„Vieninteliai žmonės, važinėjantys šiais keliais, – per vertėją pareiškė jis mudviem su fotografe, – yra žmonės, užsibrėžę pribaigti savo automobilius.“ Vis dėlto jis ir toliau ryžtingai stūmėsi gilyn į tropinę Madagaskaro šiaurę, kol mūsų purvo kelias nusileido nuo kalvos ir buvo prarytas plačios upės. Vairuotojui tai reiškė darbo dienos pabaigą. Jo veide buvo matyti akivaizdus palengvėjimas.
Kažkur kitapus upės dešimtys ūkininkų netrukus susitiks regioniniame vanilės turguje Tanambao Betsivakiny kaime. Augintojai derėsis su pirkėjais, dirbančiais eksportuotojų ir tarptautinių kvapiųjų medžiagų kompanijų vardu, ir visi kartu suderės kolektyvinę derliaus kainą už kilogramą. Dauguma pirkėjų mokės vietoje grynaisiais, perimdami iš ūkininkų kelias tonas žalių, šviežiai nuskintų vanilės pupelių ankščių.
Šios kuklios ankštys, iš pažiūros atrodančios nykiai ir nuobodžiai, kažkokiu būdu sugebėjo metamorfuotis – tarsi lėliukės į drugelius – ir tapti kaprizingiausia preke planetoje. Pastaruosius du dešimtmečius vytintų vanilės ankščių kainos svyravo iki absurdo: vieną savaitę už kilogramą būdavo reikalaujama beveik 600 dolerių, o kitą – vos 20 ar panašiai. Šiaurės rytų Madagaskaras yra didžiausias pasaulyje natūralios vanilės gamintojas, taigi kiekvienas pakilimas ir nuopuolis talžo regioną it atogrąžų audra. Per kainų piką kaimus užplūsta grynieji pinigai. Nukritus kainoms, nuslūgsta ir finansai.
Madagaskaras į pasaulinę prekybą buvo integruotas prieš kelis šimtmečius. Sala didumu lenkia Prancūziją, jos kultūrinės tradicijos skiriasi priklausomai nuo regiono, biologiniai ištekliai unikalūs, o turizmo ekonomika sparčiai vystosi. Sostinėje Antananarive pilna darbininkų, teisininkų, biurokratų, bankininkų, menininkų, verslininkų, intelektualų – visko, ko reikia XXI amžiaus miestui, kuriame gyvena pusantro milijono žmonių. Vis dėlto Madagaskaras taip pat yra viena skurdžiausių planetos valstybių. Nelygybė ryškiausiai matoma ir jaučiama tolimiausiuose užkampiuose, įskaitant vanilės augintojų regioną šiaurės rytuose. Visiška šių bendruomenių izoliacija, jų dominavimas tarptautinėje rinkoje, dramatiški pokyčiai, kuriuos jos išgyvena kainų svyravimo metu – visa tai pavertė šią šalies dalį savotiška stebėjimo laboratorija, atskleidžiančia globalizuotos komercijos genialumą ir beprotybę. Viešnagė viename iš sezoninių aukcionų, padedančiame Madagaskaro vanilei patekti į pasaulinę rinką, atrodo logiškas pirmasis žingsnis bandant visa tai suprasti.
Taigi mums tikrai reikėjo kirsti tą upę.
Vanduo neatrodė itin gilus; pastebėjome upe brendančius žmones, ant galvų užsikėlusius pintines su prekėmis. Nusiavėme batus, pasiraitojome kelnes ir žengėme į vandenį. Upės dugnas buvo išklotas velniškai slidžiais patrankos sviedinio dydžio rieduliais. Nutarėme į kitą pusę judėti lėtai, po truputį. Tolimajame krante kažkas mums pasakė, kad turgų rasime dar už dviejų valandų kelio.
Žinome, daugiausia teko klampoti įkalnėn. Kai vingiuotas purvo kelias virto plyne, atsidūrėme piktžolėmis apžėlusiame kaimo pakraštyje. Du jaunuoliai su motociklais paėmė iš mūsų poros dolerių ekvivalentą, padėdami nukirsti gerą pusvalandį kelio.
Atvykome gaubiami pasididžiavimo savimi auros, tačiau ši netruko išsisklaidyti, kai tik pamatėme ūkininkus. Dauguma buvo įveikę daug didesnius atstumus nei mes – avėdami šlepetėmis per pirštą, per pečius persimetę lazdas, ant kurių kabojo sunkūs maišai su ankštimis. Kai kurie iš tų maišų svėrė daugiau nei 40 kilogramų. Ir ūkininkams tai buvo lengvoji dalis. Jie ištisus mėnesius praleido laukuose, akylai stebėdami virkščias, ar ant jų dar nesukrauti pumpurai. Aptikę pražydusią vanilinę orchidėją, skubėdavo ją apdulkinti rankomis. Kiekvienos gėlės vaisingasis laikotarpis trunka vos keletą valandų per sezoną; tik pražiopsok, ir augalas liks neužauginęs pupelių ankščių. Vėliau, kai pupelės subręsta, ūkininkai visas ankštis pažymi personalizuotu ženklu, primenančiu Brailio raštą (panašiai žymimi galvijai), kad vagys negalėtų parduoti jų kaip savų, jei kartais pamėgintų. Ūkininkai naktimis miega laukuose, šalia pasidėję mačetes, saugodami savo augalus lietuje, karštyje ir maliarinių uodų zvimbesyje. Daugeliui jų nuo šio aukciono priklausė visų metų pajamos.
Aukcionas vyko paprastame mediniame statinyje, maždaug tris kartus ilgesniame už tipinį vienos šeimos gyvenamąjį namą. Didžiąją metų dalį statinyje glaudžiasi vietinė mokykla. Iš baldų tėra stalas, netvarkingai sustatytos kėdės ir stačiakampė mokyklinė lenta. Lauke už durų kabo nešiojamosios svarstyklės.
Vienas po kito ūkininkai įžengia į trobą ir tiesiai ant žemės išverčia maišus su ankštimis. Valdžios įgalioti inspektoriai pupeles pasijoja, įsitikindami, kad jos visos tinkamo dydžio ir gerai prinokusios. Jie supila ankštis atgal į maišus ir pakabina juos ant lauko svarstyklių, tada užregistruoja kiekvieno ūkininko suneštą derlių žurnale.
Purvynėje už trobos glaudžiais rateliais būriuojasi keliasdešimt vyrų, kurie stebi svėrimo procesą. Tai pirkėjai, arba supirkėjai, kaip juos čia vadina. Dauguma atvyko šį rytą, plaustais perkėlę savo motociklus per tą pačią upę, kurią mes neseniai perbridome.
Regiono turgūs laikosi nustatyto protokolo, paaiškino mums vyrai. Pasvėrus visą derlių ūkininkai susirenka ir sugalvoja kainą už kilogramą, tada skaičių užrašo ant lentos. Supirkėjai kurį laiką spokso į tą skaičių, tada susimeta į krūvą pasitarti. Jie nutrina ūkininkų užrašytą kainą ir brūkšteli savo pasiūlymą. Šis pingpongas kartojamas tol, kol pageidaujami skaičiai sutampa. Kai tai įvyksta, pirkėjai pasidalija pupeles, kiekvienas pasiimdamas tiek tonų, kiek sutiko nupirkti. Procesas gali užtrukti ir dieną, ir savaitę. Jei jis užsitęstų iki rytojaus, dauguma ūkininkų ir supirkėjų pasiieškotų draugiško kaimiečio, galinčio pasiūlyti grindų plotą, ant kurio jie galėtų susirangyti ir pernakvoti.
Praėjusiais metais labai panašiame turguje vienas supirkėjas nutarė pasukčiauti, apeiti lentos sistemą ir derėtis tiesiogiai su kaimo vyresniuoju už uždarų durų. Kai tarp supirkėjų pasklido žinia apie to vyro bandymą apeiti protokolą, jis buvo gainiojamas po visą kaimą, sulaikytas ir įkištas už grotų.
Šiame aukcione nepasitaikė nei gaudynių, nei pilietinių areštų. Užtat netrūko intrigos ir apgavysčių. Šis verslas yra žiaurus, humaniškas, komiškas, tragiškas, išmoningas ir tiesiog beprotiškas – dažniausiai tuo pačiu metu. Kol stengėmės atnarplioti vykstančią dramą, pradėjome įtarti, kad mūsų pirmaeilis tikslas – bandyti suprasti vanilės prekybą – taps antraeiliu. Atrodė, kad svarbiau tiesiog stebėti visą šį savotišką verslą: įvertinant, kokia vis dėlto nesuvokiamai laukinė yra pasaulinė prekyba – net pačiame elementariausiame lygmenyje.
Vanilinių orchidėjų gimtinė yra Meksika, ir kelis šimtus metų po to, kai ispanai atgabeno šias gėles į Europą, niekam nepavyko užauginti vanilės pupelių niekur kitur. 1836 m. vienas belgų sodininkas pagaliau suprato, kodėl: jos išauga iš gėlės tik po to, kai ją apdulkina viena iš dviejų retų bičių rūšių, gyvenančių Mezoamerikoje. Praėjus penkeriems metams po šio atradimo, jaunas vergas, vardu Edmondas Albius iš Reunjono salos (anuomet vadintos Burbonu) suprato, kad gali pats savo rankomis apdulkinti orchidėjas, atsargiai manipuliuodamas vyriškąja ir moteriškąja augalo dalimi. Jo išradingumas pavertė vanilę kultivuojamu augalu, ir nuo tada visame pasaulyje ėmė dygti nedidukės plantacijos. Buvo aišku, kad orchidėjos ypač gerai auga Madagaskare, 800 kilometrų į vakarus nuo Reunjono salos, esančios Indijos vandenyne.
Iš esmės vanilės istorija yra nuotykių istorija.
Ateinančius 150 metų vanilė elgėsi solidžiai, neatkreipdama į save daug dėmesio. Iki praėjusio amžiaus pabaigos Madagaskaras gamino apie 30 proc. visos pasaulio produkcijos. Vyriausybė griežtai kontroliavo kainas – maždaug 50 ar 60 dolerių už kilogramą vytintų pupelių. „Pasitaikydavo šiokių tokių svyravimų, gal 10 dolerių daugiau ar mažiau, bet kainos išliko pakankamai stabilios, – pasakoja Craigas Nielsenas, Ilinojuje ir Nyderlanduose įsikūrusios bendrovės „Nielsen-Massey Vanillas Inc.“, kuri prekiauja vanilės pupelėmis nuo 1907 m., bendrasavininkas. – Paskui, dešimtojo dešimtmečio viduryje, spaudžiamas Pasaulio banko, kuriam jis buvo skolingas daug pinigų, Madagaskaras buvo priverstas atsisakyti šios kainų kontrolės.“
Štai tada vanilė ir atsikratė ankstesniojo kuklumo. Metus ar dvejus kainos krito. O 2000 m. galingas ciklonas sulygino šiaurės rytinę Madagaskaro dalį su žeme. Naujai pasodinta orchidėja pupeles pradeda vesti tik po trejų metų, taigi artimiausius kelerius metus derlius nyko, todėl kainos iš pradžių pašoko, o paskui pasiuto. Užsienio pirkėjai skundėsi, kad vietiniai eksportuotojai pirmadienį už kilogramą vytintos vanilės prašo maždaug 600 dolerių, o penktadienį – vos 20. Sandėliai buvo prikimšti ankščių, kurių jie negalėjo parduoti už tiek, kiek buvo sumokėję, o pora stambiausių, seniausiai gyvuojančių Madagaskaro vanilės prekiautojų apkritai pasitraukė iš verslo.
Pastaruosius ketverius metus kainos vėl pašoko – paflirtavo su 600 dolerių riba 2018 m. ir nuo to laiko retai kada nusileidžia žemiau 400 dolerių. (Šį rudenį kursas buvo maždaug 420 dolerių už kilogramą.) Šis šuolis kartais siejamas su „Nestlé SA“ 2015 m. paskelbtu pranešimu, esą nuo šiol kompanija savo gaminiuose naudos tik natūralią vanilę, o ne sintetines kvapiąsias medžiagas. Kitos įmonės pasekė jos pavyzdžiu. Tikrasis tokio sprendimo poveikis diskutuotinas. Praėjusiais metais vartotojai bylinėjosi su daugybe maisto ir gėrimų gamintojų, tarp jų ir „Nestlé“, tvirtindami, kad kai kurie (jei ne visi) jų naudojami vanilės aromatai ir toliau gaunami iš kitų šaltinių nei pupelės. Spenceris Sheehanas, Niujorko advokatas, pateikęs ieškinius daugiau nei 25 kompanijoms, tvirtina, kad vanilės aromatas neretai išgaunamas iš „kitų natūralių skonių“, paprastai nurodomų produkto ingredientų sąraše. Ieškovai bando prisiteisti piniginį žalos atlyginimą, tačiau nė vienas iš pateiktų ieškinių dar negavo kolektyvinio ieškinio statuso. Nepaisant jų pagrįstumo, tik nedaugelis industrijos atstovų teigia, kad natūralios vanilės paklausa išaugo pakankamai, kad apsaugotų kainas nuo dar vieno kritimo. Beveik visi įsitikinę, kad reikšmingas kainų nuosmukis neabejotinai artėja – tik neaišku, kada.
Kadangi šiaurės rytų Madagaskaras nukritus vanilės kainoms skursta, bankai ir kitos finansinės institucijos nesivargina atidaryti filialų netoli kaimų. Ūkininkai verčiau užkasa grynuosius pinigus savo kieme, nei padeda į sąskaitą. Rinkos jėgos, lemiančios milžiniškus kainų svyravimus, yra visiškai atskirtos nuo jų gyvenimo; beveik niekas iš vietinių nė nenaudoja vanilės, kuri laikoma prieskoniu, skirtu tik užsieniečiams. Grynųjų pinigų srautai ir beveik visiškas atsiribojimas nuo rinkos jėgų reiškia, kad ūkininkai į tarptautinę prekybą žiūri visai kitu kampu, nei pašaliečiai. „Taigi nenuostabu, kad pinigai šiaurės rytų Madagaskare suvokiami ne kaip aiški, palūkanomis pagrįsta suma, tvarkingai kaupiama laikui bėgant“, – nurodoma tyrime, pernai paskelbtame Amerikos etnologų draugijos žurnale „American Ethnologist“. Ataskaitos autorė Annah Zhu rašo, kad pinigai vanilės augintojų regione yra traktuojami kaip „nepastovi materija, kuri čia atsiranda, čia išnyksta – tai nuspalvina regioną fantastiškais besikaitaliojančiais gausos ir stokos pustoniais“.
Tokia sporadiška gausa sukūrė naują vietinių pasakojimų žanrą, sakytum, folklorą, kuriame kataloguojami vietiniai finansinio dekadanso pavyzdžiai. Jis netgi turi pavadinimą: „vola mofana“ – grubiai išvertus reikštų „karštus pinigus“, o žmonių porinamos pasakos, iliustruojančias šią sąvoką, yra sunkiai patikrinamos, užtat lengvai atkartojamos.
Pasakojama, kad vienas vanilės augintojas iš pakelės prekeivio nupirko visus jo parduodamus mangus; sumokėjo dešimteriopą kainą, o tada džiaugsmingai ištaškė visus vaisius ant žemės. Žmonės kalba matę, kaip po kaimus blaškosi chameleonai su priklijuotais ant nugarų banknotais. Vienas vanilės augintojas, sakoma, išvirė visus savo pinigus puode, o gautą pliurzę surijo. Girdėjome sakmių apie ūkininkus, kurie banknotus surūkė, prikimšę juos tabako, tarsi tai būtų rūkomasis popierius. A. Zhu savo straipsnyje rašė, kad vienas vyras per kaimo šventę priėjo prie mugės prekystalio, nusipirko saują žiedų, skirtų mėtyti ant butelių kakliukų, tada apsisuko ir išsvaidė tuos žiedus į visas puses. „Štai kaip reikia žaisti su pinigais!“ – šaukė jis.
Nebuvau tikras, tikėti tomis istorijomis ar ne. Kalbama, kad daugelis jų nutiko prieš kelerius metus žmonėms, kurie nuo to laiko nugrimzdo į nežinią. Be to, dauguma mūsų sutiktų ūkininkų pasirodė praktiški žmonės, pasiryžę turtus kaupti, o ne švaistyti. Vis dėlto kone kiekvienas gali papasakoti panašią istoriją. A. Zhu pripažįsta, kad kai kurios iš jų veikiau legendos, nei faktai, tačiau pats jų paplitimas suteikia joms prasmės. A. Zhu svarsto, kad šių sakmių rinkimas ir kartojimas skirtas ne tam, kad vanilės augintojai ir supirkėjai pasirodytų kvailiais, apsvaigintais staigios šiuolaikinių ir tradicinių papročių kolizicijos. Jos teigimu, „vola mofana“ istorijos apibūdina ne anekdotišką Madagaskaro ekonominio vystymosi etapą; jose išjuokiamą išlaidumą galima laikyti „taktiniu ginklu“, kurį gyventojai pasitelkia prieš „padriką, nelinijinį vystymąsi, apibūdinantį nūdienos globalizaciją“. Bravūra, su kuria ūkininkai švaisto pinigus – tiesiogine ar perkeltine prasme – sumenkina juos valdyti mėginančios šiuolaikinės ekonomikos galią. Veiksmai, kurie, sakytum, nepaiso logikos, iš tikrųjų „dažnai atspindi šiuolaikines kerų formas ir joms priešinasi“.
Vertimas: galbūt konfrontuodami šiuolaikinę ekonomikos sistemą nuo proto nušoko ne ūkininkai ir ne supirkėjai; galbūt pati sistema yra beprotiška.
Kartais ūkininkai girdi, esą jei užaugintų geresnes pupeles, rinka juos apdovanotų aukštesnėmis kainomis. Tik kad ne taip viskas veikia.
Jei pasigirsta prognozių, kad derlius bus silpnas ir menkas, pirkėjai pradeda bruzdėti, skubėdami užsitikrinti visa tai, ką gali gauti, ir kuo greičiau. Ūkininkai stengiasi patenkinti paklausą, skindami pupeles anksčiau, nei yra numatę, o aukcionų datos pasislenka į priekį. Kartais atsiranda ankstyva juodoji rinka, kurioje pupelėmis prekiaujama iš po prekystalio dar prieš prasidedant oficialiems aukcionams. Kainos kyla, o pupelės – nuskintos per anksti, turinčios mažiau skonio nei subrendusios – neretai pasirodo dar prastesnės, nei buvo prognozuota. Kai tikimasi sulaukti gero derliaus, visa ši situacija apsiverčia aukštyn kojomis. Ūkininkai jaučia mažesnį spaudimą skinti pupeles anksti; jie leidžia vanilei subręsti, todėl ši įgauna sodresnį skonį, o kainos paprastai lieka mažesnės. Tai yra situacija, kurią rinkos ekonomistai vadina „ydinga paskata“.
„Pati blogiausia kada nors mano gyvenime matyta vanilė buvo pardavinėjama po 650 dolerių už kilogramą, – sako Josephine Lochhead, Kalifornijos šeimos verslo „Cook Flavoring Co.“, prekiaujančio vanile daugiau nei šimtą metų, prezidentė. – O ūkininkai galvoja: nieko sau, šešis mėnesius terliojausi su šiomis pupelėmis, per lietų miegojau laukuose, popinau jas ir šiemet jos kur kas geresnės už praėjusių metų derlių – tai ar neturėčiau gauti už jas daugiau nei už tas siaubingas pupeles, kurias užauginau praėjusiais metais?“
Pinigų judėjimas – iš milijardinių korporacijų sąskaitų į ūkininkų rankas – taip pat vadovaujasi sava logika. Didžiausias Madagaskaro valiutos nominalas yra 20 000 ariarių banknotas, kurio vertė – vos daugiau nei 5 doleriai. Jis buvo paleistas į apyvartą 2017 m., praėjus metams po to, kai vanilės kainos pakilo į svaigias aukštumas, kur tebėra ir šiandien. Pernai, kai didžiausias banknotas buvo 10 000 ariarių, užsienio pirkėjai derliaus metu griebdavo viską, ką pavykdavo rasti. Jie bėgdavo į didžiuosius Antananarivo bankus ir lakstydavo aplink šiaurės rytų filialus, tačiau nieko nepešdavo.
Viena iš tokių pirkėjų buvo J. Lochhead. Ji negalėjo suprasti, kas vyksta, kol nesusitiko su vietiniais „McCormick & Co.“ atstovais. Amerikos prieskonių milžinas numatė kainų šuolį ir reagavo greičiau nei visi kiti, prisimena ji, susišluodamas visus ariarius iš sostinės bankų ir padidindamas jų atsargas mažesniuose filialuose. „Niekas kitas negalėjo jų gauti, – prisimena J. Lochhead. – Tris dienas negalėjome nusipirkti vanilės, kol vyriausybė neatspausdino daugiau pinigų ir neatsiuntė čia. Visiška beprotybė.“
Kas kartą, kai vanilės kainos pašoka, o užsienio pirkėjai susiduria su Madagaskaro infrastruktūros nestabilumu, jie klausia savęs: ir kam mes į tai veliamės? Ar nebūtų paprasčiau vanilę pirkti kur nors kitur?
Auginti vanilę buvo bandoma praktiškai visur, kur natūraliai klesti orchidėjos. Tačiau vanilė yra užsispyrusi. Ji mėgsta augti tarp kitų augalų, o jei bandysite sukurti didžiulę, lengvai valdomą, monokultūrinę plantaciją, netrukus ims plisti tam tikros grybelinės ligos. „Pasodinome plantacijas Fidžyje, Indonezijoje, vieną turime Papua Naujojoje Gvinėjoje“, – pasakoja J. Lochhead. Bandymai pasiteisino tik iki tam tikro lygio. „Tiesiog toji vanilė ne tokia gera.“ Nyderlanduose sodininkų komandos 2012 m. pradėjo bandomąjį projektą – auginti vanilę šiltnamiuose. Šių metų pradžioje jiems pritrūko finansavimo ir galiausiai buvo padaryta išvada, kad olandiškas derlius finansiškai nepasiteisina.
Žinovai Indonezijos vanilę apibūdina kaip žemės ir dūmų aromato; vanilė iš Ugandos turi šokolado natų; Taičio vanilė vaisiška ir gėliška; meksikietiška pasižymi gvazdikėlių ir muskato riešutų užuominomis. Ir tik Madagaskaro vanilė yra tokia, kokios žmonės ir tikisi: sodri, saldi, kreminė. Šios subtilybės galbūt iš dalies paaiškina, kodėl Madagaskaras ir toliau dominuoja prekyboje.
Kur kas svarbesnė priežastis yra pigi darbo jėga. Pramonės ekspertų teigimu, po to, kai Madagaskaras tapo laisva rinka, šalies vanilės dalis pasaulinėje produkcijoje išaugo iki 80 proc. ar daugiau. Iš dalies šį augimą lemia didesni kainų svyravimai. Vanilės pupelės yra delikačios ir reikalauja nepaprastai daug darbo, tačiau nė viena sodinimo, apdulkinimo, auginimo ir vytinimo proceso dalis iki šiol nebuvo mechanizuota. Kiekvieną vanilės ankštį žmogaus rankos palies šimtus – galbūt tūkstančius – kartų, ir tik tada ji eksportuojama svetur.
Tai puikiai iliustruoja pasaulinės ekonomikos gebėjimą ištempti išteklius iki paskutinės įmanomos ribos. Tiems, kurie tvirtina, jog globalizacija yra nepateisinama ir išnaudotojiška, Madagaskaro vanilės augintojai tapo problema, kurią reikia kažkaip išspręsti. Įvairios nevyriausybinės organizacijos pradėjo kampanijas, siekdamos pakelti atlyginimus, panaikinti vaikų darbą ir kuo daugiau pelno nukreipti ūkininkams ir kaimams, tempiantiems pramonę ant savo pečių. Prisijungė ir daugelis prieskonių kompanijų – taip buvo sukurta „Tvarios vanilės iniciatyva“ (Sustainable Vanilla Initiative).
Kai ankštys atneša šimtus dolerių už kilogramą, daugelis palankaus klimato šalių gali sau leisti naudoti apsčiai darbo jėgos. Bet kaipgi tada, kai kainos nukrenta? Kitose vanilę gaminančiose šalyse darbo užmokestis yra 10–15 kartų didesnis nei Madagaskare, kur ūkininkams oficialiai nustatytas minimalus atlyginimas siekia vos 18 centų už valandą. Kitose vietovėse vanilės plantacijos nuosmukio metu nukraujuoja. „Niekas į jas neinvestuoja, – sako J. Lochhead. – Kaip galima konkuruoti su Madagaskaru, kur žmonės triūsia už vieną dolerį per dieną?“
Madagaskaro šiaurės rytuose plačiai paplitę įtarimai, kad tarpininkai – supirkėjai ir vietiniai eksportuotojai – susišluoja į regioną įplaukiančių pinigų daugiau, nei jiems priklausytų. Šiemet J. Lochhead sugalvojo planą, kaip pamėginti juos apeiti. Ji ir buvęs vanilės augintojas Dylanas Randriamihaja įkūrė kooperatyvą, kurį sudaro 63 ūkininkai iš keturių kaimų. Visą auginimo sezoną D. Randriamihaja lankėsi ūkiuose, stebėjo naudojamas technikas, kad įsitikintų, jog jos atitinka ekologiškus standartus, tikrino pupelių kokybę.
Planas buvo toks, kad nuėmus derlių kooperatyvo nariai savo pupeles nugabens į vieną iš mažesnių regiono turgų. Jų derliui bus taikoma bendra sutartinė kaina, tačiau J. Lochhead sumokės maždaug 2 proc. priemoką, ir visas pupeles kooperatyvo ūkininkai perleis jai. Šitaip J. Lochhead įsigys net 15 tonų pupelių, kurios bus ekologiškos ir kokybiškos; ūkininkai savo ruožtu iš jos uždirbs daugiau pinigų, nei gautų iš supirkėjo. Be to, J. Lochhead nereikės mokėti supirkėjams komisinių už pardavimo derybas, ir – kadangi D. Randriamihaja turi licenciją eksportui – jiedu savarankiškai galės išsiųsti pupeles į užsienį.
J. Lochhead ir D. Randriamihaja nusiuntė savo padėjėją į turgų, kuriame rinkosi kooperatyvo ūkininkai – tą patį, kurį aplankėme perbridę upę ir užkopę į kalvą. Jis turėjo prižiūrėti pardavimą ir nugabenti pupeles atgal į Sambavą – miestą, esantį arčiausiai nuošalių vanilės turgų ir tarptautinę vanilės prekybos sostinę.
Bent jau toks buvo planas. Tačiau vanilės prekyba padarė tai, ką ji mėgsta daryti su kruopščiai apgalvotais planais: jį sužlugdė. Ar, tiksliau pasakius, jį sužlugdė paslaptingas vyras su raudona kepure.
Kol supirkėjai maklinėjo po turgų, tarp jų vaikščiojo ir Marcelis Sama, prakaituodamas kaitrioje saulėje. Jis ir buvo J. Lochhead ir D. Randriamihajos atsiųstasis įgaliotinis. M. Sama sukvietė kooperatyvo narius į susirinkimą už aukciono pastato, atokiau nuo kitų.
Jis paaiškino ūkininkams, kad tikisi, jog bendra pardavimo kaina šiame turguje bus maždaug 55 doleriai už kilogramą žalių, nevytintų ankščių. (Žalios vanilės ankštys paprastai parduodamos už maždaug septintadalį ar aštuntadalį kainos, kuri gaunama už vytintas – iš dalies dėl to, kad ankštys vytinimo metu susitraukia.) Kai kurie ūkininkai liko nepatenkinti; jie tikėjosi šiek tiek daugiau. M. Sama leido jiems išsikalbėti, ir galiausiai susitikimas baigėsi šypsenomis ir paplekšnojimais per nugarą.
Svėrimas pasibaigė ir netrukus turėjo prasidėti derybos. Du jauni vyrai nuo savo motociklų bagažinių čiupo du pilnus ryžių maišus ir sukrovė juos ant pupelių krūvos. Ant maišų užmetė savo švarkus, tarsi norėdami juos paslėpti, nors visi žinojo, kad jie pilni pinigų. Vyrai mums pasakė, kad pinigus į turgų atgabeno įgalioti „Symrise AG“ – milijardinės Vokietijos prieskonių ir aromatų kompanijos, kuri superka daugiau Madagaskaro vanilės nei bet kas kitas – atstovai.
Dar vienas supirkėjas, vyrukas su raudona beisbolo kepure ir alyvuogių žalumo švarku nekrisdamas į akis stoviniavo turgaus pakraštyje, kol kiti pirkėjai tarėsi dėl bendros kainos. Dauguma jų sutiko, kad 55 doleriai už kilogramą yra sąžininga kaina. M. Sama džiaugėsi tai girdėdamas. Bet tada įsikišo vyras su raudona kepure, pareikšdamas, kad gali sumokėti 62 dolerius už kilogramą.
M. Sama negalėjo patikėti savo ausimis. Kaina buvo pernelyg aukšta. Jei pasiūlymas būtų priimtas, kooperatyvas savo ūkininkams turėtų sumokėti apie 65 dolerius už kilogramą – 20 proc. daugiau, nei J. Lochhead sumokėjo už keletą tonų pupelių keliomis dienomis anksčiau kitame turguje. Kai kurie kiti supirkėjai taip pat pareiškė, kad gali sumokėti daugiau nei 55 dolerius, tačiau raudonkepurio pasiūlymas atrodė pernelyg didelis. O griežtas turgaus paprotys reikalauja, kad visos pupelės būtų parduodamos už tą pačią kainą. Atėjūnas pareiškė, kad tai ne problema: jei tik ūkininkai sutiks, jis nupirks visą produkciją, mokėdamas 62 dolerius už kilogramą. Net kooperatyvo nariai negalėjo atsispirti tokiam pasiūlymui.
Tik su viena sąlyga. Pinigai, kaip paaiškino vyrukas, tebėra jo biure kitoje upės pusėje. Norėdamas juos atboginti į turgaus trobelę, jis užtruksiąs kelias valandas. Kadangi buvo jau po pietų, jis paprašė duoti jam laiko iki kito ryto – tada sugrįšiąs su pinigais. Jie sukirto rankomis. Kai kurie ūkininkai tą naktį praleido miegodami šalia savo pupelių, kad įsitikintų, jog niekas jų neapvogs.
Kitą rytą visi ūkininkai susirinko į turgų. Tačiau raudonkepurio niekur nebuvo matyti. Slinko valandos. Jis taip ir nepasirodė.
Kitą dieną su J. Lochhead ir D. Randriamihaja susitikome Sambavoje. M. Sama pasikvietė juos pranešti, kad dėl klaidinančio pasiūlymo viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Derybos pradėtos iš naujo. Dabar ūkininkai buvo įpykę – ir drąsūs. Jie pastebėjo, kad kai kurie supirkėjai yra rimtai nusiteikę sumokėti tiek, kiek buvo siūloma vakar, ir jau nebesutiko su 55 doleriais už kilogramą. Kai keli supirkėjai sutiko sumokėti 62 dolerius, J. Lochhead ir D. Randriamihaja pasitraukė. Kooperatyvo ūkininkai pardavė jų pupeles kitiems.
„Esame nusivylę, nes ūkininkai skundžiasi, jog mūsų kooperatyvas nepasiūlė geros kainos, – sako D. Randriamihaja. – Bet aš manau, kad jie dar pas mus sugrįš. Bandysime iš naujo.“
Jo spėjimu, vyras raudona kepure buvo sabotuotojas. Tik kas jį atsiuntė? Turguje sklandė gandai, kad raudonkepuris dirba eksportuotojui, nenorinčiam, kad kooperatyvai ribotų jo galimybes įsigyti pupelių. „Manau, kad jį greičiausiai atsiuntė kokia nors didelė kompanija tam, kad sujauktų rinką, – spėlioja D. Randriamihaja. – Taip jau yra buvę kelis kartus. Jie bando sugriauti mūsų reputaciją.“
2019 m. maždaug 400 bendrovių buvo suteikta licencija eksportuoti vanilę iš Madagaskaro – daugelis jų nedidelės ir palyginti naujos. D. Randriamihaja, kuris licenciją gavo prieš trejus metus, yra vienas iš naujųjų rinkos dalyvių. Kai kurie žmonės, daugiausia senieji eksportuotojai, piktinasi, kad tokie nepatyrę prekeiviai atskiedžia Madagaskaro vanilės rinką žemos kokybės, blogai išdžiovintomis pupelėmis. Jie palaiko vykdomą vyriausybės iniciatyvą sumažinti licencijų turėtojų skaičių iki 40.
„Jie sako, kad viskas dėl kokybės, bet man tai atrodo nesąmonė, – skundžiasi D. Randriamihaja. – Didžiosios kompanijos parduoda 600 tonų per metus, tad kaip jos gali sukontroliuoti kokybę? Mes parduodame maždaug 15 tonų per metus. Galime pasiūlyti geras, kokybiškas pupeles, nes prižiūrime jas kiekvieną dieną, kontroliuojame kiekvieną proceso etapą.“
J. Lochhead pritardama linkčioja. Jai licencijų ribojimo schema atrodo galios žaidimas. „Tai reketas, – sako ji. – Didelių berniukų klubas.“
Dabar jiems su D. Randriamihaja reikia sugalvoti naują būdą, kaip gauti vanilės pupelių. Kitas dvi dienas jie praleidžia vaikštinėdami po kaimus ir ieškodami „vrac“ – šiuo žodžiu vadinamos iš dalies išdžiūvusios ankštys. Pusžales ankštis galima laikyti ilgesnį laiką nei žalias, o kai kurie ūkininkai mėgsta jomis prekiauti, nes šitaip gali gauti pajamų praėjus keliems mėnesiams po derliaus nuėmimo. Vieno kambario bambukinėje trobelėje J. Lochhead ir D. Randriamihaja randa 80 metų vyrą, vardu Farlahy Gilbertas. Jis atrodo toks pat išdžiūvęs ir suvytęs kaip tos pupelės, kurias paskleidžia ant stalo, kad svečiai galėtų apžiūrėti. J. Lochhead jo pasiūlą vertina kritiškai. Ji pakelia prie nosies porą aliejingų ankščių. „Oi, – susiraukia moteris. – Pelėsis. Blogai. Pauostyk.“
F. Gilbertas atneša daugiau ankščių ir paskleidžia priešais svečius. „Atrodo dar gana drėgnos“, – sako J. Lochhead. Jos spėjimu, drėgmės ankštyse likę apie 40 proc. Gurmaniškos vanilės pusžalių ankščių drėgmė turėtų būti tarp 32 ir 35 proc. „Pasakyk jam, kad išneštų jas į saulę“, – pataria ji D. Randriamihajai.
Kita jų stotelė – troba tiesiai per gatvę, kur gyvena 34-erių metų ūkininkas vardu Be Olivier. „O su šitomis jau galima dirbti“, – sako J. Lochhead, atsiklaupusi priešais padžiovintas ankštis, kurias ūkininkas išbėrė ant kavos stalelio apžiūrai. Jos ilga balta suknelė pasklinda ant grindų, ir ji užsimerkia, įkvėpdama saldaus, svaiginančio kvapo. Jai tai – geriausia verslo dalis: tiesioginis jutiminis malonumas, kai viskas klostosi puikiai. „Tai, – sako ji, traukdama iš krūvos drėgną rudą ankštį, – yra tobula vanilės pupelė.“ Ji žiūri į ją šypsodamasi, gėrėdamasi. „Kiek jis jų turi?“ – klausia moteris.
B. Olivier atsako, kad pardavimui turi sočiai, bet kiek būtent – nepatikslina. „Jie niekada tau šito nepasako“, – paaiškina D. Randriamihaja. Baiminasi būti apvogti.
Vertinant bet kokiais tarptautiniais standartais, B. Olivier šeima gyvena skurdžiai – neturi nei vandens, nei patikimos elektros. Tačiau aukštos vanilės kainos jam leido per pastaruosius metus sukaupti šiokio tokio pavydėtino turto. Jis užaugo trobelėje, pastatytoje iš palmių šiaudų, o dabar persikėlė į bambukinę gryčią; jo namų sienos sukaltos iš medžio masyvo lentų. Ir, skirtingai nuo daugumos kaimelio gyventojų, jis turi du kambarius. Kadaise grindis jam atstojo plika žemė, užtiesta kilimėliais, o dabar jis vaikšto lygiomis, raudonai dažytomis grindlentėmis. Gyvenamajame kambaryje kėdės apdėliotos pagalvėlėmis. Be to, jis turi televizorių, maitinamą vienintelės saulės baterijos, užkeltos ant namo stogo ir sujungtos su vienintele kaimo palydovine antena.
Kai paprašėme B. Olivier patikslinti jo pavardės rašybą, jis mostelėjo 7-erių metų dukrai, stebėjusiai mus nuo lovos gretimame kambaryje. Jis neseniai pradėjo leisti ją į mokyklą, ir kai mergaitė mums paraidžiui pasako savo pavardę, jos tėtis šypsosi, negalėdamas nuslėpti pasididžiavimo. Ji mokosi dalykų, kurių jis nė nesapnavo.
D. Randriamihaja jį puikiai supranta. Jis pats užaugo sausakimšoje trobelėje kartu su šešiomis seserimis ir trimis broliais, vanilės augintojų vaikais. Mažyčiai pirštukai pasitarnauja dirbant su gležnomis gėlėmis, taigi jis ilgus metus triūsė laukuose. Jo tėvai retai kada mainydavo pupeles į grynuosius; derlių dažniausiai iškeisdavo į apsilankymus pas Kinijos ir Indijos prekybininkus, pas kuriuos galėjai įsigyti tokių daiktų kaip antklodės ir cukrus. Dešimtojo dešimtmečio viduryje atsivėrus vanilės rinkai D. Randriamihaja susidūrė su daugiau pirkėjų iš užsienio.
Jį prie jų traukė smalsumo ir ambicijų derinys. Pamažu, norėdamas papildyti savo malagasių ir prancūzų kalbų žinias, jis išmoko skaityti, rašyti ir kalbėti angliškai. Praktikuodavosi su tais keliais turistais, kuriuos sutikdavo viešbutyje „Orchidea“ Sambavoje. Komunikabilus vaikinas, nebijantis pasinerti į naujas patirtis, nutarė savo ateitį susieti su turizmo pramone. Jis nukako į Antananarivą, tenai baigė kursus ir grįžęs namo pradėjo gido karjerą.
Darbas buvo nepastovus, daugiausia dėl to, kad į šį Madagaskaro užkampį atsibelsdavo tik patys narsiausi turistai, ir po kelerių metų jis nusprendė grįžti į verslą, kuriame užaugo. Taigi vėl pradėjo auginti ir vytinti vanilės pupeles, kurias parduodavo vietiniams eksportuotojams. O po penkerių metų sulaukė viešbučio „Orchidea“ savininko skambučio. Jam buvo pasakyta, kad į miestą atvyko amerikietė. Ją domino vanilė, ir jai reikėjo pagalbos.
Tai įvyko 2015 m., kai J. Lochhead buvo įpusėjusi savo pirmąjį apsilankymą Madagaskare. Ilgus metus ji pirko vanilę nuotoliniu būdu, tačiau dabar panoro pati pasinerti į prekybą, kurioje taip pat sukosi nuo gimimo, patirti ją tiesiogiai ir prisijungti prie jos šaltinio. Viešnagė klostėsi ne kažin kaip: moteris kovojo su skrandžio skausmais, o ją lydėjusi dukterėčia susisukusi gulėjo viešbučio lovoje, drebėdama nuo maliarijos priepuolio. J. Lochhead vylėsi tiesiogiai pabendrauti su vietiniais gyventojais pirkdama iš jų pupeles, tačiau niekam nebeturėjo jėgų. „Buvau visiškai pasimetusi“, – prisimena ji.
D. Randriamihaja susitiko su J. Lochhead viešbutyje, ir jiedu sulipo. Jis jai buvo ne tik gidu po vietine pramonę: tais pačiais metais gavęs eksporto licenciją tapo lyg ir verslo partneriu. Jis klausėsi jos skundų ir ieškojo sprendimų. Kai ji pasakė, kad jai reikia patikimesnio sertifikuotos ekologiškos vanilės šaltinio, jis suorganizavo kooperatyvą ir apmokė jo narius, kad šie laikytųsi griežtų sertifikavimo standartų. Nors kooperatyvas šiemet juos nuvylė, parduodamas pupeles kitiems pirkėjams, tiek D. Randriamihaja, tiek J. Lochhead tai vertina kaip naudingą pamoką.
Ne taip seniai jis nusivedė kooperatyvo vadovus į regioninį banko poskyrį, kad parodytų, kaip veikia bankų sistema. Jis atidarė jiems grupinę sąskaitą ir per kelis apsilankymus parodė, kaip elektroniniu būdu pervesti pinigus iš vienos sąskaitos į kitą.
„Iš pradžių ūkininkai buvo nepatiklūs, – prisimena D. Randriamihaja. – Buvo labai sunku juos įtikinti. Bet kai kooperatyvo vadovai pamatė, jog pinigai tikrai guli sąskaitoje, jog tai ne apgaulė ir tuos pinigus galima bet kada išsiimti, jie nusiramino. Nuo šiol šitaip su jais ir atsiskaitinėsime.“
Neseniai D. Randriamihaja pirmą kartą lėktuvu nuskrido už savo salos krantų. Jis nuvyko į JAV apžiūrėti J. Lochhead vanilės gamyklos Kalifornijos Paso Robleso mieste – atėjo jo eilė pasinerti į visiškai svetimą kraštovaizdį. Iš Los Andželo jis leidosi į šiaurę. Nuvyko prie Santa Klaros upės, ją kirtęs nusigavo pakrantėn. Viskas buvo egzotiška: penkių juostų greitkeliai, beisbolo stadionai, vyno daryklos, tiesios kaip strėlės šparagų ir kopūstų lysvės iki pat horizonto. D. Randriamihajai tai buvo gyvenimo nuotykis, pakeitęs jį kaip žmogų.
Dabar, sugrįžęs į Madagaskarą, jis prižiūri komandą, džiovinančią keletą tonų J. Lochhead neseniai įsigytų ankščių. Darbininkai paskleidė pupeles ant specialių stalų jo kieme. Priešais namą, už sargybos posto, šalia Madagaskaro vėliavos plevėsuoja Amerikos. Iš jo kabineto sklinda kantri ir vakarietiška muzika. D. Randriamihaja vilki marškinėliais su Amerikos žemėlapio kontūrais ir užrašu „This is Chevy Country“.
Sunku būtų sugalvoti akivaizdesnę iliustraciją to, kaip globalizacija nuspalvina viską, prie ko prisiliečia. Tačiau D. Randriamihajos kabinete spalvos susilieja ir susimaišo. Ar jo vaizdinys – su tais marškinėliais, muzika ir vėliava – yra pavyzdys, kaip vietines kultūras praryja svetimos, dominuojančios? O gal tai atspindys to, kaip žmogus mėgaujasi naujais ryšiais, kurie visam laikui praplėtė jo perspektyvą?
Veikiausiai ir viena, ir kita – visai kaip plakatas, kurį D. Randriamihaja pasikabinęs ant sienos už savo darbo stalo. Jame reklamuojama Tarptautinės darbo organizacijos kampanija, kuria siekiama panaikinti vaikų darbą vanilės laukuose. Jis palaiko tiek šią programą, tiek jos intencijas. Tačiau prisipažįsta, kad jo požiūrį temdo susimaišę jausmai.
„Turbūt aš irgi buvau vaikų darbo auka“, – sako jis. Ar tai buvo išnaudojimas, ar galimybė? Galima būtų tvirtinti ir vienaip, ir kitaip. „Man atrodė, kad tiesiog padedu savo tėvams.“
Virš mūsų galvų kala plaktukai, nustelbdami iš garsiakalbių sklindančią kantri muziką. Darbininkai ant stogo stato dar vieną namo aukštą.