Kaip Lietuva karo metu gintų paveldą: sustiprinta apsauga galėtų būti skirta tik vienai vertybei

Paveldo niokojimas karo metu yra prilyginamas nusikaltimams prieš žmoniškumą ir už tai gresia atsakomybė. Taip laidoje, kurią veda Aušra Jurgauskaitė, sako Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė. Su ja ir su Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesoriumi Jonu Vaičenoniu aptariama, kodėl paveldą saugoti svarbu. O kad tai svarbu, buvo suprasta ir prieš beveik 100 metų, įtvirtinant tai tarptautiniuose dokumentuose.

Kaip pastebi A. Jurgauskaitė, galima iš nuotraukų ir vaizdo įrašų stebėti, kaip Ukraina saugo ne tik žmones, bet ir kultūros vertybes: skulptūros apdedamos smėlio maišais, kad nebūtų suniokotos, taip pat iš muziejų išnešamos svarbios vertybės, kad jos nebūtų pavogtos ar sunaikintos. Žinoma, yra ir dalykų, kurių nežinome ir nematome. 

O kaip tokiu atveju būtų Lietuvoje? Ko verta išmokti iš ukrainiečių? Kokį paveldą ir kaip saugotume? Kas atsakingas už jo atkūrimą?

Atsižvelgiant į Rericho 1935 metų paktą, po devyniolikos metų jo pagrindu buvo sukurta UNESCO konvencija, kuri ginkluotų konfliktų metu saugo ne tik UNESCO paveldą. „Iš esmės konvencija atkcentuoja, kad visas valstybės administraciniais ir kitais teisiniais būdais saugomas paveldas, kurį valstybė pripažįsta, gali būti žymimas Hagos konvencijos ženklu – mėlynuoju skydu, tad jis turi ir privalo būti saugomas pagal konvencijos nuostatas“, – paaiškina A. Ūsienė.

Ji priduria, kad dar vienas svarbus šiuo klausimu...