Laidos svečio, medicinos istoriko, VU dėstytojo dr. Aisčio Žalnoros, teigimu, tarpukariu medicina buvo prestižinė specialybė, o studijuoti ją dažniausiai rinkosi dėl finansinių priežasčių. Net jei žmogus buvo įgijęs kitą išsilavinimą, kad ir tokį prestižinį kaip teisininko, vis tiek dažnai papildomai rinkdavosi mediciną. Labai daug medicinos studentų jau buvo paragavę karo, pamatę gyvenimo, taigi jau šiek tiek vyresni.
Dėstytojų atvykdavo iš įvairių regionų, Pietinės Lenkijos, buvusios LDK dalies. Taip buvo numatyta pagal tuomet besivadinusio Stepono Batoro universiteto koncepciją. „Atrodytų, universitetas lenkiškas, tačiau nemažai dėstytojų panagrinėjus turėjo lietuviškų šaknų“, – pastebi medicinos istorikas.
Tiesa, studentų lietuvių buvo nedaug – apie vieną ar du procentus: „Tuo metu buvo taikomas numerus clausus principas, t. y., kad tik tam tikras procentas tam tikros tautybės studentų galėjo studijuoti. Didžiąją dalį sudarė lenkų tautybės studentai, o likę buvo žydų tautybės, tuomet lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kt.“
Anot dr. Aisčio Žalnoros, gydomoji medicina, kurią jie studijavo, nebuvo labai atsieta nuo dabartinės visuomenės sveikatos, higienos, ir specialistai labai pabrėždavo ryšį tarp tų dviejų dalykų. Buvo manoma, kad gydytojas negali būti geru, jeigu nemato to visuomeninio medicinos aspekto. Ir, be abejonės, taip pat labai daugelyje sričių buvo įgyjama praktinių ir teorinių sričių. Tad studentai turėjo aprėpti išties daug sričių, o medicinos specializacija, kaip ir pasaulyje, pradėjo formuotis tik po Antrojo pasaulinio karo.
Iš kitos pusės, studijos trukdavo tik šešerius metus, nes tais laikais buvo daug mažiau dalykų, kuriuos medicinos studentai turėjo žinoti, nei šiais laikais. „Šiandieniniam profesoriui to meto studentų ar netgi profesorių žinios būtų pakankamai silpnos, nes dar daug dalykų nebuvo tais laikais atrasta, ir nesunkiai būtų tam tikrose vietose tas teorijas dabar sukritikuoti dėl mokslo pažangos“, – paaiškina VU dėstytojas.
Apie visai tai plačiau – „Žinių radijo“ laidoje.
