir patenkinti svarbiausius žmonių poreikius, – teigė jis. – Galimybė priimti nepriklausomus sprendimus valstybėms tokios galios neužtikrina. Kitaip tariant, nepriklausomybė negarantuoja suvereniteto.“
M. Draghi pateikė pavyzdį apie visiškai nuo pasaulio ekonomikos atskirtas šalis. Jos nepriklausomos, tačiau neturi prasmingo suvereniteto, nes norėdamos išmaitinti savo gyventojus dažnai turi pasikliauti kitų šalių pagalba. Tačiau jis pateikė ir teigiamą pavyzdį apie Europos Sąjungą: „Bendradarbiavimas sąjungos viduje padeda apsaugoti ją nuo išorinio spaudimo ir įgyvendinti politinius sprendimus.“ Europoje kylant nacionalizmo bangai, tokia mintis atrodo itin galinga.
Tačiau suprasti politines ir ekonomines pasatas integruotis – visai nenaudinga, jei politikai nepasiryžę veikti. Dėl to anksčiau šį mėnesį M. Draghi paskutinę ilgą savo kadencijos paskaitą Milano katalikų universitete skyrė aptarti tris savybes, kuriomis turėtų pasižymėti įstatymų kūrėjas – žiniomis, nuolankumu ir drąsa. „Pasaulis sudėtingas, todėl neišvengiamai pasitaikys klaidų ir nesėkmių, – studentams kalbėjo jis. – Tačiau tikiuosi, kad jus padrąsins mintis, kad per visą istoriją žiniomis, drąsa ir nuolankumu paremti sprendimai visada pasirodė esą vertingi.“
Drąsa – viena iš savybių, kuriomis M. Draghi labiausiai išsiskyrė iš kitų šių laikų lyderių. Jis nebijojo būti lyderiu, net jei dėl to tekdavo susidurti su pasipriešinimu – ypač Vokietijos finansų srities atstovų. Paskaitoje Milane jis pasisėmė įkvėpimo iš garsiosios savo kalbos 2012 m. Londone, kurioje pareiškė, kad „padarys viską, ko tik reikės“. Jis teigė: „Drąsos veikti mums suteikė mintis, kad daug didesnė rizika kils tuo atveju, jei nedarysime nieko.“
„Nesiėmę veiksmų neabejotinai būtume praradę savo mandatą, o galbūt ir valiutą, kurią mums buvo paskirta išsaugoti, – tęsė jis ir netrukus išsakė platesnį pamokymą. – Nieko nedaryti – taip pat sprendimas. Jei nusprendus nesiimti veiksmų kompromituojamas įstatymo suteiktas mandatas, sprendimas nieko nedaryti – tai sprendimas pralaimėti.“
Euro zona didelę valstybės skolų krizę dešimtmečio pradžioje išgyveno todėl, kad buvo žmonių, turinčių valios iš esmės keisti jos struktūrą, ypač centrinį banką. Tačiau dabar baiminamasi, kad reformų procesas sustojo, o kad vėl būtų imamasi veiksmų, prireiks dar vienos krizės – o tai būtų rizikinga ir galėtų be reikalo tapti našta Europos gyventojams.
Su M. Draghi atsisveikinti susirinkę politikai turėtų apmąstyti jo ekonominius ir politinius pamokymus – tačiau, visų svarbiausia, prisiminti jo drąsą. Juk dabar euro zonai svarbius sprendimus priimti teks politiniams vadovams.